Kino pavasaris 2019

Gaivumo gūsis

Gaivumo gūsis

„Kino pavasario“ žiūrovų šiemet lauks naujiena – 9 SALĖS filmai. Ypatingas jausmas, netikėti kino sprendimai – taip šią festivalio dalį Laurai Čiginskaitei pristatė programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė.

– Kaip gimė 9 SALĖS idėja?

– Programos sudarytojams norėjosi sukurti erdvę, skirtą drąsiam, forma eksperimentuojančiam kinui, tačiau tokius filmus sudėjęs į vieną programą rizikuoji prarasti tuos žiūrovus, kurie galbūt nedrįsta pabandyti ko nors naujo. Pagalvojome, kad geriausia būtų išskirti ne programą, bet vietą, kurioje ieškantys išskirtinės formos, eksperimentinio kino čia tokį ir rastų. Taip iš programoje esamų filmų galime sukurti tiesiog dar mažą festivalį festivalyje. Be to, toks kinas dažnai suteikia kitokią patirtį, tad tikimės, kad ilgainiui 9 SALĖ taps ypatingą atmosferą spinduliuojančia erdve.

– Salėje bus rodomi ne tik šių dienų filmai, bet ir retrospektyvos. Kodėl pasirinkote tokį derinį?

– Norisi pateikti plačią šiuolaikinio drąsaus kino panoramą, taip pat priminti autorius, kurie savo laiku eksperimentavo forma. Be to, 9 SALĖ yra vienintelė kino teatre „Forum Cinemas Vingis“, kurioje galima rodyti 35 mm juostas. Rengdami retrospektyvas dažniausiai stengiamės atvežti originalaus formato kopijas. Šiuo atveju pasirinkome rodyti Claire Denis filmus iš originalių 35 mm juostų – mums tai atrodė tarsi grįžimas prie kino magijos. C. Denis pasižymi išskirtiniu stiliumi, o jos filmų įspūdį sustiprina galimybė juos matyti originaliu formatu.

Kitas autorius, kurio retrospektyvą rodysime, yra vienas originaliausių kino kūrėjų iš Senegalo – Djibrilas Diopas Mambéty. Nors sukūrė vos keletą ilgametražių filmų ir kelis trumpametražius, jis išlieka vienas įdomiausių Afrikos kino kūrėjų. Norime atkreipti dėmesį į tuos autorius, kurie eksperimentavo kino kalba, ir tai puikiai dera šioje kino salėje, kurios programa susideda iš dviejų dalių – retrospektyvos ir eksperimentinio kino. Parodysime ir specialų seansą, skirtą Jono Meko atminimui. Pirmąjį festivalio šeštadienį bus galima praleisti su nuostabiu jo filmu „Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau trumpus grožio blyksnius“.

– Pristatydami 9 SALĘ teigėte, kad filmai joje skatins diskusijas, kels probleminius klausimus. Kokios temos bus paliestos?

– Prioritetas, kuruojant šią salę, buvo forma, įdomi kino kalba. Tačiau, žinoma, daugelis kūrėjų mąsto apie aktualias temas. Kviesime žiūrovus susitikti su pernai Berlyno kino festivalyje „Auksinį lokį“ pelniusia režisiere Adina Pintilie, kuri filme „Neliesk manęs“ kalba apie intymumą ir seksualinę tapatybę. Specialiai šiai salei parengtos dvi trumpametražių filmų programos „Specialus seansas: Erdvė“ ir „Specialus seansas: Laikas“ kels pamatinius filosofinius klausimus apie tai, kaip suvokiame laiką ir erdvę, kaip šie reiškiniai šiuolaikiniame pasaulyje kinta.

– Dar vienas kūrėjų, kurie atkreipia dėmesį – Jeremy Shaw iš Kanados. Kuo ypatinga jo trilogija?

– Kovo 21 d. 9 SALĘ atidarysime būtent su J. Shaw trilogija, kurią sudaro trys trumpametražiai filmai. Pirma dalis – „Quickeners“ – sukurta 2014 m., antra – „Liminals“ – 2017 m. ir naujausia – „I Can See Forever“ – 2018 m. Kuo ji ypatinga? Manau, kad būtent tuo, jog kalba apie mūsų visuomenę, apie tam tikrus negebėjimo komunikuoti simptomus, apie nujautrėjimą, žmogaus artėjimą prie mašininio, automatizuoto veikėjo. Visi filmai pasakoja apie ateitį, bet pasitelkdami praeities formas. Pavyzdžiui, paskutinė dalis „I Can See Forever“ yra tarsi dokumentinis filmas apie ateitį, apie vyriausybės eksperimentą, kuriuo valdžia stengiasi sukurti žmones tarsi mašinas, turinčius mašinos DNR. Filmas pasakoja apie žmogų, kuris išlaiko žmogiškumą, atsisako būti virtualiame pasaulyje ir atiduoda save šokiui. Visa tai pasakojama tarsi ateitis po daug metų, bet istorija pateikiama tokiu formatu, kuris mums primena 9-ąjį ir 10-ąjį dešimtmečius, panašiu į VHS formatą. Tai labai įdomu: kalbi apie ateitį pasitelkdamas praeities formą. Viskas susipina, ir galiausiai supranti, kad egzistuoja amžini klausimai: kas yra žmogus, kaip mes veikiame visuomenėje, ką apskritai reiškia žmogiškumas, kokios savybės mus apibrėžia kaip būtybes ir kaip apibrėžia mūsų santykį su nežmogiškosiomis būtybėmis. J. Shaw nėra režisierius siaurąja prasme, jį galima vadinti menininku, jis savęs neįspraudžia į vieną formatą, kaip kinas turėtų būti kuriamas. Todėl mums buvo svarbu atidaryti salę su tokiu kūrėju, kuris apskritai trina kino formato ribas, įrodo, kad fantastikos filmus galime kurti ne su specialiaisiais efektais, bet su archyvine medžiaga.

 

Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks kovo 21–balandžio 4 d.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų