Charizmatiškas, ambicingas, arogantiškas? (Scanpix nuotr.)

Emmanuelis Macronas apie tai, kokia trapi Europos padėtis priešiškame pasaulyje

Emmanuelis Macronas apie tai, kokia trapi Europos padėtis priešiškame pasaulyje

Duotame interviu – tiesios Prancūzijos prezidento mintys apie NATO, JAV, ES ateitį

Kai lapkričio 4 d. į Šanchajaus oro uostą atskridęs Emmanuelis Macronas iš prezidentinio lėktuvo žengė ant raudono kilimo, šiltame ore plazdėjo dvi vėliavos – kinų ir prancūzų. Nieko keisto, kai lankosi Prancūzijos vadovas, kurio garbei prezidentas Xi Jinpingas dviejuose miestuose surengė du banketus ir privačią vakarienę. Bet ES vėliavos nebuvo, ir tai vaizdžiai priminė, kokį diplomatinį iššūkį išsikėlė E. Macronas. Nes Prancūzijos prezidentas vyko į Kiniją pakalbėti ne tik savo šalies, bet ir Europos vardu.

E. Macronas buvo kruopščiai pasvėręs, ką nori pasakyti. Kai rugsėjį Kinijoje lankėsi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, su ja vyko nemenka Vokietijos įmonių vadovų delegacija. E. Macronas į Kiniją taip pat pasiėmė Prancūzijos verslininkų ir atkakliai siekė, kad Kinijos rinkos būtų atviresnės prancūziškoms prekėms. Demonstracijai E. Macronas ir Xi Jinpingas Šanchajaus prekybos parodoje kartu ragavo aukštos klasės bordo, skanavo prancūzišką jautieną.

Sykiu Prancūzijos prezidentas vyko norėdamas „parodyti, kad Europa turi bendrą veidą“. Su juo keliavo Europos komisaras iš Airijos ir ministrė iš Vokietijos, į Prancūzijos delegaciją buvo įtraukta grupė Vokietijos įmonių vadovų. Kalboje apie prekybą E. Macronas interesus pateikė per Europos prizmę, o Prancūzijos beveik neminėjo. Kadangi Kinija pasirengusi pasinaudoti menkiausiu Senojo žemyno susiskaldymu, E. Macronas tikėjosi parodyti, kad bendra, strateginė, europinė politika gali būti įmanoma.

Ryšiai ir įtaka

Prieš pat kelionę į Kiniją E. Macronas davė atvirą interviu „The Economist“, kuriame išdėstė turimą labiau „strateginės“ ir „suverenios“ Europos viziją. Pokalbis vyko vėlų spalio 21-osios vakarą Eliziejaus rūmuose, prezidento kabinete su aukso apdaila – Salon doré, kuriame dirbo ir Charles’is de Gaulle’is. Žemyno tykančius pavojus E. Macronas duodamas interviu piešė tiek niūriai, kiek radikaliai kalbėjo apie savo siūlomus receptus.

Linkėjimai iš Europos, Xi (Scanpix nuotr.)

„Pažiūrėkite, kas dedasi pasaulyje. Prieš penketą metų tai atrodė neįsivaizduojama, – pareiškė Prancūzijos prezidentas. – Kad turime kamuotis su „Brexitu“, kad Europai taip sunku eiti pirmyn, kad strateginiais klausimais sąjungininkai amerikiečiai taip greitai atsuko mums nugarą – niekas nebūtų patikėjęs, jog taip gali būti.“ Pasak jo, Europa atsidūrė „prie bedugnės krašto. Jei neatsibusime, <…> tikrai yra pavojus, kad ilgalaikėje perspektyvoje geopolitiškai mūsų neliks ar bent jau nebebūsime savo likimo šeimininkai. Tikrai taip manau.“

E. Macrono teigimu, nuo XX a. paskutinio dešimtmečio ES pamažu prarado politinį tikslą. Akcentuojama rinkos plėtra ir reguliavimas, palaikant JAV gynybos garantijoms, sukūrė amžino stabilumo iliuziją. JAV pamažu traukiantis iš Europos ir Artimųjų Rytų, o tai, prezidento manymu, prasidėjo dar prieš išrenkant Donaldą Trumpą, ir įsisiūbavus naujajam JAV protekcionizmui, išryškėjo, kokia pažeidžiama yra Europa.

„Tačiau pirmą kartą turime JAV prezidentą, kuriam mūsų Europos projekto idėja nėra sava“, – pabrėžė E. Macronas. Prezidentą, kuris išgirdęs, jog Sirijoje kalintys džihadistai gali ištrūkti į laisvę, rėžia, kad jie „bėgs į Europą“. Kai D. Trumpas pareiškia Prancūzijos vadovui, kad „tai vyksta jūsų kaimynystėje, o ne mano“, dėsto E. Macronas, realiai jis sako „Pabuskite!“. Kai JAV atsuka nugarą, Kinija kyla, o prie ES slenksčio stovi autoritariniai vadovai, rezultatas – „ypač trapi Europa, kuri išnyks, jei jai neišeis laikyti savęs pasaulio galingąja“, – tokia E. Macrono išvada.

„Tai, kas dabar vyksta, – aiškino prezidentas, turėdamas omenyje karių išvedimą iš Sirijos, yra „NATO smegenų mirtis“. Paprašytas paaiškinti, E. Macronas teigė: „Nėra jokio strateginių sprendimų koordinavimo tarp Jungtinių Valstijų ir kitų NATO sąjungininkių. Jokio. Antai kita NATO sąjungininkė, Turkija, teritorijoje, kur ant kortos pastatyti mūsų interesai, pradėjo nesuderintus agresyvius veiksmus.“ Ar tai reiškia, kad 5-asis straipsnis, numatantis, jog kam nors užpuolus vieną NATO narę kitos ateitų jai į pagalbą, ir sudarantis Aljanso atgrasymo pagrindą, dar veikia? „Nežinau, – atsakė politikas. – Bet ką 5-asis straipsnis reikš rytoj?“

Esminė žinia žiauri: Europai metas liautis laikius šiuos laikus istorine anomalija, iškelti klausimą, ar NATO pateisina lūkesčius, ir susiimti. Daugelis E. Macrono tėvynainių pritaria tokiam požiūriui (žr. 1 grafiką). „Net jei nenorime to girdėti, – sakė prezidentas, – būdami atsakingi negalime nepadaryti išvadų ar bent jau nepradėti apie jas galvoti.“

Jis – filosofas

E. Macronas baigė filosofiją, dirbo investiciniame banke ir yra laikomas didesniu mąstytoju nei dauguma kitų pasaulio lyderių. Politikas stengiasi kasdien valandą ar dvi paskaityti, o Šanchajuje buvo ištrūkęs privačių pietų su kinų menininkais – pasidalyti mintimis apie laisvę. Apgalvojęs padėtį E. Macronas priėjo išvadą, kad reikia „Europos suverenumo“ – kolektyvinio gebėjimo strategiškai apginti Europos interesus saugumo, privatumo, dirbtinio intelekto, duomenų, aplinkos, pramonės, prekybos ir kitose srityse.

Duodamas interviu E. Macronas šokinėjo nuo temos prie temos: vieną akimirką kalbėjo apie psichologinį Vladimiro Putino portretą, kitą – apie žemų palūkanų normų pavojų ekonomikai. Politiko teigimu, Europos laukia kone egzistencinis momentas, taisyklėmis pagrįstą pasaulinę tvarką keičiant tvarkai, kur politikoje svarbiausia, kieno raumenys kietesni. Bet jis neatrodo pabūgęs, bendrauja maloniau, nei atrodytų iš viešai demonstruojamo atstumo, dėl kurio garsėja kaip pasipūtęs žmogus. Arogantiško ir atsiribojusio asmens įspūdį sustiprino 2018 m. atvejis, kai E. Macronas išbarė paauglį, kad praleido kreipinį Monsieur, arba 2017 m. atvejis, kai pasakė, kad geležinkelio stotys yra ta vieta, kur „sutinki žmonių, kuriems sekasi, ir žmonių, kurie yra niekas“. O su niūria E. Macrono analize lygiuojasi keistas (ir neabejotinai perdėtas) pasitikėjimas savo sugebėjimu rasti sprendimus.

Ar tikrai sugebės? Prancūzijos Penktosios respublikos prezidentai mėgsta dėstyti plačias pasaulio vizijas, apeliuojančias į šalies didybę. Metams bėgant šios šalies lyderių kvietimas auginti Europe puissance (Europos galią) dažnai įtartinai skambėjo kaip užšifruotos hegemoninės Prancūzijos ambicijos. Anksčiau Londone ar Vašingtone tokie siekiai buvo atmetami kaip neaiškūs ar galintys pakenkti NATO. Kai 2003 m. vykstant Irako karui Prancūzija, Vokietija, Belgija ir Liuksemburgas susitiko pasikalbėti šiais klausimais, jų iniciatyva buvo atmesta pavadinus antrarūšiu „šokoladininkų suvažiavimu“.

Atsirado naujų priežasčių bandyti suprasti, kaip mąstoma Paryžiuje. E. Macronas – energingas diplomatas, kuriam patiktų, jei įvykiai klostytųsi pagal jo valią. Kitąmet, o gal ir vėliau, jis bus vienintelis ambicingas vadovas iš liberalios demokratinės šalies, turintis stiprias vykdomąsias galias ir solidžią daugumą parlamente, vadovaujantis branduolinei valstybei, dislokavusiai karius nuo Europos iki Ramiojo vandenyno ir priklausančiai JT Saugumo Tarybai. O dabar pažiūrėkime į „Brexito“ purtomą Jungtinę Karalystę, pakrikusią koaliciją ir stringantį ūkį Vokietijoje, politinį Italijos ir Ispanijos paralyžių.

Todėl Prancūzija turi galimybių tapti Europos lydere. Pasak Benjamino Haddado iš Atlanto Tarybos Vašingtone, E. Macronas savaime, taip pat dėl savo polinkio, turi puikias pozicijas tapti nauju Europos diplomatiniu lyderiu.

Ryškėja naujasis ES lyderis (Scanpix nuotr.)

Žinoma, E. Macronui toli iki A. Merkel patirties. Bet įpusėjęs kadenciją Prancūzijos prezidentas, kuriam 41-i, užmezgė ryšius su daugybe pasaulio lyderių. Eidamas pareigas E. Macronas 101 kartą su vizitu lankėsi daugiau kaip 50 skirtingų šalių, įskaitant tradicinei Prancūzijos sferai nepriskiriamus kraštus nuo Nigerijos iki Indijos. Kinijoje kaip prezidentas jis lankėsi antrą kartą. D. Trumpas jau keturis sykius viešėjo Prancūzijoje, kai šaliai vadovauja E. Macronas. Net gimtinėje politikas vėl sulaukia daugiau palankumo, kuris pradėjus eiti pareigas buvo smarkiai smukęs. Po rimtų socialinių neramumų, kuriuos prieš metus pradėjo „geltonosios liemenės“, jo reitingas bent jau sugrįžo į prieš protestus buvusį lygį, nors siekia tik 34 proc. ir išlieka labai žemas. Štai D. Trumpo reitingas – 41 proc. ir per pastaruosius trejetą metų nebuvo nusmukęs žemiau nei iki 36 proc.

Negana to, nors ir ne visai subtiliais manevrais, E. Macronas įsuko ne vieną Prancūzijai palankų asmenį į aukščiausias ES pareigas, įskaitant naująją Europos Komisijos (EK) vadovę Ursulą von der Leyen, būsimą Europos Vadovų Tarybos vadovą Charlesą Michelį ir Europos centriniam bankui jau vadovaujančią Christine Lagarde. Be to, Prancūzija užsitikrino solidų sričių paketą naujoje EK, apimantį bendrą rinką, pramonės politiką, skaitmeninį sektorių, gynybą ir kosmosą, nors E. Macronui nepavyko pasiekti, kad pareigos atitektų Sylvie Goulard. Ji tapo pirmąja prancūzų kandidate, kurią Briuselyje atmetė EP nariai, pripažinę ją netinkama šioms pareigoms.

Europoje bent jau pasigirdo E. Macronui palankių kalbų. U. von der Leyen sako norinti suburti „geopolitinę“ EK. Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Rutte teigė, kad „ES reikia atsibusti ir suvokti tikrovę; galia nėra nepadorus žodis“. A. Merkel europiečiams pareiškė, jog, kalbant apie kolektyvinį saugumą, „baigėsi laikai, kai galėjome pasikliauti kitais“.

Į rytus nuo saulės

Trečią kelionės dieną oficialūs Prancūzijos asmenys buvo laimingi, kad pasirašytas susitarimas dėl regioninių Europos maisto produktų ženklų, pavyzdžiui, pelėsinio rokforo sūrio, apsaugos Kinijoje, ir atvirkščiai, taip pat kad Kinija atrodė palanki klimato kaitos klausimu. Sykiu jie neslėpė, kaip visa tai sunku.

Kinija – geras rodiklis, ar E. Macronas gali pasiekti, kad Europa kalbėtų vienu balsu, ir ar Europa nori, kad tas balsas būtų E. Macrono. Politikas atvirai kalbėjo apie „Kinijos diplomatinį genialumą, pasinaudojant mūsų susiskaldymu ir silpninant mus“. Prancūzijos prezidentas sako norintis, kad europiečiai būtų mažiau naivūs, ir teigia, kad „kvaila“ parduoti ypatingos svarbos Pietų Europos infrastruktūrą kinams. Be to, jis nori, kad ES reikalautų abipusiškumo prekyboje ir bendroje rinkoje, taip pat saugotųsi technologijų perdavimo. Siekiant tam suteikti svarumo, Prancūzijos laivai bent du kartus per metus perplaukia Pietų Kinijos jūra, šaliai demonstruojant turimą galią, nors ir ribotą.

Atrodo protinga, kad reikia patikimos bendros politikos. Kur kas sunkiau tokią suderinti. Kaip pavyzdį galima imti Europoje kuriamus 5G ryšio tinklus. „Reikia suprasti, kad tai jautri tema“, – teigė E. Macronas kylančiu balso tonu. Jam apmaudu, kad Europos technologijų politikoje iš esmės dominuoja rinkos problemos, kaip antai tarptinklinis ryšys arba konkurencija, o ne strateginis mąstymas. Politiko manymu, europiečiams reikėtų sunerimti, jog nėra galimybių užtikrinti, kad tokia svarbi technologija nebūtų nei kiniška, nei amerikietiška. Investicijas į šalies 5G tinklus Prancūzija vertina labai atsargiai. O Vokietija taiko mažiau ribojimų, nors ir buvo įspėta savo užsienio žvalgybos tarnybos vadovo.

Ateityje ES kai kuriose srityse gali noriau rinktis E. Macrono strateginiais laikomus būdus. Naujoji EK gali palankiau žiūrėti į prancūzų norą, kad pramonės įmonių susijungimas būtų vertinamas bendrame rinkos galios kontekste, nes tai sudarytų sąlygas europinio masto lyderiams atsirasti. Kitose šalyse kelią skinasi technologijų įmonėms taikomas pardavimo mokestis, prancūzų įvestas jau liepą ir palydėtas pikta D. Trumpo žinute tviteryje apie „Macrono kvailystę“. Prancūzija įtikino Vokietiją pagalvoti, gal verta į ES įvežamoms prekėms taikyti anglies junginių mokestį.

Gyvename permainingais laikais

Pati sunkioji E. Macrono vizijos dalis būtų esminė Europos permaina, kurią labai sunku įsivaizduoti įgyvendinamą skubotai – kad blokas, kuris naudojasi savo rinkos svoriu siekdamas užtikrinti taisyklių vykdymą ir standartų taikymą, o gynybinius pajėgumus pirmiausia naudoja krizėms valdyti, virstų galia projektuoti ir kolektyviai kaip karinė jėga veikti galinčiu bloku. „Labai sunki užduotis“, – sutinka E. Macronas ir pripažįsta, kad „Europa dar nepademonstravo patikimumo“, bet tvirtina, kad „darome pažangą“ ir „nuostatos keičiasi“.

E. Macronas pamini mėgstamiausią savo projektą – Europos intervencinę iniciatyvą, kuri vienija kelias šalis (įskaitant Jungtinę Karalystę), pasiruošusias kilus krizei kartu imtis veiksmų, taip pat ES gynybos bendradarbiavimo sutartį PESCO, kuri patinka vokiečiams. Pamini ir naują 13 mlrd. eurų Europos gynybos fondą, skirtą tyrimams ir įrangai finansuoti, taip pat Prancūzijos ir Vokietijos susitarimą dėl bendro naujos kartos tanko ir naikintuvo. Anot E. Macrono, viso to tikslas – „papildyti NATO“. Iš antiteroristinių operacijų Sahelyje Prancūzija puikiai žino, kokia ji priklausoma nuo JAV.

Ar Europa tikrai pasiruošusi tokiai transformacijai? „Jau tiek laiko girdžiu apie Europos strateginę autonomiją“, – atsiduso Philipas Gordonas iš Ryšių su užsieniu tarybos, anksčiau dirbęs Baracko Obamos patarėju. Dalis problemos – gynybos išlaidos (žr. 2 grafiką). Tam, kad iki 2024 m. europinės NATO narės įvykdytų įsipareigojimą gynybai skirti 2 proc. BVP, papildomai reikėtų 102 mlrd. JAV dolerių, t. y. apie 40 proc. daugiau, nei išleidžiama dabar.

Dar sunkiau dėl to, kad turi pasikeisti mąstymas. Vokietija toliau gina esamą padėtį. Tai biudžeto tradicijų, kur E. Macronui nieko nepavyko pasiekti, ir po Šaltojo karo nusistovėjusios tvarkos klausimas, kur politikas mato šiokių tokių permainų. Vokietija „labai neambicinga pasaulio arenoje, todėl kebli partnerė Prancūzijai, – sakė Claudia Major iš Vokietijos tarptautinės ir saugumo politikos instituto. – Mes nuolat jaučiame, kad [prancūzai] kažko iš mūsų nori ir kad tai labai erzina.“

Vokietija ne viena. Kitų Europos šalių sostinėms Prancūzijos kaip lyderės perspektyva taip pat kelia nerimą, ir neapleidžia jausmas, kad E. Macronas palaiko bendradarbiavimą tol, kol sąlygas diktuoja Prancūzija. Tokius nuogąstavimus neseniai atskleidė jo sprendimas vetuoti stojimo derybas su Šiaurės Makedonija ir Albanija. Kiti europiečiai jo sprendimą griežtai pasmerkė kaip nevykusį geostrateginį mąstymą, kokiu E. Macronas kaltina kitus. Prezidentui tai kelia įniršį. Jo teigimu, „absurdas“ vykdyti plėtrą nepertvarkius ES ir nepakeitus stojimo į Bendriją taisyklių. Dėl to Europa negali veikti kaip labiau integruotas blokas. „Pusė“ ES šalių, pasak E. Macrono, pritaria jam dėl Albanijos, bet slepiasi Prancūzijai už nugaros. Politikas taip pat nesutinka, kad dėl jo veto šioms šalims kyla grėsmė patekti į kitų galingų valstybių įtakos sferą, ir primena, jog Rusija ir Kinija sėkmingai didina įtaką stojimo derybas jau pradėjusioje Serbijoje. Jei Europa iš pradžių persitvarkytų, E. Macronas „pasiruošęs pradėti derybas“.

Verta paminėti jo politiką dėl Rusijos. Prezidentas jau seniai teigia, kad valstybės atskalūnės izoliuotos tampa pavojingesnės, todėl buvo susitikęs su V. Putinu Versalyje prie Paryžiaus ir Bregansone prie Viduržemio jūros. Bet jam paraginus „atkurti draugiškus santykius“ su Rusija, kad ši nepakliūtų Kinijai į rankas, sunerimo Lenkija ir Baltijos šalys. „Mano idėja tikrai nėra naivi“, – teigė E. Macronas. Jis tvirtino, kad bet kokie žingsniai priklausytų nuo to, ar Ukrainoje bus gerbiami Minsko taikos susitarimai, nesiūlė panaikinti sankcijų. Jam tai – ilgalaikė strategija, kuriai „gali prireikti dešimt metų“. E. Macronas mano, kad Europai galiausiai teks bandyti rasti bendrų taškų su netolima kaimyne. To nedaryti būtų „didelė klaida“.

Istorija žiūri užgniaužusi kvapą

Likęs pasaulis kol kas neapsisprendžia, ką galvoti apie Prancūzijos prezidentą. Paryžius pasinėręs į svaiginamai aktyvią diplomatinę veiklą. Dėl to jau buvo nepasiteisinusių vilčių, pavyzdžiui, tikėtasi, kad E. Macronui tarpininkaujant įvyks iraniečių ir amerikiečių susitikimas. Kol kas realybe nevirto ir pažadai, kad šį rudenį įvyks keturšalės Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos derybos. Kaip E. Macrono pasirodymai pasaulinėje arenoje ir demonstratyviai spaudžiamos kitų pasaulio lyderių rankos, taip ir jo užsienio politika kelia beveik tiek pat nerimo, kiek susidomėjimo.

Nors E. Macronas deda daug pastangų, gali būti, kad ambicingus jo „Europos suverenumo“ siekius žlugdo vidiniai veiksniai: Europos susiskaldymas, „Brexitas“, inertiška Vokietija ir užsilikęs įtarumas prancūzų atžvilgiu. O gal įtaką riboja valdingas jo elgesys. „E. Macronas turi viską, ko reikia sukurti Europai, kurios ašis – Prancūzija, – kalbėjo Ulrichas Speckas iš Vokietijos Maršalo fondo. – Strategiškai jis dėl daug ko teisus, bet operatyvine prasme nepakankami dirba su kitais partneriais.“ O ir neaišku, ar Europai būtinai reikia užpildyti tuščią lyderio vietą.

Kinijoje E. Macronas parodė, kad prisiims tokį titulą, jei tik galės. Galbūt Prancūzijos prezidentas per daug žada ir per mažai įvykdo, bet jam nerūpi kaltinantys jį kategoriškumu ar sunkiai sukalbamu charakteriu. Jam tai – neišvengiamas siekio keisti taisykles padarinys. „Bandau suprasti pasaulį tokį, koks jis yra, niekam nepamokslauju. Galiu klysti“, – tvirtino politikas, bet tonas išduoda, kad pats tuo nė sekundę nepatikėjo. Tokias niūrias Europos perspektyvas piešiantis lyderis bandys ieškoti sprendimų – patinka tai kitiems ar ne. Pasak vieno E. Macrono patarėjų, jis – „realistas, pragmatikas ir stato save į pavojų rizikuodamas. Bet toks jis yra. Taip jis tapo prezidentu.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų