(Asmeninio archyvo nuotr.)

R. Freundas: Tradicinė archeologija yra destruktyvi

R. Freundas: Tradicinė archeologija yra destruktyvi

Hartfordo universiteto (JAV) profesorių Richardą Freundą nebūtų per skambu pavadinti matančiu kiaurai. Šiuolaikinės technologijos jam leidžia regėti po žeme esančius ir gražiausius žmonijos kūrinius, ir neregėto žiaurumo įrodymus. Su Vilniaus Didžiosios sinagogos tyrinėjimų vadovu Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie archeologijos ir humanizmo ryšį.

– Tyrimus Lietuvoje atlikote naudodamas vadinamuoju neinvaziniu metodu. Kiek jis yra tikslus ir patikimas?

– Dirbdami su komanda naudojame dvi skirtingas technologijas. Viena jų – radijo bangų principu veikiantis radaras. Jo perduota informacija kompiuteryje leidžia pamatyti, kas slypi žemiau. Tačiau šis radaras geba pasiekti daugiausia 4 metrų gylį, be to, jis gali fiksuoti tik dideles struktūrines anomalijas. Todėl naudojamės ir kita technologija – elektros signalą siunčiančiu tomografu. Juo naudojamasi tyrinėjant dujų ir naftos telkinius. Ieškant šių išteklių svarbu labai tiksliai žinoti, kas slypi tarp telkinio ir žemės paviršiaus. Todėl naftos ir dujų verslas išvystė ypatingo tikslumo technologiją, kuri spalvų kodais perteikia visa, kas yra po žemės paviršiumi. Ji geba atskirti stiklą, metalą, kaulą, akmenį, skirtingas metalo rūšis.

Joks universitetas negalėtų sau leisti įsigyti tokios brangios įrangos. Tačiau kiekvieną vasarą šį tomografą mums paskolina dujų ir naftos verslo atstovai. Iš to jie irgi gauna didžiulės naudos viešųjų ryšių atžvilgiu. Juk įprastai naftos ir dujų industrija pasižymi labai prasta reputacija. O šiuo atveju jie gali skelbti, kad padeda išsaugoti civilizaciją. Todėl mums paskolina ne tik maždaug ketvirtį milijono JAV dolerių kainuojančią įrangą, bet ir du specialistus – geofizikus, lydinčius mus į ekspedicijas.

Per porą savaičių pasinaudodami šia įranga stengiamės atlikti kuo daugiau tyrimų. Šią vasarą Lietuvoje tyrinėjome devynias vietoves. Štai ką apie kai kurias jų atskleidė mūsų technologijos (telefone rodo tomografo nuotraukas su daugybe skirtingų formų ir spalvų geometrinių figūrų – IQ past.). Čia, pavyzdžiui, matome labai taisyklingus apskritimus. Tačiau gamtoje tokių tobulų formų nebūna, todėl mums aišku, kad tai – žmogaus kastos kapavietės.

– Minėtos technologijos lyg ir atsako į kitą mano klausimą – kodėl Didžiosios sinagogos ir kitiems tyrimams Lietuvoje atlikti buvote kviestas būtent jūs?

– Neinvazinė archeologija yra nauja archeologijos forma, kuria aš visame pasaulyje užsiimu jau ketvirtį amžiaus. Visų pirma, tradicinė archeologija yra destruktyvi. Be to, ji brangi, reikalaujanti daug darbo jėgos. Taip pat kartais būna nejautri: kasinėjama bet kur, o tai labai neefektyvu. Taigi prieš 25 metus pamąsčiau, kad turi būti geresnis būdas. Juk nenorėtume, kad chirurgas mums atliktų operaciją, prieš tai nepasinaudojęs rentgenu. Analogiškai reikia elgtis ir su žemės sluoksniais. Stengiuosi įtikinti archeologus neliesti vietovės tol, kol nėra tiksliai žinoma, kur reikia kasti. To bandau mokyti ir savo studentus bei kolegas. Dirbdamas daugybėje pasaulio vietovių jaučiuosi, lyg bandyčiau pakeisti visą archeologijos lauką. Noriu, kad archeologija būtų ne tokia invazinė ir tikslesnė.

Mūsų naudojamos technologijos yra ypač vertingos, kai susiduriame su Holokaustu ir masinėmis kapavietėmis. Konkrečioje vietovėje įranga leidžia aiškiai identifikuoti masinę kapavietę, nekasinėjant palaikų. Tai – didžiulis technologijos privalumas. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, žmones, kurie pradeda statyti naują pastatą, o paaiškėja, kad ten yra 30 ar 40 mirusiųjų palaikų. Mūsų darbas leidžia panašių atvejų išvengti ir tokias vietas identifikuoti prieš kasinėjimus.

Man teko dirbti Sobibore – žmonių naikinimo stovykloje Lenkijoje (joje buvo nužudyta 167‒250 tūkst. žmonių, daugiausia žydų – IQ past.). Naciai vėliau patys ją sugriovė. Įžengėme ten norėdami gauti daugiau informacijos, tačiau kaip galėtum imti tokią vietą kasinėti? Todėl ėmėme ją tyrinėti naudodami minėtas technologijas. Tai leido vietos archeologams vėliau atkasti dujų kameras, krematoriumą, tačiau neliesti kūnų.

– Per šią viešnagę Vilniuje tyrinėjote buvusią priverstinio darbo stovyklą HKP dabartinėje Subačiaus gatvėje. Atvykote ten su keletu šią stovyklą išgyvenusių žydų. Ar jie atpažino buvusias slėptuves ir kapavietes?

– Niekas nepasikeitė – net Subačiaus gatvės daugiabučių planai liko tokie patys. Pabeldėme į vieno buto duris su žmogumi, kuris stovykloje kalėjo būdamas aštuonerių. Kai mus įsileido, tas vyriškis įsitikino, kad nuo pat 1943 m. niekas viduje nepasikeitė. Išliko net netikra malinos – slėptuvės, kurioje slėpėsi žydai – siena. Ištirti stoge, rūsyje bei sienose įrengtas malinas ir buvo mūsų tikslas. Tam turėjome specialų prietaisą, leidžiantį matyti kiaurai sienas. O juk tuose butuose šiandien gyvena žmonės. Pradėjus dirbti, vieni jų pasakė: „Ten tikrai nėra jokių kūnų.“ Nuraminau, kad mes norime tik patikrinti, ar tos kiaurymės išlikusios. Ir jos ten tebebuvo.

Nėra tokio dalyko kaip visiškas išnaikinimas.

– Kaip į grupę tyrėjų ir buvusių stovyklos kalinių žvelgė Subačiaus gatvės namuose gyvenantys žmonės?

– Tam daug ruošėmės pernai, kai buvo kuriamas dokumentinis filmas „Gerasis nacis“ apie nacių partijos narį, majorą Karlą Plagge (dirbdamas stovyklos HKP vadovu jis padėjo nuo mirties išgelbėti daugiau kaip tūkstantį žydų – IQ past.). Vietos gyventojai tada žinojo, kad atvyksta filmavimo komanda, ir mus priėmė labai maloniai.

Irina Guzenberg lietuviškai yra parengusi labai vertingą knygą apie stovyklą HKP: ten pateikiamos suvestinės, lentelės, kalinių sąrašai ir t. t. Knygoje šiek tiek rašoma ir apie majorą K. Plagge. Įdomus sutapimas, bet apie jį yra išleista puiki knyga vieno autoriaus, kuris, kaip ir aš, gyvena Konektikute. Perskaitęs jo knygą ėmiau mąstyti, kaip archeologija gali padėti mums suprasti Holokausto metais gyvenusių žmonių intencijas. Juk įdomu, kodėl K. Plagge nebuvo kaip kiti naciai, kodėl jis ėmėsi gelbėti žmones. Kas lėmė, kad jis tapo kitoks? Taip gimė filmas „Gerasis nacis“. Jis buvo parodytas Izraelyje balandžio 12-ąją – Holokausto atminimo dieną. Televizija visą dieną rodė vien dokumentiką apie Holokaustą. „Gerasis nacis“ bei filmas apie pabėgimo tunelį Paneriuose turėjo didžiulį poveikį. Jie ne tik atskleidžia įvykius, bet kartu suteikia vilties, kad iš istorijos galime pasimokyti.

– Apie stovyklos HKP įvykius primena nedidelis paminklinis akmuo. Ką naujo apie šią vietą padėjo atskleisti jūsų naudotos technologijos?

– Moksle laikomės nuomonės, kad nieko nežinome tol, kol neatliekame eksperimento ir visiškai tuo neįsitikiname. Todėl siekėme sužinoti, ar memorialas yra būtent toje vietoje, kur masinė kapavietė. Be to, vieno iš išgyvenusiųjų Holokaustą žmogaus liudijimai leido manyti, kad Subačiaus gatvėje buvo ne viena, o net dvi masinės kapavietės. Iš tikrųjų dauguma darbo stovyklos kalinių buvo išžudyti, išsigelbėti pavyko tik nedidelei daliai žydų, kurie slėpėsi malinose. Kai į Vilnių įžengė sovietai, žydai palaidojo mirusiuosius stovyklos teritorijoje ir išvyko iš miesto. Tačiau jie neturėjo įrangos iškasti gilesnėms duobėms, todėl dalis mirusiųjų kūnų buvo palaidoti visai negiliai. Po kurio laiko žydai grįžo ir dalį mirusiųjų perlaidojo kitoje vietoje, gilesniame kape. Mūsų tyrimai atskleidė, kad šiandien buvusios stovyklos teritorijoje iš tikrųjų yra dvi masinės kapavietės – viena ten, kur yra paminklinis akmuo, antra – visai šalia gyvenamojo namo sienos.

– Ko turėtume imtis dabar, kai paaiškėjo tikslios masinių kapaviečių vietos?

– Manau, jos tiesiog turi būti pažymėtos. Tam nebūtina statyti jokių memorialų. Bet ten stovintys namai yra labai seni, ateityje juos kas nors norės nugriauti ir statyti naujus. Kai taip atsitiks, turi būti galimybė patekti į archyvus ir pamatyti žemėlapį, žymintį masinių kapaviečių vietas. Mes dirbame kartu su lietuvių archeologu, kuris yra atsakingas už tai, kad tas žemėlapis visada būtų miesto archyvuose. Taip pat svarbu, kad ir gyventojai apie tai žinotų. Beje, prieš filmo „Gerasis nacis“ premjerą Lietuvoje grįžome į Subačiaus gatvę, iš anksto apie save nepranešę. Šįkart gyventojai neatrodė labai palankiai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Vienas vyras apšaukė mus, ko čia landžiojame.

Tyrinėjimai buvusioje stovykloje HKP Subačiaus gatvėje. (D. Radlinsko nuotr.)

– Lietuvoje tyrimus atlikote ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose?

– Taip, dirbome Kaune, Devintajame, Ketvirtajame ir Septintajame fortuose. Taip pat Šilutėje, Rokiškyje, Pandėlyje, Rumšiškėse. Turbūt žinote, kad sovietmečiu pastačius Kauno hidroelektrinę senosios Rumšiškės buvo užtvindytos. Sovietai galvojo, kad taip miestelis bus sugriautas. Tačiau nutiko priešingai, kaip ir Vilniaus Didžiosios sinagogos atveju: užuot sunaikinę vietovę, sovietai ją išsaugojo. Tad kitais metais pasitelksime savo įrangą ir Rumšiškėse imsimės povandeninės archeologijos.

Joks universitetas negalėtų sau leisti įsigyti tokios įrangos. Tačiau ją mums paskolina dujų ir naftos sektoriaus atstovai.

– Užsiminėte apie Vilniaus Didžiosios sinagogos tyrimus, kuriems vadovaujate. Jau yra žinoma, kad du iš penkių sinagogos aukštų buvo statyti žemiau gatvės lygio ir, tikėtina, yra neblogai išsilaikę. Ką apie juos atskleidė naujausi tyrimai?

– Kai sovietai nusprendė sunaikinti sinagogą, viršutinius jos aukštus tiesiog išgriovė buldozeriais, griuvėsius užpylė cementu ir išlygino teritoriją. Kitaip tariant, puikiai griuvėsius konservavo. Trejus metus čia dirbdami identifikavome vietas, kur galime kasinėti. Pavyko nustatyti, kad prieš pat nebeveikiančią mokyklą po žeme yra bima – centrinė sinagogos dalis su išlikusiomis kolonomis. Iki šiol iš šios sinagogos teritorijos jau esame gavę tūkstančius artefaktų – monetų, medžio, stiklo, metalo detalių, sienų fragmentų. Atradome dvi mikvas – ritualines vonias, kurios buvo nuostabiai dekoruotos. Jos yra toje vietoje, kur dabar įrengta vaikų žaidimų aikštelė.

Tačiau ir minėti du aukštai po žeme – dar ne viskas. Po didžiąja sinagoga dar anksčiau buvo pastatyta maždaug XVII a. siekianti sinagoga, apie kurią nieko nežinoma. Žydai juk negalėdavo keltis gyventi ar statyti sinagogų, kur nori. Jei sinagoga sudegdavo, būdavo apgriauta ar kitaip nukentėdavo, naująją statydavo tiesiog senosios vietoje. Todėl kitas mūsų iššūkis – pabandyti rasti dar ankstesnę sinagogą nei Didžioji.

– Kaip manote, ar išlikusius Didžiosios sinagogos fragmentus būtų įmanoma atverti visuomenei?

– Mes to labai tikimės. Būtų nuostabu, jeigu žmonės galėtų ateiti į mokyklą, pažvelgti pro stiklą žemyn ir ten pamatyti centrinę sinagogos dalį. Tai visiems būtų nepaprastos pamokos. Pirmiausia – kad nėra tokio dalyko kaip visiškas išnaikinimas. Be to, tada kiltų klausimų, kiek dar aplink mus yra dalykų, apie kuriuos nieko nežinome.

 

R. Freundas

Archeologas, žydų istorijos profesorius Hartfordo universitete, Konektikute, daugybės tarptautinių archeologinių tyrimų narys.

Parašė šešias knygas archeologijos ir dvi – žydų etikos temomis, daugiau nei šimtą mokslinių publikacijų. Dalyvavo kuriant 15 dokumentinių filmų.

2016 m. kartu su komanda aptiko Panerių tunelį, kurį šaukštais iškasė iš nacių nelaisvės norėję pabėgti žydai. Vėliau BBC apie tai sukūrė dokumentinį filmą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų