Dvi Australijos pusės

Dvi Australijos pusės

Apie egzotišką pasaulio žemyną, kuriame knibžda pavojingų vorų ir gyvačių, krantuose grobio ieško aštriadančiai rykliai, eukaliptuose saldžiai miega koalos, o išdegusiuose miškuose šuoliuoja baikščių kengūrų bandos, jau žinojau iš geografijos pamokų.

Australija rimčiau susidomėjau, kai mano bičiulė Aldona kaip gimtadienio dovaną įteikė 50 šios šalies dolerių. Keisti pinigai, tuomet pagalvojau. Plausi – neištiš, vanduo nuo jų nubėga tarsi nuo žąsies. Banknotai, pritaikyti banglentininkams, – tada pasijuokėme.

Vėliau po interneto svetaines beieškant paskutinės minutės atostogų pasiūlymo, akį patraukė jaunimo programa – studijos ir darbas Australijoje. Man – jau gerokai per trisdešimt. Neketinau mesti gerai mokamo darbo ir lėkti į kitą pasaulio kraštą. Bet nebepajėgiau užmiršti vaizdingo aprašymo, kad australai yra „easy going“ (lengvai bendraujantys), o jeigu ištinka maža ar didelė nesėkmė, jie tau nusišypso ir patikina: „No worries, mate.“ („Nesijaudink, drauge.“)

Vieną dieną nužingsniavau į Vilniaus senamiestyje esančią turizmo agentūrą pasitikrinti savo akcijų, ar dar būčiau tinkama studijų ir darbo programai Australijoje. Agentūros atstovė Justina Mateikaitė siūlė studijuoti brazilų kovos meną kapoeirą, banglenčių sportą arba gilinti anglų kalbos žinias koledže, įsikūrusiame ant Ramiojo vandenyno kranto. Taikomas amžiaus apribojimas – gali vykti studijuoti į Australiją, jei tau dar nėra keturiasdešimties metų.

Firminis australų posakis „nesijaudink, drauge“ ir suvokimas, kada, jei ne dabar, nulėmė mano sprendimą išvykti metams.

 

Iš Vilniaus į Brisbeną – bene dvi paros skrydžio. Nuo tada prabėgo beveik treji metai. Tik nebe Lietuvoje, o Australijos Kvinslando valstijoje, Aukso Krante.

Kai rytais pratraukiu užuolaidas ir pamatau skaisčiai žydrą saulėtą dangų, iki šiol apima vaikiškas džiaugsmas. Ryte nereikia žadintuvo, nes pažadina margaspalvių papūgų giesmės – nuo švelniai ištęstų šūksnių iki triukšmingų, sprogstančių garsų. Vakarais nepailstu bėgdama krosą Ramiojo vandenyno pakrante – nuo karščio garuojantis vanduo paskleidžia ore padūmavusį druskų rūką. Juokiuosi, kad kasdien lepinuosi australiška SPA. Ausys, akys ir pojūčiai nuo gėrio neatbunka. Nuo gyvenimo rojuje nepavargstama.

Žemynas suskirstytas į šešias valstijas, kiekviena iš jų turi savo sostinę, savo premjerą, kiekvienas miestas – po merą. O Australijos sostinė Kanbera vietinių nėra labai mėgstama ir garsėja kaip bedvasis biurų miestas.

1770 m. britų kapitonas Jamesas Cookas pirmą kartą paskelbė, kad Australija yra tinkama gyventi. Netrukus į atrastąją žemę britai masiškai ėmė tremti kriminalinius nusikaltėlius, jiems čia specialiai buvo pastatyta kalėjimų.

Australija yra konstitucinė monarchija, kurią formaliai valdo Anglijos karalienė Elžbieta II. Tačiau jos valdymas tėra simbolinis. Šaliai vadovauja ministras pirmininkas. Iki šiol australai šaiposi iš britų, kad šie pasiliko sau lietų, pilką dangų ir senais mūrais apstatytus grindinius, o jiems atidavė ištisus metus šviečiančią saulę ir deimantų, aukso, brangiųjų akmenų pertekusią žemę. Australai britus pašaipiai vadina „pomiais“ ir visi lyg susitarę juos ignoruoja – neduoda darbo ir iki šiol jaučia šiai tautai priešiškumą.

Dėl galimybės susikurti gerą gyvenimą Australijoje kenčia ne tik britai, bet ir visi atvykėliai. Šalies darbo sistema paremta diplomais ir sertifikatais. Mano kišenėje jau guli Australijos federalinės policijos patikrinimas, teistumo (neteistumo) pažyma iš Lietuvos, pirmosios pagalbos kursų diplomas, sertifikatas, įrodantis, kad moku daryti dirbtinį kvėpavimą, koledžo II laipsnio diplomas sporto srityje.

Lietuvos universiteto diplomas čia negalioja. Mano darbo patirtis gimtinėje čia niekam neįdomi. Australijoje net valytojos turi pateikti kelis sertifikatus – kursai apie chemikalų panaudojimą, pažyma iš policijos, „Blue Card“ (mėlynoji kortelė).

Australai niekur neskuba. Jei saulėtoje šalyje trokšti ko nors pasiekti, metai po metų turi kopti biurokratiškos jų sistemos laipteliais. Iš pradžių gauni studijų ir darbo vizą. Tik po dvejų metų studijų ir jei turi bent 45 tūkst. Australijos dolerių per metus mokamą darbą (126 tūkst. litų – vidutinis metinis australų atlyginimas), gali kreiptis į Migracijos departamentą dėl laikinojo gyventojo statuso. Tik po metų ateis atsakymas, ar gavai teisę dar dvejiem metams likti po Australijos palmėmis, ar ir vėl turėsi pratęsti savo studijų vizą.

Merginos, jei manote, kad pakanka ištekėti už australo ir jis jums kaip dovaną įteiks galimybę tapti visateise australų bendruomenės nare, galvokite iš naujo. Australijoje reikia bent penkerių metų, kad pagaliau rankose laikytum ilgalaikio gyventojo vizą. Nuo šio momento – dar penkerių metų, kad savo šalies pilietybę galėtum pasikeisti į Australijos.

Matematika dar sudėtingesnė, pavyzdžiui, Kolumbijos piliečiams. Pastarieji čia studijuoja apie dešimt metų ir vis tiek nepralenda pro griežtus Australijos biurokratų krumpliaračius. Labai retai Pietų Amerikos piliečiai džiaugiasi net trumpalaikio gyventojo statusu. Paprastai jie čia lieka amžinaisiais studentais.

Apie vizas taip išsiplėtojau, nes nuolat besišypsantys ir draugiški australai yra aršūs rasistai bei nacionalistai. Jie mano, kad Australija sparčiai juodėja, gyvenimas prastėja (dėl išsimokslinusių imigrantų, kurie užima jų darbo vietas), šalies gyvenamieji plotai tankėja. Imigrantams čia nėra lengva. Ypač jei esi nepatenkintas imigrantas. Nuo tada, kai praėjusių metų pabaigoje Sidnėjuje kilo musulmonų streikas, praėjo keturi mėnesiai, o gatvėse jau nesutikau nė vieno arabo.

Australijos vyriausybė visiems nepatenkintiems imigrantams labai aiškiai pasako: „Jei tau nepatinka mūsų šalis, važiuok į savo tėvynę.“ Oficialius pareiškimus patvirtina veiksmais – griežtais įstatymais ir tik turtingiesiems įveikiamomis sąlygomis. Patys australai nestreikuoja. Kaip patys iš savęs šaiposi, jie yra tinginiai, tad verčiau smuklėje išlenks alaus bokalą ir apie problemą padiskutuos su čia pat geriančiu kaimynu.

Draugiškam žmogui yra paprasčiau. Australams patinka girdėti, kad imigrantas myli jų šalį ir labai vertina galimybę čia pasilikti. Tačiau jie absoliučiai netoleruoja šiurkštaus elgesio, piktų žmonių, įsakmaus balso tono. Vietiniai niekada neišrėš tau į akis teisybės – žmogau, tu „užknisi“. Bet kitą kartą nebeturėsi galimybės pratęsti draugystės.

Australai mėgsta daug ir visur juokauti. Garsus juokas jiems – jaunystės eliksyras ir priešnuodis nuo visų nelaimių, nesėkmių. Dalyvavau čia ir laidotuvėse, ir vestuvėse. Lydėdami mirusį giminaitį vietiniai nevengia pajuokauti, neva pagaliau ir vargšui Robui pasisekė, nes jis dabar vėžinasi tviskančiu naujutėlaičiu limuzinu. Vestuvių iškilmėse niekas nesako tostų iš atvirukų. Atvirkščiai, prisimena anekdotinę situaciją iš jaunavedžių praeities ir smagiai pasišaipo. Jaunieji kartu su svečiais leipsta iš juoko – šventinis tostas pavyko.

Juokaujama visur ir pašiepiama viskas. Kartą australų žurnalistė paklausė Kornvalio kunigaikštienės Camilos, kam jai reikėjo važiuoti į Braziliją – juk bikinio depiliaciją galima pasidaryti ir Anglijoje, netgi smarkiai pigiau. Gerai, kad kunigaikštienė buvo puikiai nusiteikusi, tad abi ponios skaniai pasijuokė.

 

Kai atvažiavau į Australiją, iškart gavau pirmąją bendravimo pamoką. Kadangi mėgstu sėdėti autobuso priekyje ir gėrėtis nuostabiausiais vaizdais, kartais tenka šnektelėti ir su vairuotojais. Dabar tai – malonumas. Prieš trejus metus – bėda dėl anglų kalbos. Tad tą įsimintąjį kartą laužyta anglų kalba atsakinėjau į vairuotojo klausimus, iš kur esu ir ką čia veikiu. Tada jis man greitakalbe bėrė žodžius, o man buvo taip nesmagu, kad nieko nesuprantu. Pagaliau vairuotojas pristabdė autobusą ir garsiai, visiems keleiviams girdint, man papriekaištavo: „Klausyk, ir tu turi palaikyti pokalbį, aš negaliu vienas šnekėti.“

Ši akimirka išmokė mane būti atviresnę ir jei ko nors nesuprantu, tiesiog pasakyti: „Atsiprašau, man labai įdomu, ką jūs pasakojate, bet ar galėtumėte kalbėti lėčiau? Noriu suprasti. Ačiū.“ Taip, taip, žodžiai „prašau“, „atsiprašau“, „ačiū“, „man labai malonu“ – itin dažni, per dieną jų išberi tuzinus.

Yra ir kita medalio pusė. Pavyzdžiui, į Kvinslando valstijos sostinėje Brisbene esantį garsųjį „Story“ tiltą per pastaruosius metus buvo investuoti trys milijonai dolerių – išdygo milžiniški, žmogui neįveikiami turėklai. To prireikė, kadangi šį gražuolį tiltą ypač pamėgo savižudžiai – šimtas procentų, kad nušokęs nuo jo neišgyvensi.

Savižudybių statistika Australijoje neslepiama. Vyriausybė svarsto, kaip apsaugoti savo piliečius. Praėjusių metų Statistikos departamento tyrimai atskleidė, kad vienas iš penkių australų turi psichikos sutrikimų. Per visas žiniasklaidos priemones žmonių prašoma klausti vienas kito: „Ar tau viskas gerai?“ Tai nereiškia, kad gatvėse vaikšto tik psichikos ligoniai. Greičiau tai parodo, kad šalyje per daug išplito alkoholio ir narkotikų vartojimas. Tad nė per vieną televizijos reklamos pertrauką čia nepamatysi nei alkoholio, nei rūkalų.

Alkoholiu prekiaujama tik specialiose parduotuvėlėse BWS (angl. „beer, wine, spirits“ – „alus, vynas, stiprūs gėrimai“). Cigaretėmis – ir prekybos centruose, bet rūkalų pakeliai traukiami iš tokių stalčių kaip vaistinėse, pažymėtų numeriais. Pakuotes bjauroja šlykštūs ir atgrasantys vaizdai žmonių, kurie dėl rūkymo susirgo plaučių, burnos vėžiu, pagimdė apsigimusį kūdikį. Patikėkite, ši antireklama stipriai veikia smegenis.

Vis daugiau australų sparčiai keičiasi, atranda sveiką mitybą ir sveiką gyvenimo būdą. Jei atostogausite Indonezijoje ar Tailande ir pamatysite plačiai besišypsantį raumeningą vyruką, greičiausiai jis – australas. Sportas šiame egzotiškame ir visada saulėtame žemyne yra pirmoji religija. Vyrams – beveik šimtu procentu, moterys nuo jų labai mažai atsilieka.

Atostogų metu prie viešbučio baseino užsimezgė pokalbis su australų draugija. Vienas iš jų patikino, kad iškart gali atskirti jaunas europietes nuo australių. Aš kaip balta varna klausiamai nusišypsojau: „Nes europietės gražesnės?“ Atsakymas nuskambėjo kaip antausis – australės žavi treniruotu kūnu, o europietės guli išdribusiais pilvais.

Tačiau Merfio dėsnis veikia ir šiame žemyne. Australams nepatinka australės, australėms – australai. Vyrai aiškina, kad europietės yra labai protingos ir išsilavinusios, azijietės – itin sukalbamos, paslaugios ir nuolankios, o australės – tinginės ir kvailės.

Australės žavisi galantiškais ir emocingais italais, seksualiais brazilais, linksmintis mokančiais graikais ir apsukriais Rytų Europos piliečiais. Vietiniai vyrai, australių akimis, per daug geria ir yra tinginiai.

Kaip supratote, galimybė duoti priesaiką būti kartu, kol mirtis išskirs, – didžiulė. Jei jau Australijoje esi vienišas, vadinasi, sėdi užsidaręs namuose be interneto ryšio arba esi piktas surūgėlis. Storas ar lieknas, senas ar jaunas – visi čia susiranda porą. Taip yra pigiau džiaugtis gyvenimu, nes būsto nuoma ar išlaikymas kainuoja tūkstančius dolerių per mėnesį.

Mano sutikta amerikietė pasakojo, kad, palyginti su Manhatanu, Brisbene išgyventi yra gerokai brangiau. Taip, mano būsto nuoma per savaitę kainuoja apie 1170 litų, bet į nuomos kainą jau įskaičiuoti visi komunaliniai mokesčiai. Taigi vien gyvenamoji vieta per mėnesį čia atsieina 4700 litų.

Už šią sumą gali džiaugtis vaizdu į vandenyną, baseinu, karšta sūkurine vonia po atviru dangumi ir teniso kortais. Apartamentai įrengti šiuolaikiškai. Ir jei iki visiškos laimės trūktų gulbės pieno, jis būtų iškart pristatytas.

Australijoje nėra problemos įsigyti, pirkti, užsisakyti – ši sistema, regis, veikia greičiausiai pasaulyje. Kitas reikalas, jei nori ką nors parduoti, jei tau reikia uždirbti. Australai niekada nesakys nepirksiantys tavo siūlomos prekės ar paslaugos. Jie šypsosis ir tvirtins: „Drauge, ši prekė nereali. Aš labai noriu to daikto.“ Bėgs dienos ir mėnesiai, jau būsi išklausęs tūkstančius paaiškinimų – šeimoje tvyro skyrybų nuotaikos, verslas kliba, vaikams reikėjo padėti surengti vestuves. Girdėdamas milijoną įtikimiausių pažadų tik po kokių kelerių metų pradedi susivokti, kur pelai, o kur grūdai.

Australai nesilaiko žodžio. Jiems žodis – čia buvęs, čia nebuvęs. Lengvai prižadėjo ir greitai pamiršo. Bet tai negalioja darbe. Jei dirbi dvidešimt ar keturiasdešimt valandų per savaitę, neveltėdžiauji nuo pirmos iki paskutinės minutės. Niekas neturi laiko kavos pertraukėlėms, net penkių minučių pokalbiams su kolega – visi sukasi kaip bitės. Ir tai yra natūralu kaip miegas ar valgis.

Skirtumas tas, kad baigiantis darbo dienai širdis dainuoja. Purslais virstančios vandenyno bangos, klykiančių žuvėdrų pulkai ir už kalnų besileidžianti didelė gelsvai rožinė saulė vėl įkrauna naujos energijos ir nuoširdžiai pajauti: esi rojuje, buvo verta čia atkeliauti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų