(Getty Images iliustr.)

Didžiausios pasaulinės įmonės traukiasi

Didžiausios pasaulinės įmonės traukiasi

Reikšmingiausia pastarųjų trijų dešimtmečių verslo idėja susidūrė su rimtomis bėdomis

Atrodė, pasaulis vėl nebesiskundžia apetitu. 1987 m. prie Tiananmeno aikštės atidaryta „Kentucky Fried Chicken“ (KFC) užkandinė. 1990-aisiais A. Puškino aikštėje išdygo „McDonald’s“, kuris pirmą darbo dieną mėsainiais pamaitino 30 tūkst. maskviečių. Tais pačiais metais Ronaldas Makdonaldas pasirodė ir Šendžene, Kinijoje. 1990–2005 m. tųdviejų įmonių užsienio prekyba bendrai išaugo 400 proc.

„McDonald’s“ ir KFC įkūnijo idėją, pasieksiančią neįtikėtiną galią: pasaulinių vadovų valdomos ir pasauliniams akcininkams priklausančios pasaulinės įmonės siūlys pasaulinius produktus pasauliniams klientams. Planetą apraizgęs modelis ilgą laiką atrodė pikantiškai gardus kaip skrudintos bulvytės.

Šiandien abi bendrovės šlubuoja. Pastaruosius penketą metų jų akcijos nespėja paskui JAV vertybinių popierių biržą. 2012-aisiais pasiekęs viršūnę, vėliau KFC savininkės „Yum“ užsienio pelnas nusmuko 20 proc. O „McDonald’s“ užsienio pelnas nuo 2013-ųjų sumenko 29 proc. Pernai „Yum“ pasidavė ir atskyrė verslą Kinijoje. Sausio 8-ąją „McDonald’s“ valstybės įmonei pardavė kontrolinį Kinijos padalinio akcijų paketą. Kartais tokius sprendimus nulemia konkrečios priežastys, bet yra ir bendresnė tendencija. Žmonija atsikando pasaulinių bendrovių.

Ir tarptautinių įmonių (šiame straipsnyje – tai bendrovės, daugiau nei 30 proc. produkcijos parduodančios svetimuose regionuose, jei nenurodyta kitaip) kritikams, ir šalininkams jos – dominuojančios pasaulio ekonomikos plėšrūnės. Jos sudaro ekosistemas, kuriose kiti bando išgyventi. Jos nukreipia prekių, paslaugų ir kapitalo srautus, įpūtusius gyvybės globalizacijai. Nors tokioms bendrovėms tenka vos 2 proc. visų darbo vietų, jų turimos ar valdomos tiekimo grandinės sudaro daugiau kaip 50 proc. pasaulinės prekybos, atsiriekia 40 proc. Vakarų vertybinių popierių biržų vertės, joms priklauso didžioji dalis pasaulio intelektinės nuosavybės.

Nors manoma, kad tokios įmonės įsitaisiusios mitybos grandinės viršūnėje ir atrodo nuožmios bei visa nugalinčios, dažnai joms labiau tiktų tokie būdvardžiai kaip „išklerusi“ ir „nesveikai išplėsta“. O politikai, it ratus apie senyvų liūtų būrį sukantys šakalai, nori nustverti kuo daugiau tarptautinių bendrovių kontroliuojamo laimikio, įskaitant 80 mln. joms tenkančių darbo vietų ir apie 1 trln. JAV dolerių pelną. Vis daugiau užsidirbdamos iš technologinių paslaugų, tokios įmonės rizikuoja sulaukti puolimo. Plėšrūnai vis dažniau panėšėja į grobį.

Vis daugiau užsidirbdamos iš technologinių paslaugų, tarptautinės bendrovės rizikuoja sulaukti puolimo. Plėšrūnai vis dažniau panėšėja į grobį.

Prieš 25 metus paveikslas buvo kitoks. Byrant Sovietų Sąjungai, atsiveriant Kinijai, Vakarų bendrovėms atrodė, kad joms moja likimas. Politologo Franciso Fukuyamos paskelbta „istorijos pabaiga“, visoms šalims artėjant prie demokratijos ir kapitalizmo, atrodė ir istorinis lūžio taškas, ir didžiulė galimybė. Tarptautinių įmonių jau netrūko, buvo net labai senų. „Shell“, „Coca-Cola“ ir „Unilever“ gyvavo visą XX a. Bet dažniausiai organizuojamos kaip laisva nacionalinių bendrovių federacija. Naujosios tarptautinės įmonės siekė būti pasaulinės tikrąja šio žodžio prasme.

Verslininkai kaip pamišę ėmė siekti, kad klientai, gamyba, kapitalas, vadyba būtų tarptautiniai. Mokslininkai išskiria „vertikalųjį“ globalėjimą, kai perkeliama gamyba bei žaliavų šaltiniai, ir „horizontalųjį“, kai imama prekiauti naujose rinkose. Realiai dažna bendrovė globalėjo iškart visais įmanomais būdais: uoliai pirko varžoves, stengėsi įtikti klientams ir steigė gamyklas, kur tik pasitaikė proga. Nors tendencija prasidėjo turtingajame pasaulyje, ja netruko užsikrėsti ir didžiosios besivystančių ūkių įmonės. Mastas buvo milžiniškas: atsižvelgiant į infliaciją, 85 proc. pasaulinių tarptautinių bendrovių į verslą investavo po 1990 m. (žr. 1 grafiką).

2006 m. IBM vadovas Samas Palmisano tvirtino, kad „globaliai integruota įmonė“, valdoma kaip vieninga organizacija, o ne federacija, peržengs visas sienas, siekdama „visame pasaulyje integruoti gamybą ir teikiamą vertę“. Po 1999 m. demonstracijų Siatle antiglobalistai iš esmės kalbėjo tą patį, tik juos tai menkiau guodė. Iš verslo žvaigždžių tokiai praktikai atsispyrė tik Warrenas Buffettas – jis siekė monopolijų savo šalyje.

Linksmybės negalėjo tęstis amžinai. Imama manyti, kad jos baigėsi. 2016 m. pasaulinių bendrovių tarpvalstybinės investicijos susitraukė bene 10–15 proc. Nors tarptautinėms tiekimo grandinėms tenka įspūdinga prekybos dalis, ji nekinta nuo 2007 m. (žr. 2 grafiką). Sumenko Vakarų bendrovių prekybos dalis, tenkanti svetimiems regionams. Smunka tarptautinių įmonių pelnas, senka naujų tarptautinių organizacijų investicijų srautas BVP atžvilgiu. Pasaulinės bendrovės traukiasi.

Kitas istorijos pabaigos galas

Norint suprasti priežastis, verta pažvelgti į tris bumą paskatinusius dalyvius: investuotojus, pasaulinių bendrovių buveinės šalis ir priimančiąsias valstybes, kurios sulaukė tarptautinių įmonių investicijų. Kiekvienas dalyvis turėjo savų priežasčių manyti, kad pasaulinės bendrovės užtikrins neprilygstamus finansinius arba ekonominius rezultatus.

Investuotojai matė milžinišką masto ekonomijos potencialą. Atsivėrus Kinijai, Indijai ir Sovietų Sąjungai, o Europoje po liberalizacijos procesų susiformavus bendrajai rinkai, atsirado daugiau to paties produkto pirkėjų. Federacijos modelį išstūmus pasaulinei integracijai, bendrovės galėjo tiksliau parinkti iš visos planetos gaunamų gamybos išteklių sąnaudų derinį. Pasak Martino Reeveso iš konsultacijų bendrovės BCG, tai geografinis arbitražas, galintis padidinti efektyvumą. Turtingasis pasaulis siūlė vadovus, kapitalą, prekės ženklus ir technologijas. Besivystantis – pigią darbo jėgą ir žaliavas, taip pat laisvesnę taršos reguliavimo tvarką.

Šie pranašumai investuotojams leido manyti, kad pasaulinės bendrovės sparčiau augs ir uždirbs daugiau pelno. Kurį laiką taip ir buvo. Bet nebe šiandien. FTSE duomenimis, apie 700 didžiausių tarptautinių bendrovių, įsikūrusių turtingajame pasaulyje, pelnas per pastaruosius penkerius metus nukrito 25 proc. Iš dalies kaltas daugelio valiutų silpnumas dolerio atžvilgiu, bet tai paaiškina tik trečdalį nuosmukio. Vietos įmonių pelnas ūgtelėjo 2 proc.

Galima vertinti ir pagal visų bendrovių užsienio pelną, nurodomą mokėjimų balanso statistikoje. Nors pateikiami visų dydžių įmonių duomenys, vyrauja stambios. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) klubo, vienijančio daugiausia turtingas šalis, narėse įsikūrusių bendrovių užsienio pelnas per penketą metų sumenko 17 proc. JAV įmonių nuostolis mažesnis – tik 12 proc., iš dalies nulemtas neproporcingai didelio sparčiai augančio technologijų sektoriaus. Kitur nuosmukis siekė 20 proc.

Pelną reikėtų lyginti su įdėtu kapitalu. 700 didžiausių tarptautinių bendrovių nuosavo kapitalo grąža nuo 18 proc. piko, užfiksuoto prieš dešimt metų, susitraukė iki 11 proc. Remiantis mokėjimų balanso statistika, sumenko ir visų bendrovių grąža iš užsienio verslo veiklos. Trijose istoriškai daugiausia didžiausių tarptautinių korporacijų pritraukiančiose šalyse, t. y. JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose, kapitalo grąža iš užsienio investicijų aptirpo 4–8 proc. Tendencija panaši visoje EBPO (žr. 3 grafiką).

Besivystančiuose ūkiuose įsikūrusioms tarptautinėms organizacijoms, kurioms tenka apie septintadalį visos pasaulinių įmonių veiklos, sekėsi ne ką geriau: pasaulinė jų nuosavo kapitalo grąža siekia 8 proc. Kelių tariamų lyderių, tarkime, IBM kompiuterių verslą ir kelis „Motorolos“ padalinius įsigijusios kinų bendrovės „Lenovo“, finansiniai rezultatai prasti. Didžiausia Kinijos nupirkta kitos valstybės įmonė buvo 2012 m. įsigyta Kanados naftos bendrovė „Nexen“. Pernai ją perėmusi valstybinė energetikos bendrovė CNOOC dalį pirkinio nurašė.

Apie pusę tarptautinių bendrovių nuosavo kapitalo grąžos nuosmukio per pastaruosius 5–10 metų paaiškina kritusi žaliavų kaina, kartu nusitempusi naftos, kasybos ir kitų panašių bendrovių pelną. Dar 10 proc. prarasta dėl bankų. Nukentėjo ir verslas, teikiantis specializuotas su globalizacija susijusias paslaugas. Danų laivybos įmonė „Maersk“, japonų prekybos namų „Mitsui“ ir mažmenininkus aptarnaujančios tiekimo grandinės atstovės „Li & Fung“ pelnas nuo piko nusirito daugiau kaip 50 proc.

Blogai ne tik šiems kertiniams sektoriams. Per pastaruosius trejetą metų smuko pusės iš didžiųjų tarptautinių įmonių nuosavo kapitalo grąža. 40 proc. iš jų kapitalo grąža neviršija 10 proc. ribos, kuri parodo, ar bendrovės sukuriama vertė verta dėmesio. Net tokių stiprių įmonių kaip „Unilever“, „General Electric“ (GE), „PepsiCo“ ir „Procter & Gamble“ užsienio pelnas nuo piko sumenko ketvirčiu ar daugiau. Vienintelė paguoda – technologijų milžinės. Prieš dešimtmetį siekęs 17 proc., šiandien jų užsienio pelnas sudaro 46 proc. bendrų 50 stambiausių JAV tarptautinių bendrovių užsienio pajamų. „Apple“ pernai užsienyje uždirbo 46 mlrd. dolerių – daugiau nei bet kuri kita įmonė ir penkiskart daugiau nei GE, dažnai laikoma JAV lydere.

Tokie skaičiai rodo, kad tarptautinių bendrovių rezultatai nebėra geresni. „The Economist“ išnagrinėjo 500 didžiausių pasaulio korporacijų duomenis. Aštuoniuose iš dešimties sektorių tarptautinės bendrovės prekybos apimtį plėtė lėčiau nei vietos verslas. Šešiuose iš tų dešimties sektorių jos gauna mažesnę nuosavo kapitalo grąžą (žr. 4 grafiką). Dabar JAV bendrovės 30 proc. didesnės grąžos sulaukia savoje rinkoje, kur patogi oligopolija masina labiau nei nesutramdomo pasaulio bruzdesys.

Atsiranda vadovų, kaltinančių pavienius veiksnius: valiutų svyravimą, Venesuelos krachą, nuosmukį Europoje, kovą su kyšininkavimu Kinijoje ir panašiai. Bet, žvelgiant giliau, kalti nunykę masto ir arbitražo teikiami pranašumai. Pasaulinės bendrovės patiria didelių pridėtinių išlaidų, sudėtingos tiekimo grandinės sulaiko atsargas, padrikas organizacijas sunku valdyti. Dalis arbitražo teikiamų galimybių jau išsemtos, Kinijoje paaugo atlyginimai, dauguma įmonių nebeturi kaip dar labiau sumažinti mokesčių naštą. Dėl laisvo informacijos judėjimo konkurentams lengviau nei kadaise neatsilikti nuo technologijų ir praktinių žinių lyderių.

Atsiranda vadovų, kaltinančių pavienius veiksnius: valiutos kursų svyravimą, Venesuelos krachą, nuosmukį Europoje, kovą su kyšininkavimu Kinijoje ir panašiai.

Todėl į savo šalį nusitaikiusios įmonės siekia užimti rinką. Brazilijoje du vietos bankai, „Itaú“ ir „Bradesco“, nurungė užsienio skolintojus. Indijoje iš vakarietiškos mobiliojo ryšio operatorės „Vodafone“ ir 20-yje šalių veikiančios Indijos tarptautinės bendrovės „Bharti Airtel“ klientus perima vietos „Reliance“. JAV skalūnininkės įgijo pranašumą prieš pasaulines naftos milžines. Kinijoje vietos virtinių gamintojai atima klientus iš KFC. Keli kotiruojamų bendrovių rodikliai rodo, kad tarptautiniam verslui tenkanti pasaulinio pelno dalis nusmuko iki 30 proc., nors prieš dešimtmetį siekė 35 proc.

O kaip antras tarptautinėms bendrovėms svarbus aspektas – buveinės šalys? Amžių sandūroje tokios valstybės norėjo, kad nacionalinės jų lyderės taptų pasaulinės, būtų didesnės ir protingesnės. Pagal 2007 m. duomenis atliktame konsultacijų bendrovės „McKinsey“ tyrime nurodyta, kokios naudos siekta. JAV veikiančios tarptautinės įmonės, kurioms teko 19 proc. privačiojo sektoriaus darbo vietų, išmokėdavo 25 proc. privačiojo sektoriaus atlyginimų, gaudavo 25 proc. pelno, jos atsiriekdavo 48 proc. eksporto ir 74 proc. mokslinių tyrimų bei eksperimentinės plėtros (MTEP). Šaunu!

Niekieno piliečiai

Nuotaika pasikeitė po finansų krizės. Imta manyti, kad tarptautinės bendrovės skatina nelygybę. Jos kūrė darbo vietas užsienyje, bet ne tėvynėje. 2009–2013 m. tik 5 proc. (400 tūkst.) JAV įsteigtų grynųjų darbo vietų teko JAV įsikūrusioms tarptautinėms bendrovėms (nors, preliminariais duomenimis, 2014 m. darbo vietų kūrimas smarkiai įsibėgėjo). Didžiulių intelektinės nuosavybės sankaupų nešamą pelną susižerdavo turtingas akcininkų elitas. Politinis noras padėti tarptautinėms bendrovėms, aišku, išgaravo.

Todėl taisyklių pynė, skirta padėti įmonėms tarptautiniu mastu, pradėjo irti. Pasaulinės apskaitos, antimonopolinės, pinigų plovimo ir bankų kapitalo taisyklės išsiskyrė į amerikietiškas ir europietiškas. Dabar perimdamas vakarietišką bendrovę dažnai kartu gauni vyriausybės nurodymą užtikrinti vietines darbo vietas ir gamyklas. Žlugo du amerikiečių propaguoti prekybos susitarimai (Ramiojo vandenyno regiono partnerystė ir Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė), saugoję intelektinę nuosavybę. Užsipulti pasauliniai tribunolai, kuriais naudojasi tarptautinės bendrovės, siekdamos apeiti nacionalinius teismus.

Globalizacijai giliai įleidus šaknis, bandymas muitais užtikrinti palankesnę vietos įmonių padėtį nebedaro tokio poveikio kaip kadaise. Daugiau kaip pusė eksporto prekių ir paslaugų (pagal vertę) bent du kartus kerta sieną, kol pasiekia galutinį naudotoją, tad nuo muitų nukenčia visi. Tai nereiškia, kad neišmanėliai nebandys jų įvesti. Vis dėlto tai skatina kitais būdais bandyti taisyti pastebimą neteisybę, pavyzdžiui, per mokesčių sistemą ir demonstruojant senus gerus politinius raumenis.

Tipinė tarptautinė bendrovė valdo apie 500 juridinių asmenų, dalį įsteigtų vadinamuosiuose mokesčių rojuose. JAV duomenimis, tokia korporacija nuo užsienio pelno sumoka apie 10 proc. mokesčių. ES siekia tarifą kilstelėti. Jos taikiklyje atsidūrė Liuksemburgas, siūlęs dosnius sandorius jame pelną laikančioms tarptautinėms bendrovėms. Taip pat kliuvo „Apple“ – jai skirta 15 mlrd. JAV dolerių bauda už tai, kad, perkeldama pelną į Airiją, su kuria buvo sudariusi specialų susitarimą dėl mokesčių, pažeidė valstybinės paramos taisykles. JAV uždraudė didelėms įmonėms naudotis legaliomis „inversijomis“, perkeliant mokesčių bazę į užsienį. Tai ypač aktualu farmacijos bendrovei „Pfizer“, kuri pagal užsienio uždarbį JAV yra trečia.

Kongreso respublikonai diskutuoja dėl Mokesčių kodekso pakeitimų, kurie leis pelną namo parnešantiems eksportuotojams ir bendrovėms mokėti mažiau nei anksčiau, o gamybą į užsienį perkeliančioms bendrovėms grės naujos rinkliavos. JAV prezidentas Donaldas Trumpas, atrodo, jau privertė dalį įmonių priimti sprendimus, kur steigti gamyklas. Sausio 3 d. automobilių gamintoja „Ford“ sutiko atšaukti naują gamyklą Meksikoje ir daugiau investuoti tėvynėje. D. Trumpas taip pat nori, kad „Apple“ didesnę tiekimo grandinės dalį perkeltų į gimtinę.

Jei tendencijos nesikeis, pasaulinėms įmonėms teks mokėti daugiau mokesčių ir geresnius atlyginimus, tad pelnas dar sumenks. Jei JAV tarptautinės bendrovės ketvirtį darbo vietų iš užsienio perkeltų į tėvynę ir mokėtų amerikietiškus atlyginimus, o užsienyje atseikėtų mokesčius pagal tokius pat tarifus kaip namie, jų pelnas susitrauktų dar 12 proc., neskaitant naujų gamyklų statybos JAV kainos.

Jei tendencijos nesikeis, pasaulinėms įmonėms teks mokėti daugiau mokesčių ir geresnius atlyginimus, tad pelnas dar sumenks.

Iš visų pasaulinių įmonių įsigalėjimo dalyvių priimančiosios šalys, kurioms tenka tarptautinių bendrovių investicijos, išlieka entuziastingiausios. Kinija vis dar patraukli. Čia 2010 m. 30 proc. pramoninės produkcijos ir 50 proc. eksporto teko tarptautinių bendrovių padaliniams arba bendroms įmonėms.

Argentinos vyriausybė nori privilioti užsienio bendrovių. Meksika neseniai dalį naftos telkinių akcijų pardavė užsienio įmonėms, įskaitant „ExxonMobil“ ir „Total“. Indijoje pradėta kampanija „Gaminkite Indijoje“, siekiant pritraukti tarptautinių tiekimo grandinių. EBPO indeksas, kuriuo vertinamas priimančiųjų šalių atvirumas, nerodo bendro nuosmukio nuo finansų krizės.

Bet debesys kaupiasi. Kinija pradėjo varžyti užsienio bendroves, siekdama „vietos inovacijų“. Vadovų teigimu, tenka daugiau produktų pirkti vietoje, o intelektinę nuosavybę neretai prireikia perduoti vietos partneriams. Strateginiai sektoriai, įskaitant internetą, užsienio investicijoms nepasiekiami. Daugelis baiminasi, kad ir kiti besivystančio pasaulio kraštai mėgdžios Kinijos pasirinktą modelį, todėl tarptautinės bendrovės, patirdamos spaudimą gimtosiose šalyse, bus priverstos daugiau investuoti vietoje ir kurti darbo vietas.

Svetingumo kaina

Veiklai pereinant prie nematerialiųjų paslaugų, priimančiųjų šalių svetingumas taip pat gali išgaruoti. Dabar 50 didžiausių JAV tarptautinių bendrovių 65 proc. užsienio pelno gauna iš sektorių, kuriems svarbi tokia intelektinė nuosavybė, kaip technologijos, vaistų patentai ir finansai. Prieš dešimtmetį siekusi 35 proc., dalis toliau auga. (Europoje ir Japonijoje, kur stambių technologijų bendrovių nėra, apimtis daug mažesnė.) Tarptautinės bendrovės nedega dideliu noru Afrikoje ar Indijoje imtis kurti tokius pat gamybos centrus kaip Kinijoje, taigi šioms priimančiosioms šalims nelieka priežasties atverti glėbį. Tarptautinėms korporacijoms priskirtinos darbo vietos ir eksportas jau mažėja. 2000 m. kiekvienam milijardui pasaulinių užsienio investicijų dolerių teko 7 tūkst. darbo vietų ir 600 mln. JAV dolerių metinio eksporto. Šiandien – 3 tūkst. darbo vietų ir 300 mln. JAV dolerių eksporto.

Naujausios Silicio slėnio žvaigždės užsienyje jau sulaukė kontroversijų. 2016 m. po aršaus mūšio „Uber“ Kinijos padalinį pardavė vietos varžovei. Gruodį dvi skaitmeninės Indijos lyderės, pavėžėjimo paslaugas siūlanti „Ola“ ir elektroninės komercijos svetainė „Flipkart“, aiškino, kad vyriausybė turėtų jas apsaugoti nuo „Uber“ ir „Amazon“. Jų teigimu, konkurentės sudarys monopolijas, sukurs mažai gerų darbo vietų, o pelną išsiųs į JAV.

Pastarąjį kartą tarptautinės bendrovės į bėdą buvo patekusios po Didžiosios depresijos. 1930–1970 m. jų užsienio investicijos pasaulinio BVP atžvilgiu susitraukė maždaug trečdaliu ir atsigavo tik 1991-aisiais. Dalis bendrovių „peršoko“ muitus, statydamos naujas gamyklas protekcionistinėse šalyse. Daugelis persitvarkė ir suteikė autonomiją užsienio filialams, kad šie įgautų vietos charakterį. Kitos nutarė išsiskaidyti.

Šiandien tarptautinėms įmonėms vėl reikia peržiūrėti, kas suteikia konkurencinio pranašumo. Atgyveno dalis senų argumentų, kodėl verta tapti pasauline, – dėl to iš dalies kalta ir globalizacijos sėkmė bendrąja prasme. Dauguma tarptautinių bendrovių nefunkcionuoja kaip vidinė prekybos rinka. Dabar tik trečdalį jų produkcijos nuperka tos pačios grupės įmonės. Visa kita tenka išorinėms tiekimo grandinėms. Tarptautinės bendrovės nebekontroliuoja perspektyviausių vadybos ar inovacijų idėjų. Ten, kur turi galiojančius vertingų prekės ženklų patentus, įmonės tebeišlaiko pranašumą, kaip ir gamindamos tokius produktus, kaip reaktyviniai varikliai, kai geriausia masto ekonomija – išskirstyti sąnaudas po visą pasaulį. Bet iš to gaunama nauda – mažesnė nei kadaise.

Pranašumo trūkumą rodo nedaug vertės sukuriančios veiklos apimtis. Apie 50 proc. tiesioginių užsienio investicijų (atmetus gamtos išteklius išgaunančias bendroves – 40 proc.) duodama nuosavo kapitalo grąža nesiekia nė 10 proc. Bendrovėms „Ford“ ir „General Motors“ 80 proc. arba daugiau pelno suneša Šiaurės Amerika, vadinasi, jų užsienio grąža nėra pati geriausia.

Regis, nemažai globalizuotis bandžiusių sektorių geriausiai funkcionuoja kaip nacionaliniai arba regioniniai. Kai kurie pagaliau susivokė. Tokie mažmenos tinklai kaip britų „Tesco“ ir prancūzų „Casino“ atsisakė nuotykių užsienyje. JAV telekomunikacijų milžinės AT&T ir „Verizon“ padėjo pasus į stalčius. Finansų bendrovės koncentruojasi į kertines rinkas. Cemento gamintoja „LafargeHolcim“ planuoja parduoti arba jau pardavė verslą Indijoje, Pietų Korėjoje, Saudo Arabijoje ir Vietname. Net klestinčios pasaulinės korporacijos perėjo prie dietos. Nuo 2012-ųjų, uždarius arba pardavus silpnus padalinius, P&G užsienio prekybos apimtis sumenko beveik trečdaliu.

Atrodo, kad ateityje pasauliniame versle liks trys elementai. Mažesnis viršutinis tarptautinių bendrovių sluoksnis lįs giliau į priimančiųjų šalių ūkius ir taip padės sušvelninti nacionalistinį susirūpinimą. „General Electric“ lokalizuoja gamybą, tiekimo grandines ir vadybą. Apie 100 gamyklų už JAV ribų turintis konglomeratas „Emerson“ bene 80 proc. gamybai reikalingų elementų perka tame regione, kuriame parduoda produkciją. Kai kurios užsienio bendrovės, panašiai kaip japonų automobilių gamintojos XX a. 9-ajame dešimtmetyje, daugiau investuos į gamybą JAV, kad išvengtų muitų, jei D. Trumpas juos įvestų. Esant dideliam, tai įmanoma. Vokietijos pramonės milžinei „Siemens“ JAV dirba 50 tūkst. darbuotojų ir 60 gamyklų. Bet vidutinėms pramonės įmonėms nebus lengva rasti išteklių rimčiau investuoti į visas užimamas rinkas.

Politikai reikalaus, kad svetimų šalių bendroves perkančios įmonės pažadėtų išsaugoti nacionalinį charakterį, įskaitant darbo vietas, MTEP veiklą ir mokamus mokesčius. Tokį įsipareigojimą prisiėmė japonų „SoftBank“, 2016 m. nusipirkusi britų lustų gamintoją ARM. Su tuo sutiko ir kinų chemijos pramonės bendrovė „Sinochem“, įsigydama konkurentę iš Šveicarijos „Syngenta“. Užsienio įmones perimančių kinų bendrovių bumas gali išsikvėpti arba sprogti. Tikėtina, kad nemažai sandorių, kuriems reikia subsidijuojamų paskolų iš valstybinių bankų, neturi daug finansinės prasmės.

Antras elementas bus trapus tarptautinių skaitmeninių ir intelektinės nuosavybės bendrovių sluoksnis, apimantis tokias technologijų bendroves kaip „Google“ ir „Netflix“, vaistų gamintojas ir franšizinius sandorius su vietos bendrovėmis sudarančias įmones, taip pigiai užsitikrinančias pasaulinį garsą ir pranašumą rinkoje. Ši taktika aiškiausiai matoma viešbučių sektoriuje, kur veikia tokie milžinai kaip „Hilton“ ir „Intercontinental“. „McDonald’s“ pereina prie franšizinio modelio Azijoje. Tokios nematerialiosios tarptautinės bendrovės sparčiai augs. Bet jos tiesiogiai sukuria mažai darbo vietų, neretai priklauso oligopoliniams sektoriams ir nėra saugomos pasaulinių prekybos taisyklių, daugiausia taikomų tik fizinėms prekėms, tad gali nukentėti nuo nacionalistinio puolimo.

Tai dar ne viskas

Paskutinis elementas turbūt yra įdomiausias – tai pasaulinę prekybą per elektroninės komercijos platformas organizuojančios smulkios įmonės, kurių vis daugėja. Tam tikru lygiu tuo jau užsiima iki 10 proc. JAV smulkių įmonių – jų suskaičiuojama apie 30 mln. Skaitmeninių mokėjimų bendrovės „PayPal“ teigimu, tarpvalstybinės „PayPal“ operacijos, apimančios ir tokių smulkių tarptautinių įmonių veiklą, siekia 80 mlrd. JAV dolerių per metus ir sparčiai auga. Kinijos elektroninės komercijos milžinei „Alibaba“ vadovaujantis Jackas Ma prognozuoja, kad prekes Kinijos vartotojams eksportuojančių smulkių Vakarų bendrovių banga iš dalies apvers pastarųjų dviejų dešimtmečių tendenciją, kai didžiulės JAV įmonės importavo prekes iš Kinijos.

Naujasis išmintingas tarptautinių bendrovių amžius turės savo kainą. Prie pinigus mėtančių pasaulinių įmonių pripratusios šalys gali pamatyti, kad konkurencija menksta, o kainos kyla. Investuotojams, kurie trečdalį arba daugiau kapitalo portfelio yra susieję su tarptautiniu verslu, gali grėsti nemaloni sumaištis. Nukentės ūkiai, kuriems svarbu pajamos iš užsienio investicijų arba naujų investicijų atnešamas kapitalas. Jungtinės Karalystės mokėjimų balansas prastai atrodo būtent dėl išgaravusio britų tarptautinių bendrovių pelno. Iš 15 šalių, kurių einamosios sąskaitos deficitas 2015 m. viršijo 2,5 proc. BVP, 11-oje bent trečdalį to trūkumo padengdavo naujos tarptautinių įmonių investicijos.

Susiformuos fragmentiškesnis, siauras ir, labai tikėtina, ne toks efektyvus kapitalizmas, bet galbūt jis sulauks didesnės visuomenės paramos. Aklas susižavėjimas pasaulinėmis įmonėmis bus imtas laikyti laikinu verslo istorijos epizodu, o ne istorijos pabaiga.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų