(Ginto Kavoliūno nuotr.)

Eseistikos nuotykis

Eseistikos nuotykis

Mindaugo Kvietkausko esė rinkinys „Uosto fuga“ – kelionė kultūriniu kraštovaizdžiu, aplankant tiek skaudžios atminties teritorijas, tiek džiaugsmingų susitikimų oazes. Su knygos autoriumi, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė kalba apie prisilietimus prie gyvų rankraščių ir gyvų istorijų.

– Pastarųjų dienų kontekste, kai vis primityvokai kalbama apie ribotą humanitaro „pritaikomumą“ rinkoje, jūsų knyga – lyg humanitaro ir jo balso reabilitacija. Kita vertus, pats esate pastebėjęs, jog literatūros, apskritai humanitarinės srities nereikšmingumą cikliškai keičia labai didelio reikšmingumo proveržiai. Kada, jūsų nuomone, tas proveržis Lietuvoje vyko pastarąjį kartą – tik Atgimimo laikotarpiu ar jo būta ir vėliau?

– Mano supratimu, išsilavinusioje, brandžioje visuomenėje humanitarinių mokslų prasmė ir vertė yra neabejotinas dalykas. Žvelgdami į Vakarų visuomenes, matome labai stiprias tradicines kultūros, humanitarines institucijas: senuosius universitetus, muziejus, galerijas, bibliotekas, teatrus. Jos veikia daugybę metų ir jų prestižas aiškiai susiformavęs. Kalbant apie nestabilią humanitarų situaciją, mūsų bėdos didžiąja dalimi susijusios su pažeista visuomene. Brandžios visuomenės gyvensenoje kai kuriais dalykais seniai neabejojama. O Lietuvoje po sovietmečio niokojimo ir kontrolės daug ką teko įrodinėti ir kurti iš naujo.

Be abejo, kapitalistinio neoliberalizmo įtaka humanitarams irgi nepalanki. Bet, man regis, mūsų visuomenės mąstymo, brandos, savivokos lygis po truputį auga. Kultūriniai interesai tampa natūralia žmonių gyvenimo dalimi. Sąjūdžio metais tas poreikis kilo iš pasipriešinimo, maišto. Revoliucinėje situacijoje reikia stiprių simbolių, idėjų, to, kas žmones vienytų. Tada atsigręžiama ir į žodžio galią, ir į meną. Dabar, mano nuomone, vyksta lėto augimo procesas. Nors stiprėja ir tam tikro pasipriešinimo vartotojiškam gyvenimui motyvas.

– Kokie pavyzdžiai jus skatina taip manyti?

– Didžiuosiuose miestuose atsiranda nemažai naujų, alternatyvių, nekomercinių kultūros erdvių: knygynų, kavinių, galerijų, meninės veiklos nišų. Telkiasi įvairių žmonių kultūriniai sambūriai, stiprėja jų tinklai. Vieną tokį neformalų akademinį literatų sambūrį „Literatūros salos“ jau trylika metų telkiame su grupe bendraminčių. Nekomercinės dvasios kultūriniai renginiai sutraukia vis daugiau žmonių – pažvelkite, kas vyksta per „Kultūros naktį“. Mūsų instituto Vileišių rūmai – tiesiog pilni lankytojų per „Open House“. Kai žiemą Šv. Jurgio bažnyčioje su knygos dailininke Sigute Chlebinskaite surengėme „Uosto fugos“ pristatymą, mus taip pat pribloškė žmonių srautas. Toks pojūtis, kad kai tik ypatingesnės kultūrinės erdvės atsiveria, jos ir užsipildo.

Be to, rašytojai ar atlikėjai pastebi, kad, nors vis dar didelis atotrūkis tarp didžiųjų mūsų miestų ir regionų, pastaruoju metu net ir mažuose miesteliuose suaktyvėjo veiklios bendruomenės: žmonės natūraliai domisi kultūra, gausiai ateina į renginius, atsirenka gera ir prasta. Vienoje savo knygos esė „Lituanistinis interesas“ rašau apie tai, ar žmonių mąstyme jaučiamas savaiminis, nuoširdus interesas kultūrai, savai literatūrai. Man atrodo, kad po truputį jis atgyja.

– Kalbėdamas pavartojote žodį „prestižas“. Gal čia ir yra mūsų problemų ištakos – prarastas humanitarinio darbo prestižas?

– Manau, kad didelė mūsų lituanistų, humanitarų, kultūros žmonių bėda vis dar yra dejonės. Pastebiu, jog net pristatant mūsų literatūrą užsienyje iš rašytojų ar kritikų lūpų pirmiausia pasigirsta skundų dėl to, ko neturime: tai gero, Vakaruose populiaraus romano, tai vertimų į anglų kalbą. Be abejo, prestižo pojūtį lemia ir valstybės ar verslo požiūris į kultūrą, bet iš dalies – ir mūsų pačių laikysena. Turime būti kritiški, bet kartu pozityvūs. Labiau pasitikėti ir savo talentų bei protų verte, ir sava kultūra, tradicija. Pavyzdžiui, toks pasitikėjimą stiprinantis ženklas – nors ir lėtai, bet vis labiau stiprėjanti lietuviškoji mecenatystė. Auga supratimas, kad ji teikia papildomą prasmę verslo veiklai, aukštesnį gyvenimo turinį. Literatūroje džiugina atskirų verslininkų remiamos literatūros premijos ar knygų serijų leidyba. Dailėje ši tendencija pažengusi dar smarkiau. Labai tikiuosi, kad mūsų valstybėje pagaliau atsiras mecenatystės įstatymas, kuris viską sudėlios į vietas.

Kita vertus, bendraudamas su platesne skaitytojų auditorija gali matyti vis stipresnį gero – ne tik sensacingo ar patrauklaus – teksto lūkestį. Ir nebūtinai susijusio su aktualijomis, bet ir su istorija, kultūros atmintimi. Geras tekstas įgyja natūralų prestižą net be ypatingų viešųjų ryšių pastangų.

Humanitarai negali likti be kanalų, jungiančių su visuomene. Komunikacija yra jų gyvybės sąlyga.

Dar vienas su prestižu susijęs klausimas – kiek mūsų kultūros bendruomenė gali veikti įvairius viešojo gyvenimo procesus, kiek ji turi tam įtakos. Pavyzdžiui, man labai rūpi miesto erdvė, jos pokyčiai, kultūros paveldo ir beatodairiškos komercijos santykis. Viena skaudžiausių mano knygoje esė yra apie „Literatų svetainės“ likimą. Buvusi seniausia literatūrinė Vilniaus kavinė mūsų akyse pavirto greitojo maisto užkandine, ir to nesustabdė nei kultūrinė bendruomenė, nei miesto savivalda, nei tokį sprendimą priėmusių žmonių patriotizmo pojūtis, netgi verslesnis mąstymas: juk, veikiant sumaniai, iš tokios ypatingos erdvės kapitalo būtų buvę galima gauti daugiau nei iš dar vienos standartinės užkandinės.

– Ar tokie atvejai kaip minėtasis „Literatų svetainės“ nerodo, jog daugybė užmarščių kyla iš žmogaus nesidomėjimo ir nenoro domėtis? Juk net ir eidamas Vilniaus geto gatvėmis, matydamas Turino drobulę ar Rozetės akmenį, į tai nesureaguosi niekaip, jei tau tai nieko nekalbės?

– Be abejo, labai svarbu, kaip komunikuoti ir pramušti storą nežinojimo luobą. Sovietmečiu Lietuvoje buvo nutildyta daugybė dalykų. Galime kalbėti tiek apie lietuviškąją kultūros tradiciją, tiek apie kitų tautų paveldą. Pavyzdžiui, žydiškasis paveldas mums daug metų buvo nebylus. Kuo labiau jį atrandame, tuo labiau ir mūsų lietuviška sąmonė tampa europietiškesnė. O kartu, mano manymu, naujai atsiskleidžia mūsų savastis. Štai vienoje esė rašau apie žymųjį Vilniaus baroko architektą Joną Kristupą Glaubicą ir jo spėjamą kilmę iš Silezijos – Europos paribio regiono tarp Lenkijos, Čekijos ir Vokietijos. Sekdamas jo biografiją pamatai, kaip susisiekia gilios Europos šaknys, daugiakultūrės jos patirtys. Tai suvokdamas tampi vietinis, lokalus europietis. Nebijantis kitų ir kartu nesigėdijantis savęs. Įgyji „gimtosios Europos“ pojūtį, apie kurį rašė Czesławas Miłoszas. Tai gydo nuo kompleksų, traumų, nevisavertiškumo ir teikia atradimo džiaugsmą. Mūsų bendruomenė tam džiaugsmui tampa vis atviresnė.

Savo knyga bandau skaitytoją vesti į susitikimus su kultūros asmenybėmis, jų likimais, miesto erdvėmis. Pats esu jų patyręs labai netikėtų. Pirmojoje knygos esė „Uosto fuga“ rašau apie susitikimą su Ona Pajedaite. Sovietmečiu ir Atgimimo laikais ji buvo itin garsi lietuvių menininkų fotografė. Netikėtas mūsų susitikimas mane nuvedė į dar ankstesnius laikus, į XX a. pradžios Vilnių, prie tokių asmenybių kaip Cz. Miłoszas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Šitaip imi suvokti gyvą kultūros žmonių, jų likimų grandinę, kuri padeda nesijausti bešakniams. Dažnai jaučiamės būtent tokie – praradę tradicijas, kontaktus su savo gyvenamąja erdve. O mano knygoje kalbama apie susitikimus, iš kurių atsiranda gyvos grandinės potyris, padedantis jaustis ne tokiems vienišiems.

Knygos viršelis.

– Kas jums padėjo susikurti tą gyvą ryšį?

– Gal pirmiausia – kalbų mokymasis Vilniaus universitete, vėliau – Oksfordo. Iš pradžių labai susidomėjau lenkų kalba ir paveldu, vėliu mane patraukė judaika. Išmokau jidiš kalbą. Tikrai daug turėjau dirbti, kad galėčiau versti iš jos literatūrą. Galiausiai tai suteikė ne tik kalbos ar istorijos žinių, tačiau ir gyvos atminties ryšį. Susitikimus su žmonėmis, kai tau perduodama asmeninė, sakytinė istorija. Tuomet atsiranda kultūros šilumos pojūtis, emocinių sąsajų, kurių jau nepanaikinsi. Taip galiu paaiškinti ir savo prisirišimą prie žydiškojo Vilniaus.

– Be jidiš kalbos žinių tikriausiai nebūtų ir vienos jautriausių jūsų esė „Esteros žirklutės“?

– Taip. Ieškojau knygų, o atradau žmogų. Tekstai atvedė prie žmogaus, prie jo sudėtingo likimo, kuris galiausiai tapo ir mano paties atsiminimų dalimi. Sena žydų kilmės bibliografė, kurią savo tekste vadinu Estera, man atvėrė ir knygų paslaptis, ir kai kurias Kauno erdves, ir jose gyvenusių žmonių istorijas.

Per istorijas, kurias pasakoju, persiduoda ir tam tikras atsakomybės pojūtis. Estera daugybę metų negalėjo viešai kalbėti apie savo kilmę, patyrimus karo metais, tėvų likimus. Ji prisipažino, kad tai, ką išgyveno, lėmė psichologines traumas visam gyvenimui. Tokių pasakojimų išgirdus, kyla klausimas, kaip juos perteikti šiuolaikiniam skubančiam žmogui. Aš pasirinkau iškalbios, vaizduotę veikiančios detalės būdą. Su knygos dailininke Sigute tai bandėme perteikti ir vizualiai: nuotraukomis, inkliuzais, grafiniais sprendimais. Kai kurias tokias detales atsiuntė tarsi pats likimas. Tarkime, toks įdomus dalykas: savo esė heroję vadinu Estera, nors tikrasis jos vardas buvo Fira. Jau man paskelbus tekstą spaudoje netikėtai atėjo žinia iš Paryžiaus, kad archyve atrastas jos pieštas atvirukas su neužmirštuolėmis ir užrašu „Nepamiršk manęs“. Jį Fira nupiešė Kaune 1933 m., būdama aštuonerių. Ir štai atviruke ji pasirašo Estera – vardu, kuriuo ją pavadinau savo esė nežinodamas, kad vaikystėje ji pati vartojo tokią formą. Lyg būčiau atspėjęs, kaip ją pavadinti. Tokie nutikimai veikia kaip dūris – gal net į pačią širdį. Atviruką įdėjome į knygą kaip inkliuzą. Manau, kad tokių adatos smigtelėjimų ar inkliuzų mano knygoje galima rasti ir daugiau.

Džiugu, kad knygos tiražas jau beveik išpirktas. Galbūt skaitytojai jau kiek pavargo nuo viešųjų ryšių, literatūrinių sensacijų pristatinėjimo, vis dažniau ieško žmogiškosios autentikos. Be abejo, klausimas, kaip ir kokia kalba ją perteikti. Man tai nelengva iš kitos pusės: mano darbas akademinis, literatūrą tyrinėju iš mokslinės, kritinės perspektyvos. Šios esė man – lyg nuotykis, pabėgimas nuo tiriamojo akademinio darbo, straipsnių, dėstymo. Bandymas prisiliesti prie gyvo rankraščio, tikros žmogaus istorijos – to, kas į mokslą dažnai nepatenka. Čia pastebėčiau, kad net ir humanitariniai mokslai apskritai tampa labai uždari ir specializuoti. Bet humanitarai negali likti be kanalų, jungiančių su visuomene. Komunikacija yra jų gyvybės sąlyga. Beletristinis kalbėjimas, perėjimai nuo fakto prie metaforos ir yra vienas būdų kurti gyvą ryšį su bendrija.

– Ne vienoje jūsų knygos recenzijoje nuskambėjo savotiška nuostaba, kad tekstuose jungiate net keletą humanitarinių rezervų: literatūrą, istoriją, filosofiją. Bet ar tai nėra natūrali sąlyga atsirasti kokybiškai minčiai ir kokybiškam tekstui?

– Negalėčiau pasakyti, kad specialiai siekiu jungti skirtingas sferas, būti tarpdiscipliniškas. Tos jungtys kyla iš mano ieškojimo, domėjimosi. Kai įeini į vieną meno sferą, ji daugybe kanalų nuveda prie kitų. Su literatūra natūraliai išeini ir į platesnį kultūros pasaulį. Kuo toliau, tuo labiau man svarbi vizualiųjų menų sritis. Rašydamas kiek netikėtai pats sau susiliečiau ir su kai kuriais muzikos, ypač polifonijos klausimais. Arba su XVII a. religijos istorija. Visa tai veikia vaizduotę, kuri pati savaime yra tarpdiscipliniška.

– Kiekvienas skaitytojas turbūt ras savą atsakymą, kurie eseistiniai tekstai jam buvo didžiausi nuotykiai. Kas jums pačiam renkant medžiagą, rašant tekstus, brendant į atmintį buvo didžiausias atradimas?

– Didžiausias atradimas – jau minėti žmonių likimai, prie kurių mane dažnai netikėtai atvedė tyrimai ar kelionės. Dar būtų galima sakyti, kad knygoje vyksta keli pagrindiniai pokalbiai. Iš pokalbių su kūrėjais ir kūriniais man buvo svarbi Čiurlionių pora, Cz. Miłoszas, J. K. Glaubicas, poetai Angelus Silesius, Raineris Maria Rilke, Sylvia Plath. Juose iškyla daug atradimų. Greta dar ir nuolatiniai pokalbiai su Vilniaus žydų poetais Moiše Kulbaku, Avromu Suckeveriu, su jų kūryba. Nuolat mane lydinčiu kontekstu vadinčiau Vaidoto Daunio eseistiką. Tikriausiai gyvenu nuolatinio pokalbio sferoje. Taip pat su kai kuriais artimais žmonėmis – tų asmeniškų pokalbių pėdsakų mano eseistikoje irgi yra, nors iš šalies juos vargu ar atpažinsi.

Tam tikrais momentais vieni pokalbiai sustiprėja, paskui nuslūgsta, vėl sugrįžta. Tarkim, porą metų gyvenau A. Suckeverio tekstais. Iš jidiš kalbos išverčiau jo poetinės prozos knygą „Žaliasis akvariumas“, jo įstabiai muzikalių ir tragiškų eilėraščių. Atrodo, lyg pereitum į tam tikrą pasaulį, jame gyventum, ir tas pasaulis rezonuotų su tavo paties mąstymu.

Apie labai asmeniškus dalykus galima kalbėti juos suprimityvinant, o galima ir nepamirštant žmogaus dvasinės prigimties.

Iš naujai užsimezgusių pokalbių paminėčiau mano verčiamą keturiolikmečio žydų berniuko Izaoko Rudaševskio dienoraštį, 1941–1943 m. rašytą Vilniaus gete. Niujorko YIVO institute saugomas rankraštis jau išverstas į hebrajų, anglų, prancūzų kalbas. Jei viskas klostysis gerai, dar šiais metais turėtų pasirodyti lietuviškai. Ši medžiaga manęs negali palikti vien vertėjo profesionalo vaidmenyje. Paneriuose sušaudyto berniuko dienoraštis rašytas geto slėptuvėse, požemiuose, vykstant gaudynėms, krintant bomboms. Jis rašo apie visa tai, ką mato dar grynomis vaikiškomis akimis, apie paprastus žmones ir daiktus, apie drąsą ir menkystę, idealizmą ir neviltį, norą išlikti gyvam. Apie tai, ko norėtų pasiekti gyvenime. Į tokį tekstą reaguoji visais nervais. Išverti puslapį – ir sunku užmigti. Manau, kad šis vertimas taip pat šaukiasi tam tikro atsako, pasakojimo. Lyg pradėtų vyniotis koks siūlas.

– Maždaug pusė jūsų knygos skirta žymioms asmenybėms. Jų gyvenimai, kaip ir mūsų visų, turi puslapių, kurių vartyti patys herojai nebūna linkę dėl kalčių, gėdos, skausmo, nuoskaudų, kitų karčių patirčių. Kur yra tos durelės, už kurių bet kokios tiek rašančiojo, tiek skaitančiojo prielaidos, spėjimai tampa ne tik nekorektiški, bet ir neturintys prasmės?

– Manau, kad tiesą galima pasakyti labai skirtingais būdais. Apie labai asmeniškus dalykus galima kalbėti juos suprimityvinant, o galima ir nepamirštant žmogaus dvasinės prigimties. Mūsų viešojoje erdvėje labai dažnai vyrauja noras viską suprimityvinti. Savo tekstais bandau atrasti kitokį kalbėjimo būdą. Aišku, prisiliesti prie likimų neretai yra be galo sunku. Pavyzdžiui, Salomėjos Nėries istorija iki šiol kelia daugybę prieštaringų vertinimų, ginčų. Galima visa tai paversti turgaus triukšmu. Bet galima pasistengti išgirsti ir likimo akordų skambesį.

———

M. Kvietkauskas

Gimė 1976 m. Panevėžyje.
1994–2000 m. studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete.
2002–2003 m. studijavo jidiš kalbą ir literatūrą Oksfordo universiteto Hebrajų ir judaikos studijų centre.
2006 m. VU apgynė daktaro disertaciją „Ankstyvasis literatūrinis Vilniaus modernizmas (1904–1915)“, kuri išrinkta geriausia tų metų Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų disertacija.
VU Lietuvių literatūros katedros dėstytojas, docentas.
Nuo 2008 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius.
2011 m. pelnė Cz. Miłoszo metų premiją už monografiją „Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“.
2016 m. gavo Bronio Savukyno premiją už platų raštijos ir kultūros istoriko akiratį, temų aktualumą bei puikų literatūrinį stilių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų