Energetikos transformacija – pokyčiai, kurių neturėtume pražiūrėti

Energetikos transformacija – pokyčiai, kurių neturėtume pražiūrėti

Prieš kelerius metus energetinio saugumo tema buvo viena iš labiausiai eskaluojamų Lietuvos politikoje. Priklausomybės nuo Rusijos mažinimas, suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo statyba, diskusijos dėl naujos atominės elektrinės statybos buvo tapusios prioritetinėmis temomis ne tik politikos, bet ir saugumo darbotvarkėje.

Po Ukrainos ir Rusijos karo energetinio saugumo užleido vietą karinėms ir informacinėms grėsmėms. Sėkmingai užbaigtos elektros energijos linijos su Lenkija ir Švedija, pradėjęs veikti SGD terminalas, regis, nuėmė įtampą dėl egzistavusios didžiulės priklausomybės nuo Rusijos. Vis dėlto nors energetikos klausimai iš saugumo strategijų vėl grįžo į normalią politinę darbotvarkę, ši sritis išliko pilna sudėtingų iššūkių ir problemų. Energetika ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje patiria tyliąją revoliuciją ar bent jau transformaciją, kuri per artimiausius metus gali reikšmingai pakeisti verslo ir visuomenės įpročius generuoti ir naudoti energiją.

Energetinių tyrimų institutas kartu su žurnalu IQ ir alfa.lt balandžio 25 d. rengia tarptautinę konferenciją, skirtą apžvelgti svarbiausius energetikos transformacijos iššūkius Lietuvai ir visam regionui. Ši diskusija gali padėti nubrėžti svarbiausias kryptis, kuriomis vyks energetikos sektoriaus plėtra ir su kokiomis problemomis galime susidurti.

Nacionaliniai ir globalūs energetikos pokyčiai

2018 m. patvirtintoje Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje buvo įtraukta nemažai ambicingų siekių. Numatoma ne tik užbaigti Lietuvos energetinį saugumą garantuojančius projektus (iki 2025 m. įgyvendinti elektros tinklų atsijungimą nuo sovietinės BRELL sistemos ir sinchronizavimą su kontinentinės Europos sistema; iki 2022 m. užbaigti dujotiekių jungtį su Lenkija), bet ir iš esmės pakeisti Lietuvos energetinį balansą. Pavyzdžiui, jau iki 2030 m. siekiama 90 proc. šilumos energijos pagaminti iš atsinaujinančių išteklių.

Numatyta, kad Lietuvoje vis daugiau elektros vartotojų taps gamintojais – norima, kad 2030 m. jau nei mažiau kaip 30 proc. vartotojų patys sau gamintųsi elektros energiją. Galiausiai, planuojama, jog Lietuva iš elektros energijos importuotojos (šiuo metu importuojamos elektros energijos dalis yra viena didžiausių ES) taptų gamintoja – iki 2050 m. visą reikalingą elektros energiją pasigamintų Lietuvoje. Tačiau ar visi šie tikslai realistiški? Kokie esminiai strategijos įgyvendinimo darbai laukia artimiausiu metu ir kas jiems gali sukliudyti? Apie tai konferencijoje turėtų papasakoti Lietuvos energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas.

Vis labiau suvokiama, jog energetikos negalima traktuoti kaip autonominio sektoriaus – ji tiesiogiai persipynusi su aplinkos apsauga, verslo plėtros galimybėmis ir visos visuomenės gyvenimo būdo pokyčiais. Todėl konferencijoje didelis dėmesys skiriamas ES vis svarbesnę vietą užimamiems integruotiems nacionaliniams energetikos ir klimato srities planams. Šie planai, kuriuos rengia nacionalinės vyriausybės, turi į vieną strategiją sujungti įvairių ekonomikos sektorių tikslus ir priemones, kurios prisidėtų prie 2030 m. ES klimato ir energetikos strategijos įgyvendinimo. Apie integruotų energetikos ir klimato planų reikšmę konferencijoje kalbės Europos Komisijos Energetikos generalinio direktorato Energetikos politikos koordinavimo skyriaus vadovė Paula Pinho.

Astravo AE ir tinklų sinchronizavimas

Bene didžiausias Lietuvos energetikos sektoriaus iššūkis susijęs su perėjimu iš sovietinių laikų elektros tinklų sistemos BRELL į sinchronizavimą su kontinentinės Europos elektros tinklais. Ši transformacija energetikoje prilygsta Baltijos šalių geopolitiniam perėjimui iš post-sovietinės sistemos į euroatlantinį saugumo aljansą NATO ir ekonominiam įsitraukimui į didžiausią pasaulio rinką – ES. Elektros tinklų sinchronizavimo projektas yra ilgiausiai trunkantis ir sudėtingiausias energetinis projektas nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Prasidėjęs nuo politinių idėjų prieš daugiau nei dvidešimt metų, tik pernai buvo pasirašytas politinis susitarimas, kuriame aiškiai užfiksuotas sinchronizavimo būdas per Lenkiją ir numatyta, jog sinchronizavimo darbai turi būti atlikti iki 2025 m.

Tačiau net ir po politinio susitarimo pasirašymo ir ES paramos projekto įgyvendinimui numatymo, išlieka nemažai politinio ir techninio pobūdžio rizikų. Nors sinchronizacijos projektas pereina į techninį įgyvendinimo etapą, niekas negali užtikrinti, kad neiškils problemų ar tikslingo kenkimo, kas verstų atidėti projekto užbaigimą. Atidėti Baltijos elektros tinklų veikimo izoliuotu režimu bandymai tik patvirtina, kad tokios rizikos gali iškilti bet kuriuo metu. Energetinių tyrimų institutas rengia studiją apie sinchronizacijos proceso vingiuotus kelius ir klystkelius bei būsimas rizikas, o šios studijos preliminarius rezultatus numatyta pristatyti konferencijos metu.

Viena iš svarbiausių grėsmių Lietuvai ir jos energetinei sistema taps Astravo atominė elektrinė (AE). Nepaisant politinių Lietuvos pastangų stabdyti Astravo AE, sprendimų drausti elektros energijos, pagamintos nesaugioje AE, importą ir tarptautinių organizacijų išvadų dėl nusižengimų statant elektrinę, ši greičiausiai bus paleista šių metų pabaigoje. Tai reikšmingai pakeis ligšiolinį viso regiono elektros energijos sektoriaus funkcionavimą. Astravo AE taps svarbia Rusijos-Baltarusijos elektros tinklo dalimi, o kartu su naujai statomomis ir stiprinamomis elektros linijomis leis užbaigti tinklo „užžiedinimą“ be Baltijos šalių. Kitaip tariant, Rusija ir Baltarusija techniškai bus pasirengusios atjungti nuo BRELL sistemos Baltijos šalis anksčiau, nei šios sinchronizuos savo tinklus su kontinentinės Europos sistema.

Astravo AE projektas kelia daug klausimų dėl jo ekonominio racionalumo ir politinių tinklų. Apie tai kalbama Lenkijos Rytų politikos centro tyrėjų atliktoje studijoje, kurios rezultatus konferencijoje pristatys jos autoriai.

Dujų sektoriaus iššūkiai

Jau keletą metų Lietuvos dujų sektoriuje esminę įtaką daro suskystintų gamtinių dujų (SGD) importas. SGD terminalas leido Lietuvai atsikratyti „Gazprom“ monopolio ir smarkiai sumažinti dujų kainas. Tačiau išsprendus energetinio saugumo klausimus, tenka imtis kaštų mažinimo darbų. SGD terminalo kaštai šiuo metu siekia apie 66 mln. eurų per metus ir juos vienaip ar kitaip tenka padengti vartotojams. Jau pernai gruodžio mėn. Seimas patvirtino Vyriausybės siūlymą išpirkti šiuo metu nuomojamą SGD terminalo laivą-saugyklą, tikintis, kad tai terminalo veiklos sąnaudas sumažins nuo 66 mln. iki 43 mln. eurų per metus – gavus paskolas terminalo išpirkimui, jų grąžinimas būtų išdėstytas iki 2044 metų pabaigos.

Tačiau SGD terminalo efektyvumą labiausiai lemia ne tik Lietuvos, bet viso regiono dujų rinka ir galimybės eksportuoti SGD. Tai rimtas iššūkis, kurį dar labiau padidins savo pajėgumais į Lietuvos „Independence“ prilygstantis SGD terminalas (plaukiojanti dujų platforma) šalia Kaliningrado. Jau 2019 m. planuojama pradėti skystinti dujas kompresorių stotyje „Portovaja“ statomoje įmonėje ir jas eksportuoti. Tiesa, yra ir palankių Lietuvos SGD sektoriui ženklų – jau 2019 m. turėtų būti pradėti dujotiekių jungties tarp Lenkijos ir Lietuvos (GIPL) statybos darbai. Tikimasi, kad tai padės pritraukti naujų klientų, perkančių dujas per SGD „Independence“ terminalą. Apie šiuos bei kitus iššūkius ir dujų rinkos pokyčius Baltijos šalių regione konferencijoje kalbės Klaipėdos SGD terminalo tarnybos direktorius Arūnas Molis.

Lenkijos dujų rinka, ypač atsiradus GIPL, taps labai svarbi Lietuvos dujų sektoriui. Pačioje Lenkijoje vyksta didelės dujų sektoriaus transformacijos – rengiamasi pokyčiams, kurie gali reikšmingai pakeisti viso regiono dujų rinką po to, kai pradės veikti antroji jūrinio dujotiekio Nord Stream linija. Nors Lenkija, kaip ir Lietuva, labai priešinosi Vokietijos ir Rusijos susitarimui dėl Nord Stream 2, jis jau tiesiamas ir bemaž neišvengiamai bus parengtas naudojimui. Tai gali smarkiai pakeisti tiek Lenkijos, tiek Ukrainos galimybes toliau likti svarbiomis rusiškų dujų tranzito šalimis.

Lenkijos valdžia yra paskelbusi, jog neketina 2022 m. atnaujinti susitarimo su „Gazprom“ dėl dujų tiekimo. Tai reiškia, jog mūsų kaimynai planuoja visiškai atsisakyti rusiškų dujų importo. Iki šiol Lenkija pirkdavo apie 11 mlrd. kubinių metrų dujų iš „Gazpromo“ kasmet (Lenkijos poreikis – apie 17 mlrd. kub.m.), tačiau siekiama, kad šį poreikį padengtų dujos iš Norvegijos, o taip pat norima plėsti SGD terminalo Svinouiscio uoste pajėgumus nuo 5 iki 7 mlrd.kub.m. per metus. Dujotiekis su Lietuva, kuris turėtų būti baigtas kaip tik 2022 m., lenkams taip pat labai svarbus projektas, leisiantis užbaigti dujų diversifikavimo planus. Apie Lenkijos dujų rinkos pokyčius konferencijoje ketina papasakoti Lenkijos valstybinės naftos dujų kompanijos PGNiG vadovas ir viena ryškiausių asmenybių Lenkijos energetikos politikoje Piotras Woźniakas.

Geopolitikos pabaiga?

Didieji pokyčiai, susiję su perėjimu nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančios energetikos, ir bemaž revoliucinė energetikos sektoriaus transformacija visame pasaulyje keičia ir tarptautinės politikos bruožus. Ilgą laiką tradicinė energetika rėmėsi iškastiniu kuru ir tai kūrė daug politinių įtampų pasaulyje. Dėl dujų ir naftos išteklių koncentracijos konkrečiuose regionuose ar valstybėse ne kartą kildavo politinių ir karinių konfliktų. Neretai tai tapdavo ilgamečių karų ar valdžios perversmų priežastimi, o „naftos politika“ tiesiogiai siedavosi su tarptautinės politikos tikslais.

Aistis Radavičius, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius, pristatys pokyčius, kuriuos lemia vis didesnis atsinaujinančių išteklių naudojimas pasaulyje. Tai, kad vis labiau mažėja poreikis importuoti dujas ar naftą iš kitų valstybių, vis labiau plėtojama atsinaujinanti energetika, keičia ne tik verslo ar vartotojų įpročius, bet ir valstybių tarptautinės politikos motyvus. Geopolitika, kuri anksčiau būdavo itin tampriai siejama su energetinių resursų pasiskirstymu pasaulyje, gali tapti visai kitokia, nei mes buvome įpratę ją matyti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų