(Evgenia Levin nuotr.)

Finansinių nusikaltimų ekspertas G. Barrow: „Jei norite plauti pinigus, nusipirkite banką“

Finansinių nusikaltimų ekspertas G. Barrow: „Jei norite plauti pinigus, nusipirkite banką“

Bankuose yra daug nešvarių pinigų, įsitikinęs Didžiosios Britanijos finansinių nusikaltimų ekspertas Grahamas Barrow. Ir artimiausiu metu niekas nesikeis. Jis IQ apžvalgininkės Kotrynos Tamkutės dėmesį atkreipė į padėtį Baltijos valstybėse – pinigų plovimo profesionalų vartais į Europą laikomos šalys pačios dėl to nekaltos.

– Kokia yra pinigų plovimo schema? Tikriausiai ne veltui ji dažnai lyginama su skalbimo mašinos veikimu?

– Pirmiausia reikia turėti galvoje, kad pinigų plovimas gali būti vietos lygmens, pavyzdžiui, vykdomas jūsų šalyje: pinigai generuojami ir plaunami, tarkime, iš prekybos narkotikais. Tai vyksta tik vienoje valstybėje ir nedideliu mastu. Gerokai įdomesnius atvejus vadinu laundromatais – tai profesionaliai įgyvendinamos pinigų plovimo operacijos, kurias valdo žmonės, savo paslaugas parduodantys nusikaltėliams arba korumpuotiems politikams.

Per pastaruosius kelerius metus nustatėme ne vieną laundromatą Rusijos, Azerbaidžano, Moldovos bankuose, itin griausmingas buvo „Danske“ banko skandalas Taline. Jie nėra individualūs, greičiau persidengiantys ir įgyvendinami naudojantis tų pačių žmonių Rusijoje, Azerbaidžane, Ukrainoje, Uzbekijoje ir kitose šalyse tinklais. Jie apraizgę šimtus įmonių visame pasaulyje, disponuoja šimtais milijardų JAV dolerių. Laundromatai susiję ne su individualiomis banko sąskaitomis, o su korporatyvine bankininkyste. Jų mechanizmai leidžia nešvariems pinigams patekti į finansų sistemą, o iš jos išeina švarūs, gražūs ir galimi naudoti.

Sąskaitas, per kurias visame pasaulyje vaikšto pinigai, valdo profesionalai. Tai leidžia jiems išlaikyti keliaujančių pinigų kontrolę. Toks pinigų judėjimas beveik nesusekamas – bankams sunku nustatyti, iš kur jie ateina. Visa tai iš tikrųjų veikia kaip skalbimo mašina: nešvarūs pinigai ilgai sukasi, galiausiai ją palieka ir iškeliauja į lengvatinio apmokestinimo įmonių Mergelių Salose, Kaimanų Salose, Belize ar Seišeliuose banko sąskaitas, o juos praplovę verslininkai įsigyja nuosavybės Majamyje ar Londone, jachtų ar prabangių automobilių Monake ir panašiai. Jei galvotume apie skalbimo mašiną veikti verčiantį variklį, tai neabejotinai būtų įmonės: tos, kuriose pinigai nusėda, ir tos, kurios įgalina jų cirkuliaciją. Didžiausias jų skaičius yra Didžiojoje Britanijoje. Dalis sąskaitų turi ir Baltijos šalyse. Daugiausia problemų fiksuojama Latvijoje – tai pagrindiniai nešvarių pinigų vartai į sistemą.

– Kodėl Didžiosios Britanijos įmones laikote pinigų plovimo mašinos varikliu?

– Įmonių registracija Didžiojoje Britanijoje yra itin paprasta ir atvira. Tereikia prisijungti prie interneto ir susimokėti 25 eurus. Sistema priima užpildytas formas nepatikrinusi duomenų. Jas užpildyti gali bet kas, įmones valdyti gali kiti verslo dariniai.

Tai pinigų plovimo profesionalai ir daro. Jie įkuria įmonę, pavadinkime ją „Graham Barrow Limited“, kurią valdo bendrovės „John Limited“ ir „Smith Limited“. Jos abi registruotos Seišeliuose. Istorijos pabaiga. Šios salos, priešingai nei Didžioji Britanija, neteikia jokios informacijos apie jose veikiančias įmones. Negalime sužinoti, kas joms vadovauja, kokie jų turto šaltiniai ir panašiai. Dar įdomiau tai, kad minėtas bendroves įsteigė ir valdo net ne konkretūs žmonės, įsikūrę Seišeliuose ar Didžiojoje Britanijoje, o specialiai tam pasamdyti agentai.

Didžiosios Britanijos vardas minėtiems agentams garantuoja patikimo partnerio įvaizdį. Kokiam nors nedideliam bankui, pavyzdžiui, Estijoje, visiškai nesvarbu, kad bendrovė prekiauja su Maskva. Tai užveria kelius skaidrumui.

– Kaip kovoti su šiuo „verslu“?

– Tikrinti, ieškoti ir analizuoti. Būtent to nedarė Danijos „Danske“ banko filialas Taline. 2011–2014 m. per filialų sąskaitas Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Lietuvoje ir Estijoje buvo atlikti 1567 laundromatai, kurių bendra vertė galėjo siekti apie 200 mlrd. JAV dolerių.

Vienas banko informatorių teigė, kad dar iki skandalo buvo patikrinta viena banke sąskaitą turėjusi bendrovė. Pastebėta, jog per ją kas dieną pereidavo apie 2–3 mln. JAV dolerių. Peržiūrėję įmonės registrus, – tai padaryti leidžia Didžiosios Britanijos taisyklės, – nustatyta, kad bendrovė nedalyvauja jokiuose sandoriuose. Sąskaitoje nėra pinigų, neradome ir jų interneto svetainės, pasirodo, ji niekada nemokėjo atlyginimų, patalpų nuomos. Pinigai į sąskaitą ateidavo ir tuojau pat ją palikdavo.

Patikrinę kitą Didžiojoje Britanijoje registruotą įmonę, ką tik atsidariusią sąskaitą Estijoje, pamatėme, kad per 14 mėnesių per ją perėjo 1,2 mlrd. JAV dolerių. Bendrovė neturėjo interneto puslapio, niekada nemokėjo atlyginimų darbuotojams, patalpų nuomos, nebuvo nė žodžio apie jos veiklą. Tai – vadovėlinis pinigų plovimo pavyzdys.

Pirmas klausimas, kurį verta užduoti, siekiant patikrinti galimas įmonės sąsajas su pinigų plovimo schemomis, yra kodėl? Kodėl bendrovė, kuri neturi interneto puslapio, nemoka atlyginimų ir nuomos, turėtų atidaryti sąskaitą Estijos banke, jei veiklą vykdo Rusijoje? Kodėl jiems reikalinga Didžiojoje Britanijoje registruota įmonė, kurią valdančios bendrovės registruotos Seišeliuose ar Maršalo Salose? Kokia viso to logika? Ir, pavyzdžiui, kaip bendrovė, kuri oficialiai užsiima kompiuterių ir technologinės įrangos pardavimu, neturinti savo veiklą pristatančios svetainės, gali sugeneruoti 1,2 mlrd. JAV dolerių?

– Kriterijai su pinigų plovimu susijusioms įmonėms nustatyti iš pažiūros atrodo labai paprasti – svetainė, patalpų nuoma. Ar gali būti taip, kad nusikalstamą veiklą jos vykdo, net jei visa tai turi?

– Mažai tikėtina. Tam yra dvi priežastys. Jei valdai tūkstantį tokių bendrovių, kiekvienai reikia bent vienos nuolat prižiūrimos ir atnaujinamos interneto svetainės. Tai itin sudėtinga užduotis. Žinoma, kai kuriais dalykais jie tikrai pasirūpina – pavyzdžiui, kuria netikrus sąskaitų išrašus. Kompiuterio nėra, bet pažymima, kad jis buvo parduotas. Kita vertus, tai sudėtinga patikrinti – jei per sąskaitą pereina 1,2 mlrd. JAV dolerių, kaip visa tai sužiūrėti?

– Kaip manote, koks yra santykis tarp pinigų plovimu užsiimančių profesionalų ir tų žmonių, kurie patiki jiems savo pinigus?

– Pirmiausia, manau, kad turi būti juos siejantis kontaktas. Kita vertus, laundromatais užsiimančios bendrovės dirba ne su vienu žmogumi. Viena profesionali pinigų plovimo komanda gali dirbti su 20–30 korumpuotų politikų ir tam yra priežastis. Angliškai tai vadinama sumaišymu (commingling) – nešvarūs pinigai sumaišomi kartu.

Finansų priežiūros institucijos turi iš anksto numatyti galimus nusikaltimus. Tai labai sunki užduotis. Įsivaizduokite, kad turite keliolika bankų, per kuriuos į rinką pateko nešvarių pinigų ir tarpusavyje susimaišė. Ar galite nustatyti, kurie iš jų švarūs, kurie – ne? Negalite. Pinigų plovėjai tai puikiai supranta.

(Evgenia Levin nuotr.)

2017 m. Didžiojoje Britanijoje buvo priimtas naujas teisės aktas, sudarantis sąlygas tirti nepaaiškinamo praturtėjimo atvejus. Šis įstatymas patenka į administracinių, o ne į kriminalinių nusižengimų sąrašą, tačiau leidžia išsiaiškinti, iš kur vienas ar kitas Didžiosios Britanijos gyventojas, patekęs į tarnybų akiratį, susikrovė turtus. Teisėsauga daro prielaidą, kad pinigai yra nelegalūs, jei jų savininkas negali įrodyti priešingai.

Vienas toks atvejis jau buvo. 40 mln. svarų buvo konfiskuota iš moters, per metus sugebėjusios išleisti 25 mln. svarų. Jos vyro, vadovavusio Azerbaidžano bankui, alga tuo metu siekė 40 tūkst. eurų. Beje, jis sėdi kalėjime dėl korupcinių nusikaltimų.

– Latviją minite kaip vieną problemiškiausių atvejų. Kas tai lemia?

– Baltijos valstybės visuomet buvo laundromatų akiračio centre. Tačiau ne dėl savo kaltės. Tai nulėmė geografija. Pinigų plovėjai desperatiškai siekia patekti į ES, nes pinigai Bendrijos viduje juda gerokai paprasčiau ir greičiau. O juk Latvija ir Estija net turi sieną su Rusija, ką jau kalbėti apie istorinius, itin artimus ryšius su visomis buvusios Sovietų Sąjungos valstybėmis.

Baltijos šalys tik visai neseniai pradėjo kurti vakarietišką bankų ir finansų sistemą. Tad iki galutinės brandos joms dar ilgas kelias. Kita vertus, jas neretai administruoja žmonės, kilę iš palyginti skurdžios aplinkos, kuri padarė juos pažeidžiamais, linkusiais priimti kyšius. Visa tai sudaro beveik tobulą terpę pinigų plovimo schemoms palaikyti.

– Tačiau padėtis tiek finansų sistemoje, tiek laundromatuose nėra statiška. Kokius pokyčius galima užčiuopti?

– Manau, kad taip, padėtis iš tikrųjų kinta. Žmonės tampa atsargesni, daugiau žino ir tas žinias naudoja. Tačiau šis procesas vyksta abiem kryptimis. Pinigų plovime dalyvaujančios Didžiosios Britanijos bendrovės vis dar kuriamos, bet agentai tampa atsargesni, geriau slepia įmonių savininkus, mechanizmai darosi vis sudėtingesni.

Pinigų plovėjai yra tarsi chameleonai. Jie mokosi iš savo klaidų, stengiasi visuomet būti žingsniu priekyje mūsų, o bankuose šiandien yra daug nešvarių pinigų. Esu tikras, kad naujus horizontus nusikaltimams atveria finansinės technologijos, kriptovaliutos ir dirbtinis intelektas. Mes daromės gudresni juos identifikuodami, tačiau jie tampa vis atsparesni.

– Kas yra pažeidžiamiausia pusė, kai kalbame apie pinigų plovimą? Kas dėl to nukenčia labiausiai?

– Į šį klausimą yra daugiau nei vienas atsakymas. Manau, itin nukenčia skaidrumas – įmonės tarsi prasmenga juodojoje skylėje. Todėl itin svarbu atverti registrus. Tai numato ir ES direktyvos. Apskritai didelę įtaką galėtų turėti judėjimas už atvirą demokratiją. Juk daug korupcinių atvejų stebime ir vyriausybių veikloje, ypač tada, kai kalba sukasi apie jų sudaromus sandorius.

– Tad silpniausia vieta galbūt yra demokratija?

– Didžiosios Britanijos demokratija yra seniausia pasaulyje ir vis tiek neveikia tinkamai. Kita vertus, svarbus elementas yra bankų valdysena ir tono jiems nustatymas. Manau, jog pats laikas priversti bankus suprasti, kad jie turėtų imti spręsti problemas ne dėl to, kad valdžia būtų patenkinta, o dėl to, kad nenori padėti plauti pinigų. Juk būtent visuomenė už visa tai sumoka. Bankai yra pinigų plovimo operacijų dalis, nes jie iš to uždirba – iš pervedimų gauna mokesčių dalį.

Tačiau kiekvieną kartą, kai kas nors pavagia pinigų iš valstybės biudžeto, iš tiesų apšvarina mūsų visų kišenes. Tad negalime tiesti kelių, pirkti reikalingų vaistų ligoniams ar gerinti švietimo kokybės. Nes už tuos pinigus įsigyjami šimtus milijonų svarų kainuojantys butai Londone.

– Pinigų plovimo operacijos bankams žalos neatneša, bet ar yra pavyzdžių, kai jie to imasi žinodami, kad tai – nusikaltimas?

– Žinoma, iš labiausiai žinomų pavyzdžių galima įvardyti tokius bankus kaip ABLV ir „Parex“ Latvijoje, Ūkio bankas Lietuvoje, taip pat Maltos bankų grupė „Pilatus“, Kipro FBME. Pirmas dalykas, kurį turi padaryti, jei svarstai galimybę plauti pinigus – nusipirkti banką. Tai pradžios taškas. Kai pinigai patenka į sistemą, joje ima suktis lengvai. Sudėtingiausia juos į ją prastumti.

– Visi jūsų minimi pavyzdžiai – Europos pakraščiuose. Ar tam yra konkreti priežastis?

– Šias valstybes ES finansinių paslaugų taisyklės pasiekė vėliausiai, bankų sistemos yra jauniausios, tad tai neturėtų stebinti. Kita vertus, su iššūkiais yra susidūrę ir tokie bankai kaip Nyderlandų ING, Austrijos „Raiffeisen Zentralbank“.

– Didelę jūsų veiklos dalį sudaro darbas su žurnalistais. Ar jiems įdomūs pinigų plovimo atvejai?

– Pastaraisiais metais Didžiojoje Britanijoje itin išpopuliarėjo ilgi tiriamieji straipsniai. Juos spausdina tokie leidiniai kaip „The Guardian“ ir „Financial Times“. Tačiau, kaip pasakojo vienas Kanados laikraščio žurnalistas, tokio pobūdžio straipsniais itin sunku įtikinti redaktorių. Esą svarbiausia – antra teksto pastraipa. Jei ji nesudomina skaitytojo, straipsnis numetamas. Mane pinigų plovimo tyrimai domina kaip tyrėją, tačiau suprantu ir redaktorius – jie turi žinoti, kad skaitytojai susidomės spausdinama medžiaga. Žiniasklaida išgyvena parduodama savo turinį žmonėms, kuriems patinka jos pasakojamos istorijos. Kodėl jie turėtų skaityti detalią analizę?

„Danske“ banko atveju buvo šiek tiek kitaip – ši istorija sulaukė didelio susidomėjimo, nes buvo kalbama apie itin dideles pinigų sumas ir veiksmus, nuo kurių galėjo nukentėti nemenkas skaičius banko klientų.

– Ar pastebite kokių nors žurnalistų savicenzūros ženklų? Juk darbas su pinigų plovimo schemomis gali būti apraizgytas įvairiais interesais ir baimėmis.

– Dažnai žurnalistai nesiima analizuoti pinigų plovimo atvejų, nes supranta, kad reikia tam tikro lygio žinių ir supratimo, kaip veikia įvairūs mechanizmai. Žurnalistai dažniausiai remiasi informatoriais, ieško kontaktų, stebi informacijos lauką socialiniuose tinkluose, ją tikrina. Tačiau jei kas nors jiems atsiunčia tūkstančio puslapių banko duomenų paketą, jie prašo pagalbos, nes bijo privelti klaidų.

 

G. Barrow

Nuo 2018 m. verslo konsultacijų bendrovių „Kompli Global Limited“, „Emerge Consultants“ konsultantas ir ekspertas.

Nuo 2002 m. vadovauja įmonei „GR Business Process Solutions“.

Bendradarbiavo su „Nordea“, „Société Générale“, HSBC ir kitomis finansų įstaigomis, jas konsultavo klientų aptarnavimo, finansinių operacijų valdymo ir efektyvumo didinimo, finansinių nusikaltimų prevencijos, taip pat turto valdymo, tarptautinės, korporatyvinės, privačios bankininkystės klausimais.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų