(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

G. Miotto: „Prieš norėdami gauti pirmiausia privalome duoti“

G. Miotto: „Prieš norėdami gauti pirmiausia privalome duoti“

Nyderlandų choreografas Guilherme’as Miotto, Vilniuje pristatęs spektaklį „Dar blogiau“, savo veikla meną sujungia su socialiniu darbu. Festivalio „Naujasis Baltijos šokis’19“ svečias Viktorijai Vitkauskaitei pasakojo, kaip šokis gali tapti tiltu iš nusikalstamos aplinkos į akademinį pasaulį.

– Į spektaklį „Dar blogiau“ įtraukėte skirtingų šokio stilių profesionalus. Ar taip siekėte ištrinti šokio žanrų ribas?

– Iš tiesų manau, kad šokio stilius spektaklyje neturi tapti valdantis. Jis – tik priemonė, kuria žmonės keičiasi idėjomis, pajunta bendrystę, pažvelgia į savo vidų. Bent aš taip traktuoju šokio stiliaus vaidmenį. Kai man buvo penkiolika, studijavau baletą Rusijoje, Permėje, ir ta patirtis atvėrė akis. Pamačiau, kad baleto solistai nebuvo žmonės, kurių kūnai tam labiausiai tinka: ne, solistais tapo tie, kurie darė būtent tai, apie ką kalbu. Šokio techniką jie naudojo norėdami susijungti su savo vidumi. Kad šokis būtų paveikus, jis turi išaugti savo formą. Priešingu atveju liks tik idėja, kuri neperaugs į patirtį.

– Ar būtų tikslu sakyti, kad „Dar blogiau“ kritikuojate nuolatinį mūsų visuomenės konkuravimą?

– Savo kūriniais visuomet bandau suformuoti rėmus, kurie turėtų idėją, tačiau nebūtų užverti prasmei. Žiūrovui duodu nuorodas, o ne galutinį atsakymą, apie ką tiksliai yra spektaklis. Tai, ką jūs sakote, yra viena iš galimų prasmių, apie ką yra šis darbas. Kurdamas atsigręžiu į intuityvią dinamiką ir neįsitraukiu į jokias psichologines struktūras. Žinoma, stebėdami spektaklį žiūrovai dažnai bando jį aiškinti kokiais nors psichologiniais motyvais – tai normalu. Bet tai nėra mano darbo atspirties taškas.

Paprastai auditorija arba visiškai įsitraukia į mano pastatymus, arba priešingai – lieka visai nuošaly. Manau, žiūrovo įsitraukimas pirmiausia priklauso nuo to, ar jis jau turi tokios patirties. Jei žmogus yra pratęs teatre gauti gatavą produktą, jau supakuotą dalyką, tada jam bus sunku dirbti drauge. Mano pastatymai reikalauja ir žiūrovo indėlio.

Kai pirmą kartą pamačiau tokį spektaklį, kokius dabar statau pats, man irgi buvo sunku jį suvokti. Žiūrėjau į veiksmą scenoje ir galvojau: kas čia per velnias? Bet pamažu įsitraukiau, galima sakyti, tiesiog to išmokau. Manau, kad vis labiau atsitraukiame nuo vartotojo vaidmens ir patys tampame dalyviais.

– Tačiau šiandien žmonės ypač dažnai kritikuojami būtent dėl vartotojiškumo?

– Tiesa, ir aš manau, kad menas, kaip ir mokslas, gali tai pakeisti, tik jiedu veikia skirtingais būdais. Kad situacija keistųsi, turime pirmiausia norėti duoti prieš gaudami. Vartotojo mentalitetas mus pratina ką nors duoti kitiems tik tada, kai žinome, ką gausime atgal. O menas sako priešingai: ne, tu nežinai, ką gausi grąžos, bet privalai žengti žingsnį ir eiti pirmyn. Priešingu atveju įstringame būsimame ar galimame rezultate dar net neįsitraukę į procesą.

– Gimėte Brazilijoje, vėliau studijavote Rusijoje, Vokietijoje ir jau 21 metus gyvenate Nyderlanduose. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Kai buvau jaunas šokėjas, dalyvavau daugybėje atrankų visoje Europoje. Taip nutiko, kad daugiausia darbo gavau Nyderlanduose. Mano šokio būdas ir šios šalies šokio scena tiesiog atitiko vienas kitą. Pastaruosius 11 metų taip pat dėstau dviejuose Nyderlandų universitetuose. Tuo labai džiaugiuosi, nes galiu būti ne tik choreografas, bet ir gaunu erdvės savo metodikai išplėtoti. Kartu su socialiniu darbuotoju įkūrėme judėjimą „Corpo Máquina“ ir rengiame daug socialinių meninių projektų. Esame dirbę su jaunimu iš Somalio, dabar ruošiamės pastatymui su penkiais kalėjime bausmę atlikusiais vyrais. Tokių atskirtį mažinančių projektų poreikis auga visoje Europoje.

Žvelgdamas į savo veiklas manau, kad Nyderlanduose dirbsiu visą likusį gyvenimą. Tai apskritai labai darbšti šalis, kurią į priekį varo darbo kultūra. O atvykęs į Vilnių nustebau – čia to jaučiu daug mažiau. Žmonės keičiasi kontaktais, bendrauja, atranda laiko visokiems dalykams. Nyderlanduose valdo darbas, ir man tai patinka. Jei šioje šalyje nori ką nors nuveikti ir įdedi pastangų, labai didelė tikimybė, kad savo pasieksi.

Choreografui menas – priemonė dialogui užmegzti.

– Jūs ne tik dėstote, statote spektaklius, bet ir dirbate su vaikais iš socialinės atskirties šeimų. Ar šia veikla pirmiausia tikitės atrasti naujų talentų, ar visgi labiau siekiate atitraukti juos nuo gatvės gyvenimo?

– Talentų matau labai daug. Pamenu, prieš porą metų dirbau su vienu vaikinu vargingesniame rajone – mes dažnai ten būname. Pro šalį ėjo dešimtmetis berniukas iš Gvinėjos. Paprašiau, kad jis atsistotų aikštelės viduryje ir imtų judėti. Daugiau nieko jam nenurodžiau. Ir kai jis pradėjo beprotiškai energingai judėti… Drauge su manimi dirbantis dizaineris, kuris viską matė, pasakė: „Žinai, atrodo, kad jis pas tave šoka jau porą metų“ (juokiasi – IQ past.). Tame vaike tvyrojo didžiulė energija, jis tiesiog nežinojo, kaip ją išleisti.

Daugybė jaunų talentų iš tokios aplinkos negauna galimybės ar nesulaukia paramos įstoti į universitetą. Todėl aš ir mano kolegos norime tapti tuo tiltu, kuris leistų vaikui iš skurdo patekti į akademinę aplinką. Abu universitetai, kuriuose dirbu, labai palaiko šią idėją. Daug mano vedamų užsiėmimų universiteto studentams vyksta ir bendruomenių centruose, kur juos pamato ir vietos vaikai: taip jie gauna galimybę prisiliesti prie kitokio gyvenimo.

Su minėtu berniuku iš Gvinėjos vėliau sukūrėme vieną bendrą darbą ir buvome pakviesti į GALA labdaros vakarą, kur prašmatnioje aplinkoje susibūrė daug turtingų baltųjų. Buvo ir vienas operos dainininkas – labai aukštas ir išsipustęs vyras. Kai jis prie mudviejų priėjo, tas vaikas tiesiog išsikraustė iš proto: ėmė lakstyti rėkdamas, tada įsikibo į mane ir šaukė. Jis tiesiog nebuvo matęs tokios aplinkos ir tokių žmonių. Vėliau apie tai kalbėjau su socialiniu darbuotoju. Jo nuomone, labai gerai, kad vaikas su kitokiu pasauliu susidūrė 10-ies, o ne 20-ies. Vyresniame amžiuje jam būtų labai sunku tuos skirtumus priimti.

Kasmet universitetuose skelbiame studentų atrankas, bet į jas paprastai suplūsta žmonės iš to paties konteksto. Taip atsiranda lyg savotiška kraujomaiša, o tai labai kenkia menui. Reikia megzti dialogą, priešingu atveju menas tampa tik veidrodžiu, kuriame žmonės žvelgia vieni į kitus ir mato tokius pačius kaip jie. Todėl mes į teatrą atsivežame ir tų, kurie patys gyvenime į jį nesugalvotų eiti. Šitaip ir prasideda dialogas. Priešingu atveju užsidarysi lyg laboratorijoje.

„Dar blogiau“ iššūkiai žiūrovams.

– Kaip jums pavyksta įtraukti vaikus į jiems visiškai svetimą kontekstą, kai čia pat – tiek daug įprastų pagundų?

– Viskas priklauso nuo sektino pavyzdžio. O tų vaikų aplinkoje pavyzdžiais tampa narkotikų prekeiviai, važinėjantys po 200 tūkst. eurų kainuojančiais automobiliais. Tačiau mus labai palaiko vietos valdžia. Dabar būtent tuose skurdžiuose kvartaluose kyla visai naujas pastatas, kuriame galėsime nuolat dirbti. Tikimės, kad taip vaikai pamatys vis daugiau sektinų pavyzdžių, kitokių autoritetų nei narkotikų prekeiviai, kad jie plės akiratį ir suvoks, jog įmanoma išsiveržti iš to gyvenimo. Priešingu atveju atskirtis išliks. Užsieniečių atskirties problema toje vietovėje apskritai didžiulė ir ją būtina spręsti. Kitaip blogai baigsis.

Mums sekasi, nes bendradarbiaujame su socialiniu darbuotoju, kuris tuose kvartaluose dirba jau 20 metų. Jis pažįsta viską ir visus, žino žmones nuo vaikystės, gali papasakoti jų giminės istorijas. Tai mums padeda susikalbėti. Kai kitiems pasakojame apie šią savo veiklą, visada akcentuojame – jei norite tapti tiltu, rasti ryšį, privalote surasti žmones iš vidaus, kurie būtų pelnę vietinių pasitikėjimą ir norėtų dirbti drauge. Kartais vyriausybės susirašo planus, pasamdo žmones ir sako: eikite ir tieskite tiltus. Bet šitaip nieko nebus. Tie tiltai jau yra, tik privalote juos atrasti.

– Ar sulaukiate ir valstybės paramos?

– Žinoma, ir moralinės, ir finansinės – juk tokiai veiklai būtini pinigai. Vyriausybės atstovai mus dažnokai kviečia pasidalyti savo patirtimi, papasakoti, kaip sekasi sujungti menininkus su socialinę atskirtį patiriančiais gyventojais. Valdžia supranta, kad šios jungtys tampa labai svarbios. Mūsų gyvenamame pasaulyje visi plūduriuojame tarsi bendroje srovėje – niekas nebėra atskirta.

– Galbūt jūsų gyvenime taip pat buvo žmogus, kuris padėjo pamatyti kitokią aplinką?

– Taip, į šokį įsitraukiau irgi per socialinius projektus. Viskas prasidėjo Brazilijoje nuo cirko palapinės, kurią šalia mano gyvenamo kvartalo buvo pastačiusi savivaldybė. Ten vaikai galėjo matyti daug skirtingų sričių menininkų, kartu žaisti, kalbėtis, daug sužinoti. Ši patirtis pakeitė mano gyvenimą. Ji tapo raktu, leidžiančiu surasti ryšį su savimi ir pasauliu. Kai augi labai disfunkciniame kontekste, kartais tokio rakto pasigendi. Manau, kad būtent menas daugybei žmonių gali tapti tuo įėjimu į savo pasaulį.

 

——-

G. Miotto

Gimė 1979 m. Brazilijoje.

Nuo 1998 m. gyvena Nyderlanduose.

2010 m. debiutavo kaip choreografas kūriniu „Disorderly Conduct“.

2015 m. įvertintas André Gingraso apdovanojimu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų