Erdvės įkaitai

Erdvės įkaitai

Vizualiųjų menų kūrėjas Vytenis Jankūnas pastarąją savo parodą Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) surengė daugiau nei prieš dvidešimtmetį. Sugrįžimui po ilgo laiko Niujorke gyvenantis menininkas visgi pasirinko ne savo kūrinių retrospektyvą, kaip labiau įprasta, o naujausius darbus, kuriuos užfiksavo važiuodamas miesto metro. Kaip V. Jankūnas režisavo dokumentiką, jo klausinėjo Ieva Rekštytė.

 

– Kaip po daugiau nei 20 metų nutarėte surengti parodą ŠMC?

Suorganizuoti parodą man pasiūlė Evaldas Stankevičius – ilgametis ŠMC kuratorius, o dabar kultūros atašė Vašingtone. Šias fotografijas, kurias eksponuosiu Vilniuje, jis pirmiausia pamatė būtent ten ir jam kilo mintis parodą surengti kitur, dar šiek tiek ją praplėsti. Pasiūlymą priėmė ŠMC, ir beveik toje pačioje salėje, kurioje daugiau nei prieš 20 metų rodžiau savo darbus, eksponuosiu naujausius kūrinius. Visada malonu grįžti ten pat, kur jau buvai, išmėginti save toje pačioje erdvėje.

Iš pradžių svarsčiau apie retrospektyvinę parodą, tačiau ekspozicijų patalpa man pasirodė nepakankamai didelė, todėl nutariau apsistoti ties pastarųjų metų darbais. Kita vertus, noriu išsamiai atskleisti šią temą žiūrovams. ŠMC siena pati taps meno kūriniu: nebus jokių rėmų, fotografijas tvirtinsiu tik magnetukais, tai bus tarsi instaliacija. Rodysiu dar kelis darbus iš kitos temos, tačiau ši – metro traukinio – bus pagrindinė.

 

– Amerikiečių fotografas Walkeris Evansas sukūręs ciklą „Subway Portrait“ („Metro portretas“) teigė, kad jo dėmesį labiausiai patraukė tai, jog važiuodami metro traukiniu žmonės yra absoliučiai tikri – paskendę mintyse jie nesirūpina savo išoriniu įvaizdžiu. Kuo jus sudomino metro keleiviai?

– Jeigu tik kur nors išvažiuoju iš namų, fotografuoju nuolat. Pasižiūrėjau, kad 2014 m. esu prispaudęs daugiau nei 12 tūkst. kadrų. Daugiausia užsiimu gatvės fotografija ir tai darau inkognito, kad sukurčiau dokumentinį įspūdį, užfiksuočiau žmogaus tikrumą, kai jis nesupranta esąs fotografuojamas. Gatvėje žmogus eina ir praeina, o metro traukinyje atmosfera daug intymesnė. Dažnai sutinku jau matytų keleivių, išgirstu, ką jie kalba, galiu nuspėti, kas jie yra. Metro mes visi esame įkalinti toje pačioje erdvėje, tad turiu laiko padirbėti su viena scena, vienu asmeniu. Tuo pačiu maršrutu, panašiais tikslais važiuojantys žmonės yra ir tarsi mano paties veidrodis. Fiksuoju juos, bet juk toks pat ten sėdžiu ir aš. Jų istorija tampa mano istorija. Poroje nuotraukų esu specialiai pagavęs savo atspindį lange.

 

– Važiavimo traukiniu sceną atkuriate iš daug kadrų, t. y. vienoje fotografijoje iš tiesų jų glūdi kelios. Kodėl būtent taip nusprendėte konstruoti savo kelionių pasakojimą?

– Viena scena surinkta iš, pavyzdžiui, septynių kadrų, kurie daryti skirtingu laiku. Tai reiškia, kad toje pačioje fotografijoje jis ir atsuktas atgal, ir pastumtas į priekį – nuotrauka įgauna tarsi kitą laiko matmenį. Mano darbai dokumentiški, bet kartu primena filmą, kurio siužetą konstruoju pats. Dar važiuodamas metro ir fotografuodamas, galvoje pradedu komponuoti sceną. Kai kurias nuotraukas naudoju tik pagrindiniam personažui, kitas – detalėms atskleisti.

Reklamos plakatai, kiti užrašai, matomi žmonėms už nugarų, kai kur susipina su siužetu ir jį papildo. Taip pasakodamas istoriją, kasdienybę stengiuosi pakelti į kitą lygmenį, noriu, kad tai būtų šiek tiek daugiau nei tiesiog keliaujančių į darbą ar atgal portretai. Ypač tai svarbu šiais laikais, kai fotografija tapo perkrauta, labai lengvai pasiekiama ir šiek tiek nuvertinta. Šio meno kūrėjams tenka susimąstyti, kuo jų darbai gali išsiskirti nuo paprasto vartotojo. Galbūt būtent savo istorijos komponavimu, pateikimu, idėja.

Paroda „Pakeleivis“, lapkričio 20–sausio 6 d., ŠMC (Vokiečių g. 2, Vilnius).

Daugiau leidinio naujienų