Leonidas Donskis

Du genijai

Du genijai

Du Europos literatūros genijai, be kurių ji neįsivaizduojama, mirė prieš 400 metų ir beveik tą pačią dieną. Jų išėjimą anapilin skyrė tik viena diena. Balandžio 22 d. mirė Miguelis de Cervantesas (1547–1616 m.). Balandžio 23 d. – Williamas Shakespeare’as (1564–1616 m.).

Ar jie pažinojo vienas kitą? Tiesiogiai – ne. M. de Cervantesas greičiausiai išvis nežinojo anglų aktoriaus ir dramaturgo, kuris vėliau tapo Elžbietos epochos simboliu. W. Shakespeare’as, priešingai, skaitė ir mėgo M. de Cervanteso „Don Kichotą“.

Yra žinoma, kad su draugu ir sekėju, kitu garsiu Elžbietos Anglijos dramaturgu Johnu Fletcheriu (1579–1625 m.), W. Shakespeare’as parašė komediją „Kardenijus“ (suvaidinta 1613 m. Londono teatre „King’s Men“). Ji sukurta „Don Kichoto“ motyvais – pirmajame romano tome pasakojama istorija apie mylimąją Liuscindą praradusį ir iš skausmo proto netekusį jaunuolį Kardenijų, gyvenantį kalnuose ir globojamą piemenų. Su juo susipažįsta ir visą jo liūdną istoriją sužino Don Kichotas, kuris taip pat sutinka buvusį Kardenijaus bičiulį Don Fernandą, iš jo paveržusį Liuscindą. O vėliau jie sutinka ir tikrąją Don Fernando meilę Dorotėją – Don Kichotui M. de Cervantesas lėmė atlikti svarbų vaidmenį abiejų porų dramoje ir jas sutaikyti.

Šiais motyvais apie dviejų porų įtampas, pavydą ir priešiškumą, kuriuos meilė ir draugystė įveikia, parašyta komedija „Kardenijus“, deja, nepasiekė mūsų dienų. Kadangi airių literatas ir vertėjas Thomas Sheltonas, studijavęs Salamankos universitete, 1612 m. jau buvo išvertęs „Don Kichoto“ pirmąjį tomą iš ispanų kalbos į anglų, akivaizdu, kad iš jo vertimo W. Shakespeare’as žinojo apie M. de Cervantesą.

Tokia jau Europos karo ir taikos dialektika – politinė neapykanta žengė koja kojon su literatūros dialogais ir net abipuse meile.

Anglija ir Ispanija buvo ne tik varžovės, bet ir mirtinos priešės, todėl stebuklas, kad ispanų literatūra Anglijoje buvo mėgstama ir populiari. Visi teatro ir literatūros žmonės mėgo Lope’s de Vegos (1562–1635 m.) pjeses, bet tai netrukdė jam būti ištikimam imperijai ir karūnai. L. de Vega 1588 m. dalyvavo epiniame jūrų mūšyje prie Anglijos krantų, kuriame Ispanijos didžioji armada, jos nenugalimasis laivynas, buvo sutriuškintas – tai pakirto Ispanijos, ano meto galingiausios pasaulio jūrų imperijos, pozicijas ir iškart tapo Elžbietos epochos Anglijos dominavimo pasaulyje pradžia. L. de Vega buvo sunkiai sužeistas mūšyje ir vos liko gyvas (panaši lemtis ištiko M. de Cervantesą, taip pat Ispanijos karį, kuris Lepanto mūšyje Graikijoje 1571 m. neteko rankos, – tik ten kovų baigtis buvo gerokai laimingesnė Ispanijai ir ji sutriuškino Turkijos laivyną, pakirto Otomanų imperijos galią jūroje).

Kad ir kaip būtų, tokia jau Europos karo ir taikos dialektika – politinė neapykanta žengė koja kojon su literatūros dialogais ir net abipuse meile. Prabėgo 15 metų, ir L. de Vega parašė pjesę „Castelvines y Monteses“ („Kastelvinai ir Montesai“, 1603 m., į anglų kalbą ji išversta kaip „Capulets & Montagues“, t. y. „Kapulečiai ir Montekiai“), kuri buvo ne kas kita, o W. Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetos“ perdirbinys – o gal tiesiog itališkos istorijos variacija, juk Luigi da Porto (1485–1529 m.) ir Matteo Bandello (1485–1561 m.) gerokai anksčiau už W. Shakespeare’ą ir L. de Vegą paskelbė savąsias versijas. Kaip matome, toks literatūrinis remake’as anaiptol nebuvo šokiruojanti naujiena XVII a. dramaturgijoje.

Kuo W. Shakespeare’as ir M de Cervantesas buvo ypatingi? Abu neatpažįstamai pakeitė literatūrą – sulydė juoką su liūdesiu ir sukūrė tragikomediją. Nuo abiejų pabėgo jų kūriniai, kuriuos rašė su visai kita intencija, nei manė jų skaitytojai. W. Shakespeare’as būtų atsidūręs žemiau už bičiulį Christopherį Marlowe (1564–1593 m.) ir net už savo sėkmingą sekėją ir konkurentą Johną Fletcherį, jei ne jo 154 sonetai (1609 m.), kurie, kaip už pjesę aukštesnis žanras, įtvirtino jį literatūroje.

W. Shakespeare’ą išgarsino ne patys geriausi jo kūriniai. Keista tragedija, greičiausiai pradėta rašyti kaip komedija, tapo jo keliu į šlovę teatro pasaulyje – tai „Romeo ir Džuljeta“ (1597 m.). Pačia paslaptingiausia jo tragedija tapo „Hamletas“ (1599–1602 m.), kuri formos požiūriu tikrai nėra tobulas kūrinys ir nusileidžia tokioms kūrėjo istorinėms dramoms bei tragedijoms, kaip „Ričardas III“ (parašyta apie 1592 m., bet pirmąkart suvaidinta tik 1633 m.) ar „Koriolanas“ (1605–1608 m.).

Taikliu Umberto Eco pastebėjimu, „Hamletas“, kuriam trūksta ir veiksmo, ir dinamikos, ir charakterių plėtros, tapo kultiniu kūriniu būtent todėl, kad atsispiria visoms interpretacijoms. Jis iš esmės neišanalizuojamas, todėl siunčia žinią visoms epochoms, jog nė viena jų iki galo nepažins ir nepaaiškins žmogaus, tad gali interpretuoti savo refleksijoje, abejonėje, veiksme ir keršte tiesos ieškantį personažą, kaip tik nori.

M. de Cervantesas nebuvo sėkmės lydimas dramaturgijoje ir nusileido amžininkams L. de Vegai ir Tirso de Molinai (1579–1648 m.). Jį išgarsino „Don Kichotas“ (1 tomas – 1605 m., 2 tomas – 1615 m.) – romanas, kuriuo autorius siekė parodijuoti „Galijos Amadį“ – patį populiariausią ano meto riterių romaną. O viskas baigėsi tuo, kad kūrinys pabėgo nuo kūrėjo – gimė genialus romanas apie savo epochos nemylintį ir ne savo laike gyvenantį žmogų, kuris vienu metu yra ir beprotis, ir humanistas.

Apie literatūros genijus paprastai prabylama kaip apie naujos kalbos kūrėjus. Man regis, apie W. Shakespeare’ą ir M. de Cervantesą prasmingiau kalbėti kaip apie moderniojo jautrumo formų kūrėjus. Jų kūriniuose ateitis atpažįsta save kaip jau įvykusią ir tik besikartojančią žmonijos dramą.

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų