Drąsios šalies muziejus

Drąsios šalies muziejus

Kanadoje gimusi Barbara Kirshenblatt-Gimblett didžiąją savo gyvenimo dalį sėkmingai kopė akademinės karjeros laiptais JAV. Tačiau vienas skambutis su kvietimu prisidėti prie Lenkijos žydų istorijos muziejaus kūrimo tapo lemtingas. Dabar profesorė gyvena Varšuvoje, laisvai kalba lenkiškai ir yra šios šalies pilietė. Ką POLIN muziejus buvusioje Varšuvos geto vietoje pakeitė ne tik jos, bet ir visos Lenkijos gyvenime, šio muziejaus nuolatinės ekspozicijos direktorės klausė IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

Kaip jūs, Niujorke gyvenanti kanadietė, įsitraukėte į Varšuvoje įgyvendinamo muziejaus projektą?

– Maždaug 2001 m. išgirdau gandus: Varšuvoje bus statomas Lenkijos žydų istorijos muziejus. Pamaniau, kad tai neįmanoma. Juk nuo komunizmo žlugimo prabėgo dar nedaug laiko, be to, ką jie ten rodytų? Gal po metų projekto direktorius Jerzy Halbersztadtas, kurį laikau tikruoju šio muziejaus autoriumi, paskambino ir pasakė: „Būsiu Niujorke, noriu su tavimi susitikti ir pristatyti projektą.“ Susitikome, vėliau jis mane pakvietė atvykti į Varšuvą. 2005-aisiais buvo pasirašytas sutarimas steigti muziejų, o po metų mudu jau surinkome akademinę komandą. Taip ir įsitraukiau.

Kodėl būtent į mane kreipėsi J. Halbersztadtas, – atskira istorija. Jis dirbo su Amerikos žydų istoriku Mike’u Steinhoffu, ir šis pasakė: „Jerzy, tau reikėtų pakalbėti su Barbara, nes ji yra Rytų Europos žydų kultūros specialistė.“ Esu akademinio pasaulio žmogus, dėstau ir publikuoju savo tekstus. Taip pat daug dirbau muziejuose kaip parodų kuratorė. Tai labai neįprasta kombinacija. Be to, esu Lenkijos žydų vaikas. Dar 1976 m. su Lucjanu Dobroszyckiu parengiau parodą „Image before my eyes“, kurioje eksponuotos fotografijos iš Lenkijos žydų gyvenimo tarpukariu. Vėliau iš to gimė knyga ir filmas. Dar išleidau knygą, pagrįstą tėvo prisiminimais apie žydų gyvenimą iki holokausto. Taigi atėjau dirbti gerai pasiruošusi. Kai mane pakvietė prisijungti prie POLIN kūrimo, turėjau dvi priežastis sutikti. Pirmiausia pamaniau, kad tai gali būti labai svarbus muziejus. Troškau prisidėti visomis savo žiniomis ir patirtimi. Antra priežastis – norėjau permąstyti muziejaus sampratą, o tam nėra geresnio būdo, nei dalyvauti jį kuriant. Mano karjeroje šis projektas pasitaikė gana vėlai: jau buvau profesorė emeritė, neieškojau darbo, nebesiekiau karjeros. Galėjau visiškai atsidėti šiam projektui.

Ką apie šį muziejų galvojate dabar, vaikštinėdama po jį kaip paprasta lankytoja?

– Tiesą sakant, vaikščiodama po jį laviruoju tarp dviejų būsenų. Pirmiausia jaudinuosi dėl visko, ką turime pataisyti ir pagerinti. Ypač jei esu užsidėjusi akinius, daugiau nieko kito ir nematau. Kitais kartais tiesiog vaikštau, žiūriu ir sakau sau: tai tikras stebuklas, kaip mes jį sukūrėme? Tiesą sakant, taip jaučiasi ir daugelis mūsų lankytojų. Žmonės tikina, kad tai geriausias muziejus, kuriame yra buvę, kad jis tiesiog užgniaužia kvapą.

Pristatydama šį muziejų Vilniuje vykusiame Investuotojų forume teigėte, kad vienas jo siekių buvo rebrandinti Lenkiją. Prieš kurį laiką teko kalbinti litvakų kilmės australų režisierių Rodą Freedmaną ir jis sakė pažįstantis žmonių, atsisakančių vykti į Lenkiją ar Lietuvą, nes jiems šios šalys – masinės žydų kapinės. Ar tokį požiūrį ir turėjote omenyje kalbėdama apie rebrandinimą?

– Taip, būtent. Šis žodis skamba banaliai, tarsi kokia plastinė operacija. Bet tai visai kas kita. Mano kolega, puikus sociologas Samuelis Heilmanas, kurio tėvai užaugo Lenkijoje ir išgyveno Aušvicą, taip pat nenorėjo važiuoti į Lenkiją. Bet jis laimėjo Fulbrighto stipendiją ir atvyko. Neseniai, prieš išvažiuodamas iš Varšuvos, jis man paskambino ir sakė, kad čia praleistas laikas buvo labiausiai transformuojanti patirtis jo gyvenime. Taigi jaučiu, jog dar turime užkopti į milžinišką kalną, bet prieš dešimtmetį, kol neveikė toks muziejaus, tai buvo kur kas sunkiau. Tarptautinė žiniasklaida čiupo naujieną apie muziejaus atidarymą ir paskelbė visam pasauliui – nuo „The Economist“ iki „Forbes“. Kur tik turėjau progą kalbėti apie jį, taip ir dariau, – jaučiausi lyg evangelistė. Šis muziejus intriguoja žmones, jie nustemba: negi iš tiesų toks yra Lenkijoje? POLIN yra duoklė ir Lenkijos visuomenei, ir mums. Amerikos žydai manęs klausdavo, kodėl jį kuriame Lenkijoje? Atsakydavau klausimu, kodėl jie to paties nesiteirauja apie muziejus Londone, Berlyne, Paryžiuje. Na, tarsteldavo man, Lenkijoje nėra žydų, geriau atidarykite jį Niujorke ar Tel Avive. Visų pirma, tai netiesa – Lenkijoje žydų yra. Be to, ar galite įsivaizduoti, kad muziejus turėtų tokį poveikį Niujorke ar Tel Avive? To niekada nebūtų. Istoriją reikia pasakoti ten, kur ji įvyko.

Kanadoje viešai kalbėjau holokausto edukacijos savaitės renginyje, kur dalyvavo daugiau kaip 800 žmonių. Tarp jų – išgyvenusieji holokaustą, jų vaikai. Daugybė susirinkusiųjų, išgirdę apie šį muziejų, man sakė nemanę kada nors vykti į Lenkiją, o dabar keliausią su visa šeima. Šis projektas yra muziejaus ir to, ką jis sako apie šiandienę Lenkiją, kombinacija. Pavyzdžiui, nemanau, kad Guggenheimo muziejus iš naujo apibrėžė Ispaniją. Bilbao miestą – taip, bet ne visą šalį. O POLIN muziejumi rebrandinama visa Lenkija.

Kaip Lenkijos visuomenę pakeitė POLIN?

– Manau, kad būtent dėl permainų visuomenėje jis apskritai tapo įmanomas. Žlugus komunizmui atsivėrė sienos, Lenkija tapo ES, NATO nare. Žmonės ėmė siekti aukštojo mokslo, daugiau keliauti, formuoti kosmopolitinę pasaulėžiūrą. Jaučiamas kultūros alkis: per pastaruosius 20 metų Lenkijoje atidaryta ar atnaujinta daugiau kaip 100 muziejų. Aišku, vienaip yra Varšuvoje, kitaip – provincijoje. Bet manau, kad pokomunistiniai lenkų visuomenės pokyčiai buvo esminis veiksnys, lėmęs tokio muziejaus poreikį. Jis labai svarbus ir žydams. Pirmiausia gyvenantiems Lenkijoje, nes tai lyg jų dabarties patvirtinimas. Tačiau ne mažiau svarbus ir užsienyje įsikūrusiems žydams. Jų istorija tarsi liko susiaurinta iki holokausto ir antisemitizmo, o dar tūkstantis jos metų – dingę. Be to, pas mus atvyksta ir daug žmonių iš Japonijos, buvusios Jugoslavijos, kitų valstybių. Jų atsiliepimai taip pat labai įdomūs: nebūdami nei žydai, nei lenkai, ekspozicijoje matomus įvykius jie identifikuoja su savo šalies genocidu.

2013 m. pradėjusį veikti muziejų jau aplankė daugiau nei 180 tūkst. žmonių. Praėjusių metų pabaigoje atidaryta pagrindinė ekspozicija šiuos srautus dar labiau padidins. Tai rodo, kad tokios įstaigos išties itin reikėjo?

– Manau, kad taip. Pagalvokite: gimiau 1942 m. rugsėjo 30 d. Vos po trijų savaičių visi mano tėvo gimtojo miestelio Lenkijoje žydai išvežti į Treblinką (mirties stovyklą – IQ past.). Tai įvyko vos per porą dienų. Dešimties tūkstančių žmonių miestelyje liko trečdalis gyventojų. Tušti namai, tuščios parduotuvės. Daugybė žydų gyvenimo ženklų ir tuštumos jausmas. Apskritai prieš karą net 40 proc. Lenkijos gyventojų nebuvo lenkai: čia buvo įsikūrę lietuviai, baltarusiai, žydai, čekai. Tai buvo visai kitokia šalis nei dabar. Manau, kad šis muziejus padeda atkurti istorinę Lenkijos įvairovę. Juk žydai – tik viena iš mažumų. Patys lenkai sako, kad POLIN yra vienintelis Lenkijos istorijos muziejus.

POLIN tapo tikra sėkmės istorija. Vis dėlto turbūt sutiksite, kad tai buvo rizikingas projektas: juk, pavyzdžiui, jei Lenkijos ar užsienio žydai apie jį būtų atsiliepę kritiškai, vargu ar būtų pavykę naujai apibrėžti Lenkiją?

– Taip, bet mano minimas rebrandinimas nereiškė noro įrodyti, kad Lenkija buvo geriausia pasaulyje vieta žydams. Jis reiškė, kad Lenkija yra subrendusi demokratija, kuri gali palaikyti tokį visą istoriją pasakojantį muziejų. Mes nesiekėme sukurti geresnio Lenkijos įvaizdžio, nesame užsienio reikalų ministerija. Norėjome parodyti, kad ši šalis geba priimti sunkius savo praeities momentus, gali diskutuoti šiomis temomis ir yra drąsi.

Kalbant apie kontroversiją, pamenu, Amerikos žydai, kuriems pristačiau šį projektą, į tai žvelgė labai skeptiškai. Jie sakė: ak, tai valstybinis projektas, juo norima nuplauti istoriją, pridengti antisemitizmą ir uždirbti iš turistų. Aš teigiau, kad ne, visų pirma tai yra privati iniciatyva. Lenkai dėstė dar kitaip: ak, tai bus antisemitizmo istorijos muziejus. Atsakiau: ne, mes netapysime visko rožinėmis spalvomis, bet ir nepaversime jo netolerancijos pamoka.

Yra kairiųjų intelektualų, kurie pastaruosius keliolika savo gyvenimo metų stengėsi lenkų visuomenę laikyti atsakingą už blogiausius laikus žydams. Jie jaučia, kad dar yra daugybė neišspręstų problemų. Šių žmonių nuomone, muziejuje antisemitizmo tema atskleista nepakankamai stipriai. Esą lankytojui ekspozicija sukurs įspūdį, jog visos problemos šia tema pasaulyje jau išspręstos ir diskutuoti nėra apie ką. Žinoma, tai netiesa, tačiau nemažai taip manančių. Visgi dauguma lankytojų sako, kad mums pavyko išlaikyti pusiausvyrą ir antisemitizmui bei holokaustui skirti nei per daug, nei per mažai dėmesio.

POLIN, kurio idėja kilo Lenkijos žydų istorijos instituto asociacijai, vadinamas didžiausia viešojo ir privačiojo sektoriaus investicija į kultūrą Lenkijoje. Kaip pavyko privatųjį sektorių įtikinti dalyvauti šiame projekte ir jį paremti?

– Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kad tokį muziejų galėtų inicijuoti valstybė. Dabar veikiantis muziejus jau perduotas valstybei. Tačiau ji įsipareigoja padengti tik pagrindines išlaidas, o kitomis turėsime rūpintis patys. Nuo pat šio projekto ištakų labai prisidėjo Lenkijos žydai, o didžiausias privatus rėmėjas buvo vienas lenkų verslininkas.

Šis projektas pakeitė ir jūsų gyvenimą: išmokote lenkų kalbą, priėmėte Lenkijos pilietybę. Kodėl jums tai buvo svarbu?

– Mano tėvai buvo Lenkijos piliečiai, tad man reikėjo tik surinkti tai patvirtinančius dokumentus. Taip pat įrodyti, kad gyvendamas Kanadoje mano tėvas nekovojo prieš Lenkiją. Ir tapau piliete, nes norėjau priklausyti šiai šaliai. Pamenu, kai gavau lenkišką pasą, kolektyvas mane nustebino: užsakė iškepti tortą ir ant glajaus atspausti mano asmens tapatybės kortelę su nuotrauka ir parašu. Buvau priblokšta. Supratau, kad šis žingsnis buvo svarbus ne tik man, bet ir jiems.

Kalbant lenkiškai girdėjau visą gyvenimą, bet pati šios kalbos nemokėjau. Kai atvykau gyventi į Lenkiją, iš pradžių darbas vyko anglų kalba. Paskui pamačiau, jog kolegoms lenkams kyla sunkumų dėl to, kad nekalbu lenkiškai. Taigi nusprendžiau pasisamdyti mokytoją, ir trauk mane velniai, jei neišmoksiu. Tai sunki kalba, bet išmokau. Ir jau beveik dešimt metų gyvenu Varšuvoje.

Muziejų ekspozicijomis, kino filmais, knygomis, memorialais apie žydų istoriją kalbama vis daugiau ir garsiau. Ką tai sako apie pasaulį: jis nori išsivalyti tragedijos žaizdas ir tapti vis geresne vieta gyventi ar, priešingai, vėl jaučiama antisemitizmo apraiškų ir vienintelis būdas užkirsti joms kelią yra bandyti žadinti atmintį?

– Sakyčiau, antisemitizmas suaktyvėja tam tikromis aplinkybėmis. Šiuo metu tai labiausiai siejasi su Izraelio ir Palestinos konfliktu. Be to, reikia turėti omenyje didelę musulmonų imigraciją į Vakarų Europą ir kylantį musulmonų fundamentalizmą. Tai – tyla prieš audrą, nes dauguma Europos valstybių su tuo anksčiau nebuvo susidūrusios ir nežino, kaip tvarkytis. Taigi antisemitizmo apraiškų matome, ir jos susijusios su musulmonų radikalizmu, Izraelio ir Palestinos konfliktu.

Tačiau turiu pasakyti, kad nesvarbu, kiek bus holokausto memorialų, kiek turistų jie pritrauks, ir taip toliau – genocidui tai turi nulinį poveikį. Tai parodo žudynės Ruandoje ir panašūs atvejai. Jei vienoje svarstyklių pusėje sudėsime toleranciją ir išsilavinimą, o kitoje – etnines, rasines, religines žudynes, paaiškės, kad pasaulis yra žiauri vieta. Galbūt edukacija stiprina demokratines visuomenes, bet ar sumažina žiaurumo lygį? Nesu tikra. Veikiausiai ji išaugina piliečius, kurie jaučia didesnę atsakomybę už aplinkinius įvykius. Tad teigiamo poveikio yra, bet pasaulyje vis tiek vyksta daugybė baisių dalykų ir nemanau, kad dialogai tai pakeistų.

 

B. Kirshenblatt-Gimblett

Gimė 1942 m. Kanadoje.

1967 m. baigė anglų literatūros magistro studijas Kalifornijos universitete.

1972 m. apsigynė disertaciją Indianos universitete, kur studijavo folklorą, antropologiją, etnomuzikologiją, sociolingvistiką.

Nuo 1981 m. – Niujorko universiteto profesorė, nuo 2002 m. – profesorė emeritė.

Konsultavo įrengiant daugybės muziejų parodas Niujorke, Tel Avive, Vašingtone, Los Andžele, Maskvoje, Berlyne ir kituose miestuose.

Yra keliolikos knygų žydų istorijos, kultūros, paveldo tema autorė ar bendraautorė.

2008 m. gavo Žydų kultūros fondo apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų