Dinamitas po ES ir NATO pamatais

Dinamitas po ES ir NATO pamatais

Naujoji Alexio Tsipro vadovaujama Graikijos vyriausybė iš karto imta vadinti Rusijos Trojos arkliu ES ir NATO. Kodėl ir kokią grėsmę tai kelia?

Dauguma Graikijos gyventojų ir politikų palankūs Rusijai. Tačiau meile šiai šaliai turbūt niekas negali prilygti naujajam graikų premjerui A. Tsip­rui. Prieš patekdamas į valdžią jis reikalavo, kad Atėnai spjautų net į ES solidarumo principus ir vienašališkai atsisakytų sankcijų Rusijai. Pernai gegužę A. Tsipras nuvykęs į Maskvą demonstratyviai susitiko su ES ir JAV sankcijų sąraše tuomet jau buvusiais Rusijos Federacijos tarybos pirmininke Valentina Matvijenko ir Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininku Aleksejumi Puškovu. Jis viešai parėmė net paties Kremliaus oficialiai nepripažintus vadinamuosius Donecko ir Luhansko liaudies respublikų referendumus.

A. Tsipro partijos „Syriza“ atstovai Europos Parlamente 2014-ųjų rudenį balsavo prieš Ukrainos ir ES asociacijos sutartį, susilaikė balsuojant dėl tokių pat sutarčių su Gruzija ir Moldova, pasisakė prieš rezoliucijas, smerkiančias Kremliaus veiksmus Ukrainoje ir raginančias įvesti Maskvai sankcijas.

Pirmas oficialus užsienio valstybės atstovas, su kuriuo iš karto po pergalės rinkimuose susitiko A. Tsip­ras, buvo Rusijos ambasadorius. Maskva dėl savo skolų ES sumaištį keliančiai naujajai Graikijos vyriausybei iš karto pasiūlė finansinę paramą. Tai – nerimą keliantys ženklai.

Karo kurstytojų draugijoje

Naujosios Graikijos vyriausybės atstovai glaudžiai bendradarbiauja su rusiškojo fašizmo ideologu Aleksandru Duginu, karo Ukrainoje finansiniu rėmėju oligarchu Konstantinu Malofejevu ir analitinį pasirengimą šiam karui koordinavusiu Rusijos strateginių tyrimų institutu.

Praėjusių metų pabaigoje interneto įsilaužėliai iš rusiškosios grupės „Anoniminis internacionalas“ padalinio „Šaltai boltai“ paskelbė buvusio Rusijos ambasados Graikijoje darbuotojo, seno A. Dugino bendražygio Georgijaus Gavrišo susirašinėjimo elektroniniu paštu archyvą. Paaiškėjo, kad šis asmuo yra savotiškas A. Dugino pasiuntinys ir ieško Kremliaus įtakos agentų. Dirbdamas Rusijos ambasadoje Graikijoje jis užmezgė glaudžius ryšius tiek su „Syriza“, tiek su jos koalicijos partnere dabar tapusia partija „Nepriklausomi graikai“.

Vokietijos dienraštis „Die Zeit“ tvirtina, kad G. Gavrišas atlikdamas diplomatinę tarnybą bandė ieškoti galimų bendradarbių ir neonacistinėje Graikijos partijoje „Auksinė aušra“, tačiau jos paslaugų Maskvai kol kas neprireikė. Viename nutekintų jo susirašinėjimo pavyzdžių aiškiai nurodoma, kad A. Duginas A. Tsiprą įtraukė į įvairių pasaulio šalių veikėjų, kurie turėtų sukurti Rusijos įtakos agentų „elitinį klubą“, sąrašą. Beje, šiame pradiniame sąraše buvo tik trys Graikijos atstovai, nors kitų šalių atstovų yra gerokai daugiau. A. Tsipras į jį pateko nuo pat pradžių.

Didelės storos graikiškos vestuvės

Dar įdomesnis taip pat iš to paties susirašinėjimo nutekintas jau 90 graikų sąrašas, kurį Rusijos įtakos Europoje temomis rašantis tinklaraštininkas Christo Grozevas pagal žinomo filmo pavadinimą pavadino „Didelėmis storomis graikiškomis vestuvėmis“. Mat šiame sąraše yra vienos sutuoktuvių puotos svečiai. Kadangi A. Malofejevui taikomos ES sankcijos, pernai rudenį jis negalėjo atvykti į Graikiją būti pabroliu draugo vestuvėse. Išeitis rasta – šventė perkelta į Rusiją, o visas su tuo susijusias išlaidas padengė A. Malofejevas.

Minėtame 90 graikų sąraše dominuoja šalies elitas: verslininkai, teisininkai, politikai. Tačiau galimos naujosios vyriausybės įtakos ES ir NATO kontekste svarbiausios turbūt dvi pavardės. Tai – naujasis Graikijos gynybos ministras Panas Kammenas ir Graikijos policijos Elektroninių nusikaltimų centro vadovas Manolis Sfakianakis.

Kokią įtaką A. Malofejevas ir tokie susitikimai Rusijoje daro Graikijos politikai, ko gero, pats to nežinodamas geriausiai atskleidė dar vienas A. Dugino įtakos agentų sąrašo atstovas, partijos „Syriza“ narys ir garsus žurnalistas, tinklaraštininkas Dimitris Konstantopoulas. Praėjusių metų spalio 25 d. jis rašė: „Panas <Kammenas> prieš mėnesį iš kažkur atsirado kupinas entuziazmo, kreipėsi dėl taktinio bendradarbiavimo <su „Syriza“>. Tada jis išvyko į Maskvą, kaip mums sakė, privačiais reikalais <į draugo vestuves>.“ P. Kammenas grįžo tvirtai apsisprendęs po rinkimų pabandyti sudaryti koaliciją su kraštutine kairiųjų partija „Syriza“, nors jo vadovaujami kraštutiniai dešinieji „Naujieji graikai“, išskyrus palankumą Rusijai ir priešiškumą taupymo politikai, ko gero, daugiau neturi nieko bendro.

Strategiją kūrė Rusijos žvalgai?

Daugiausia apie Kremliaus įtaką dabartinei Graikijos vyriausybei atskleidė Rusijos užsienio žvalgybos (SVR) įkurto ir iš pradžių jos dalimi buvusio Rusijos strateginių tyrimų instituto direktorius Leonidas Rešet­nikovas. Dabar šis institutas formaliai priklauso nebe SVR, o Rusijos prezidento administracijai, tačiau dėl to glaudžių jo ryšių su „Syriza“ reikšmė nesumažėja.

Apie tokias sąsajas savo institucijos tinklalapyje atvirai prisipažino L. Rešetnikovas. Neseniai buvęs šios įstaigos darbuotojas Aleksandras Sytinas sukėlė nemažą skandalą viešai paskelbęs, kad institutas buvo vienas pagrindinių tiek analitinio pasirengimo, tiek lobistinės veiklos, siekiant iš pradžių Krymo aneksijos, o paskui karo Donbase, lyderių Rusijoje.

Dar 2012 m. net 40 proc. graikų geriausia savo šalies drauge ir sąjungininke tarptautinėje arenoje laikė Rusiją.

 

Atsakydamas į buvusio darbuotojo atviravimus, L. Rešetnikovas instituto tinklalapyje paskelbė paaiškinimus, kuriuose, kad ir kaip būtų keista, iš esmės ne tik nepaneigė A. Sytino teiginių, bet ir atvirai papasakojo, jog visus pastaruosius metus aktyviai dirbo su „Syriza“, kuri dabar laimėjo rinkimus Graikijoje. Pats A. Tsipras, pasak L. Rešetnikovo, asmeniškai lankėsi jo institute. Todėl lieka nedaug abejonių, kad pavaldiniai kūrė pergalingą „Syrizos“ rinkimų strategiją ir padėjo ją įgyvendinti.

Juo labiau kad ši partija nebuvo vienintelė, su kuria dirbo L. Rešet­nikovo institutas. Viename jau minėtų nutekintų G. Gavrišo susirašinėjimo laiškų tvirtinama, kad „tarpusavio supratimo memorandumą“ Rusijos strateginių tyrimų institutas pasirašė ir su Graikijos geopolitinių studijų institutu, kuriam tada vadovavo P. Kammenas.

L. Rešetnikovas yra SVR atsargos generolas leitenentas, o iki 2009 m. buvo SVR informacinės ir analitinės valdybos vadovas. 2009-aisiais formaliai išėjęs į atsargą jis iš karto tapo Rusijos strateginių tyrimų instituto direktoriumi. Čia dirba ir daugybė kitų buvusių ar esamų Rusijos žvalgybininkų.

Kurios šalies užsienio reikalų ministras?

Kalbant apie dabartinę Kremliaus įtaką Graikijoje būtina paminėti ir naująjį jos užsienio reikalų ministrą Niką Kotziasą. Šis veikėjas seniau žavėjosi SSRS, o 1983 m. (premjeru tuomet buvo į A. Tsiprą savo požiūriu į Kremliaus veiksmus itin panašus Andreas Papandreou) išleido knygą, kurioje gyrė komunistinę diktatūrą Lenkijoje ir smerkė „Solidarumo“ judėjimą bei jo lyderius.

Todėl N. Kotziasą galima laikyti savotišku istoriniu tiltu tarp tuometės ir dabartinės Graikijos valdžios. Kitas toks tiltas gali būti jau minėtas D. Konstantopoulas, buvęs A. Papandreou patarėjas. M. Kotziasas dar prieš tapdamas Graikijos užsienio reikalų ministru taip šlovino Vladimirą Putiną, kad kai kurie apžvalgininkai pusiau juokais, pusiau rimtai klausė, kurios šalies diplomatijai jis vadovaus – Graikijos ar Rusijos?

M. Kotziasas Maskvos veiksmus Kryme ir Rytų Ukrainoje pavadino normalia supervalstybės, kuri neva susidūrė su JAV ir jos sąjungininkės Vokietijos agresija, reakcija. Šiam dabar jau ES šalies užsienio reikalų ministrui atrodo, jog Vokietija siekia silp­nesnes valstybes, tokias kaip Graikija ir Ukraina, paversti „skolų kolonijomis“, kad vėliau galėtų jose dominuoti.

M. Kotziasas, dar būdamas tik Pirėjo universiteto profesorius, o ne vyriausybės narys, ne tik organizavo A. Dugino paskaitas šioje mokslo įstaigoje. Jis rengė įvairius tyrimus ir analitines medžiagas A. Dugino ir Rusijos užsakymu.

Per vieną apklausą paaiškėjus, kad dar 2012 m. net 40 proc. graikų geriausia savo šalies drauge ir sąjungininke tarptautinėje arenoje laikė Rusiją, 24 proc. – Prancūziją ir tik šiek tiek daugiau negu 1 proc. – Vokietiją (kuri iš esmės atsakinga už Graikijos gelbėjimo planą), M. Kotziasas šiuos duomenis papildė savo išvada: „Rusija graikams yra potenciali karinė ir ekonominė sąjungininkė, kurią šalies žmonės gerbia ir gerai pažįsta.“

NATO – blogio šaltinis?

Prieš porą metų „Syriza“ oficialiai reikalavo Graikijos pasitraukti iš NATO. Dabar tokie šūkiai bent viešai nebeskamba, tačiau dar vienas šios politinės jėgos narys, naujojo gynybos ministro pavaduotojas Kostas Isichas neleidžia suabejoti tikrąja savo partijos pozicija. Jau užėmęs naująjį postą vyriausybėje, K. Isichas interviu Danijos laikraščiui „Weekendavisen“ pasmerkė NATO kaip „ne taiką mylinčią instituciją“. O dėl pasitraukimo iš šio Aljanso K. Isichas pasakė tik tiek, kad „tai nėra vienas Graikijos prioritetų“.

Su tokia vyriausybe ir akivaizdžia Rusijos įtaka dabar susiduria ES ir NATO. Tai ypač aktualu susidarius krizinei padėčiai, kai A. Tsip­ro vyriausybė atsisako vykdyti jai suteikto 240 mlrd. eurų paskolų paketo sąlygas.

A. Tsipras rinkimus laimėjo žadėdamas nebepaklusti vadinamosios „troikos“ (ES, Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo) nustatytai šalies ekonomikos ir finansų priežiūrai ir net viešai reikalaudamas nurašyti pusę Graikijos skolų. Dabar šaliai būtina arba pratęsti šią programą, arba susitarti iš naujo. Tačiau A. Tsipro ir visos vyriausybės nuostatos įstūmė ES į dar vieną krizę. Juo labiau kad Atėnai, nors ir kalba apie pastangas tartis, esminių pozicijų nekeičia.

Šalims karštligiškai bandant rasti sprendimą, nesėkmės kaina gali būti Graikijos pasitraukimas iš euro zonos, kuris, tikėtina, turėtų daug didesnių padarinių negu vien techninė kaina. Būtų paskirstas pasitikėjimas euro zona, o euroskeptiškai kitose Europos valstybėse gautų naują postūmį stiprinti išcentrines ES jėgas. Koks Rusijos vaidmuo, galima spėti vien iš to, kaip Maskva pastaraisiais metais aktyviai finansuoja ir kitaip remia būtent Bendrijos griūties trokštančias politines jėgas.

Tiesa, daugelis ekspertų mano, kad Rusija bent jau šiuo metu nepajėgi išspręsti Graikijos skolų problemos net jei to labai norėtų. Mat skolos siekia beveik tiek, kiek visos Rusijos atsargos. Maža to, dabartinė Rusijos ekonomikos padėtis sufleruoja, kad reikia spręsti savo, o ne kitų valstybių problemas.

Vis dėlto Maskva viešai pareiškė svarstysianti finansinės paramos Graikijai klausimą, jei sulauktų tokio prašymo. Kai kurie ekspertai teigia, kad Rusija, esant reikalui, gali padėti Atėnams gauti 2014 m. įkurto Naujojo vystymosi banko, kuris BRICS grupės (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika) šalims atitinka Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko funkcijas, paskolą.

Bent jau teoriškai Graikija, ypač pakurstyta Rusijos, galėtų spjauti į ES (turbūt ir į NATO) ir bandyti laimės ieškoti kituose aljansuose. Gynybos ministras P. Kammenas vasario 10-ąją lyg tyčia pareiškė, kad, nors jo šalis nori susitarti dėl paskolų paketo, dabartinės sąlygos yra per griežtos. Ir, jei į Graikijos pasiūlymus nebus atsižvelgta, valstybė imsis plano B. O jis, pasak P. Kammeno, numato galimybę ieškoti kitų finansavimo šaltinių: „Geriausia JAV, bet gali būti ir Rusija, ir Kinija, ir kitos šalys.“

 

Seni įpročiai

Graikija jau turėjo premjerą, kuris nesmerkė nei Kremliaus agresijos, nei keleivinio lėktuvo numušimo, pasisakė prieš sankcijas Kremliui ir jo sąjungininkams, o NATO ir JAV vadino imperializmo įrankiais. Tai – A. Papandreou (nuotr.), šalį valdęs nuo 1981 iki 1989 m. Jis grįžo į valdžią 1993-iaisiais, bet dėl silpnos sveikatos nebebuvo tikras lyderis.

A. Papandreou nesmerkė 1979 m. SSRS invazijos į Afganistaną, pateisino 1983-iųjų SSRS valstybinio terorizmo aktą, kai Pietų Korėjos lainerį, skrendantį reisu KAL 007 iš Niujorko į Seulą, prie Sachalino salos numušė SSRS naikintuvas. Maskva metė kaltinimus, esą lėktuvas vykdė šnipinėjimo misiją, o Atėnai pritarė Maskvai.

Šis premjeras viešai pliekė JAV ir grasino pasitraukti iš NATO, priešinosi sankcijoms dėl bandymo užgniaužti „Solidarumo“ pradėtą revoliuciją Lenkijoje. Jo artimiausi partneriai buvo JAV terorizmą rėmusių valstybių sąraše – tuomet jau buvusios Libijos lyderis Muammaras al Kaddafi ir Palestinos išsivadavimo organizacijos vadovas Yasseras Arafatas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų