(Pexels.com nuotr.)

Fotografijos aktas paparacų akimis: nieko asmeniška, tik verslas

Fotografijos aktas paparacų akimis: nieko asmeniška, tik verslas

Ką šiandien gali veikti paparacai – įžymybes medžiojantys fotografai, kai herojai dieną pradeda ir užbaigia keldami asmenines nuotraukas į socialinius tinklus?

Lietuvoje paparacai niekada nebuvo patekę į epicentrą tokių tragedijų kaip Velso princesės Dianos žūtis prieš 20 metų, kai sensacijų medžiotojų persekiojimas tapo viena svarbiausių versijų tiriant avarijos priežastis.

O ir tokių leidėjams skausmingų pamokų, kaip solidi administracinė bauda dėl asmens privatumo, garbės ir orumo pažeidimo Laimos ir Daliaus Mertinų iškeltoje byloje, neatsirado daug. Pora buvo nufotografuota nudistų pliaže, o teismo jiems iš bulvarinio laikraščio „L.T.“ priteista bauda tapo viena iš vinių į leidinio karstą.

Gi Kristina Brazauskienė tolimais 2002-aisiais gal tik nudžiugo, kai paparaco ir jį pasamdžiusio dienraščio „Lietuvos rytas“ dėka jos, tuomet dar Butrimienės, romanas su vedusiu tuomečiu premjeru Algirdu Mykolu Brazausku per 10 dienų sklandžiai įveikė visas keblias stadijas nuo skyrybų iki santuokos. Bet tos garsios nuotraukos Egipto viešbučio paplūdimy padarymo nuopelnai priklauso ne lietuviui „Associated Press“ fotografui, įamžinusiam poros poilsį „iš po rankšluosčio“.

Ant svarstyklių – kadro kaina

Į pirmąją povestuvinę kelionę paskui sutuoktinius Brazauskus, žinoma, ir vėl slapčia, išskrido tuometis „Lietuvos ryto“ fotografas Paulius Lileikis, kurį dienraščio vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas išlydėjo su pažadu skirti 5000 litų premiją, jei pavyks užfiksuoti kokią nors pikantišką atostogų akimirką. „Tegu lieka neatsakytas klausimas, ar aš tokį kadrą padariau. Tačiau supraskite – pinigai yra gerai, bet tik tą dieną. O paskui reikia su tais žmonėmis bendrauti“, – kalbėjo P. Lileikis, čia pat ne kartą pabrėžęs – paparaco darbas reikalauja „išjungti emocijas“.

A. Brazausko ir K. Brazauskienės atostogos (Pauliaus Peleckio nuotr.)

Skandalingiausios paparacų darbo istorijos Lietuvoje susijusios ne su šou žvaigždėmis, o su politikais. Daugelis šou žvaigždžių, patikino laisvai samdomas fotografas Vigantas Ovadnevas, sėkmingai manipuliuoja asmenine informacija ir dažniau laikytinos ne paparacų aukomis, o partneriais, kai abi pusės profesionaliai atlieka savo darbą ir abi gauna naudos – viena dėmesio, o vėliau ‒ ir didesnius honorarus, kita – tiesiog atlygį. Pašalinis stebėtojas dažniausiai nė nesupras, kad dėl nuotraukos fotografui neteko miegoti medyje ar automobilyje prie žvaigždės namų.

Mėgėjų paparacų aukos

Žurnalistų etikos inspektorę Gražiną Ramanauskaitę-Tiumenevienę daugiausia užklausų ir skundų pasiekia dėl viešose vietose darytų ir vėliau į socialinius tinklus patekusių nuotraukų. Įprastai tai paparacais pasijutusių paprastų praeivių nutraukti ir su neigiamu kontekstu pristatyti kadrai. Jų „herojai“ dažnai pasakoja nė nepastebėję, kad buvo fotografuojami, ir skundžiasi jų išvaizdą įžeidžiančiais komentarais – „dručkė prie „McDonald’s“, valganti mėsainį“.

„Įprastai domimasi, ar tai pažeidimas, ar ne, – sakė G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė. – Be abejo, tai yra pažeidimas – feisbukas nėra už įstatymo ribų. Tai viešoji erdvė, ir paskyros valdytojas, asmuo, tampa viešosios informacijos rengėju ir skleidėju. Tad privalu komentuoti ir publikuoti atsakingai. Bet mes negalime pradėti tyrimo dėl garbės ir orumo ar privatumo pažeidimo savo iniciatyva. Tam būtinas suinteresuoto asmens pareiškimas.“

Gegužės pabaigoje įsigaliojęs bendrasis duomenų apsaugos reglamentas nei profesionalių, nei mėgėjų fotografų darbo ir sprendimų nepalengvino. Žurnalistų etikos inspektorė pabrėžia, kad įstatymai, saugantys vaikus – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios aplinkos poveikio ir Visuomenės informavimo, ‒nurodantys turėti raštiškus tėvų ar jų atstovų leidimus publikuoti vaikų atvaizdus, veikia jau seniai, ir ES reglamento įsigaliojimas nieko iš esmės nepakeitė. Bet galbūt dėl jo visa apimančios įtakos pagaliau pasikeis visuomenės požiūris į tų nuostatų laikymąsi.

Lietuvoje paparacai nebuvo patekę į tokias dramatiškas situacijas kaip kolegos Prancūzijoje, kurie kaltinti dėl Velso princesės Dianos žūties. (Scanpix nuotr.)

Fotografai turi laikytis taisyklių ir fotografuodami pilnamečius. Bet čia kartais aiškumo maža, pripažino G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė: „Kiek teisininkų, tiek nuomonių. Yra teisininkų, kurie mano, kad jei viešas renginys – sutikimo nereikia. Bet yra ir turinčių priešingą poziciją. Tad kartais prireikia ir teismų išaiškinimo.“

Verslas be emocijų

30 metų patirtį turinčiam fotografui P. Lileikiui įstatyminiai pokyčiai akivaizdūs: „apribojimų kasmet daugiau, dirbti vis sunkiau“. Jam mieliau prisiminti laikus, kai fotoreporteriai galėdavo vaikščioti net po Seimo salę ir spragsėti fotoaparatu besišnekučiuodami su įstatymų leidėjais. Kita vertus, iškraustę žurnalistus į balkoną, parlamentarai gyvenimo nepasilengvino. „Kvailai ten padaryta – iš viršaus daug ką galima pamatyti. Kažkada nufotografavau konservatorių Andrių Kubilių, telefone skaitantį žmonos žinutę. Išsididinau, perskaičiau… Ji piktinosi, kad dėl užtrukusio Seimo posėdžio nerodo jos mėgstamo serialo. Kitąkart nufotografavau buvusios krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės užrašų knygutę. Ten buvo užrašytos iš valdiško biudžeto apmokėtos išlaidos jos kostiumėliams. Kai kurie jų kainavo 5000 litų. Ar tai paparacinimas? Taip! Tautai įdomu? Įdomu!“ – sakė P. Lileikis.

Čia negalima kalbėti apie kokią nors išliekamąją, meninę vertę. Tai verslas be emocijų.

Dėl sugėdintų politikų ar jų žmonų sąžinė jo negraužia: „Tai verslas be emocijų. Čia negalima kalbėti apie kokią nors išliekamąją, meninę vertę. Tai toks pat darbas kaip rentgeno kabinete. Ten nuėjęs labinuosi: „Sveiki, kolegos“. Jie irgi fotografai.“

V. Ovadnevas irgi būtuoju laiku kalba apie paparacų „aukso laikus“. Jis patirtį kaupė dirbdamas „Žmonių“ žurnale. Produktyvus laikas buvo, kai vienas po kito tuokėsi geriausi šalies krepšininkai – kai kurių nenoras tapti smalsuolių dėmesio objektu prilygo visuomenės norui jų šventę išvysti, o žiniasklaidos vadovai buvo pasiryžę tą norą išpildyti sumanių fotografų rankomis. V. Ovadnevas už sėkmingus žygius tada gaudavo ir po kelis tūkstančius litų. To užtekdavo, kad verstųsi per galvą, o tiksliau – lįstų pro krūmus, liptų į medžius ir rizikuotų susitikti su griežtais apsaugos vyrais.

Svetima kaltė

Tuo metu nebuvo net jaudulio dėl to, kad šia veikla pažeidžia asmenų privatumą, pripažino V. Ovadnevas: „Žmonės ir anksčiau galėdavo tiesiog akivaizdžiai parodyti, kad nenori būti fotografuojami. Bet, ačiū Dievui, herojai to nežinojo, o fotografams popierinės žiniasklaidos laikais nebuvo svarbu tuo rūpintis – viską atiduodavome redakcijai ir negalvojome apie įstatymus. Jos reikalas – dėti ar nedėti. Pastaraisiais metais, kai nuotraukos iškart keliamos į portalą, o atsakomybė gula ant nuosavų pečių, dirbti sudėtingiau.“

Įdomu, ar šiandien jis drįstų į portalą įkelti kažkada šlovingu atrodžiusį kadrą, kur pirmąkart buvo užfiksuota Simo Jasaičio ir Oksanos Pikul pora. Iškeltu viduriniu pirštu pademonstravęs nepasitenkinimą fotografo ketinimais, krepšinininkas vis dėlto atsidūrė žurnale su puslapio dydžio nuotrauka. Kaip ir aktorius Vytautas Šapranauskas. „Tada jis buvo tik pradėjęs draugauti su Ieva ir pasakė, kad man bus, švelniai tariant, šakės, jei pamatys kur nors nuotrauką su mergina. Kad nepagalvotų, jog išsigandau, kelias dienas dėjau pastangas, kad ją padaryčiau. Pasitikau jį grįžusį su Ieva prie laiptinės durų…“

V. Ovadnevas pripažįsta, kad pastaruoju metu ir raudonas kilimas žiūrovus intriguoja mažiau, ir garsenybių gyvenimas visas instagrame ar feisbuke matyti. Bet vis dėlto jis nemano, kad įžymybių medžioklės plotai jau ištuštėję. „Gali atrodyti, kad žvaigždės viską pasakoja pačios. Bet jos skelbia tik tai, kas naudinga…“

Jo kolega P. Lileikis neabejoja: „Būtų ir paparacų, ir nuotraukų, jei atsirastų, kas moka pinigus ir kas tas nuotraukas publikuoja. Dabar visi visko bijo, visi įstatymus žino. Aš visada sakau: tikra nupaparacinta nuotrauka turi kainuoti tiek, kad jei tau sudaužytų fotoaparatą, už tą kadrą galėtum nusipirkti naują. Ji turi kainuoti brangiai. Paparacų veiklos variklis yra pinigai. Nes kam kitaip tai daryti – dėl idėjos? Koks dar motyvas gali būti? Tai yra verslas. Su konkrečiai apskaičiuotais judesiais atlikti fotografijos aktą.“

Komentarai

  • […] (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); Source link […]

    • Atsakyti
  • […] (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); Source link […]

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)
Daugiau leidinio naujienų