Didžiausia pasaulio ekonominė problema

Didžiausia pasaulio ekonominė problema

Euro zonai gresianti defliacija itin pavojinga

Pasaulio ekonomikos būklė prasta. Naujienos iš JAV ir Jungtinės Karalystės gana teigiamos, bet Japonijos ūkis vargsta, o Kinijos nuo 2009 m. nėra buvęs toks lėtas. Netrūksta neprognozuojamų pavojų, ypač dėl Ebolos epidemijos, kuri Vakarų Afrikoje nusinešė tūkstančius gyvybių ir patampė nervus kitur. Bet didžiausia ekonominė grėsmė, be abejo, kyla žemyninėje Europoje.

Dabar, užstrigus Vokietijos ūkiui, euro zona atsidūrė prie trečios recesijos per šešerius metus slenksčio. Dvejus metus atokvėpio, kurį užtikrino Europos centrinio banko (ECB) pirmininko Mario Draghi pažadas imtis „visų priemonių“ bendrai valiutai išgelbėti, jos lyderiai paleido vėjais. Prancūzai ir italai vengė struktūrinių reformų, o vokiečiai reikalavo per daug griežtai taupyti. Aštuoniose valstybėse krinta kainos. Vidutinė infliacija zonoje nusmuko iki 0,3 proc. ir kitais metais gali visiškai nerti žemyn. Regionas, kuriam tenka beveik penktadalis pasaulio gamybos, žengia stagnacijos ir defliacijos link.

Ir Europoje, ir už jos ribų optimistai dažnai mini Japonijos pavyzdį. Ten XX a. paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo defliacija, kuri ir pačiai šaliai, ir pasaulio ekonomikai turėjo nemalonių, bet ne apokaliptinių padarinių. Tačiau euro zonos keliami pavojai daug didesni. Skirtingai nei Japonija, Europa nėra pavienis atvejis: nuo Kinijos iki JAV infliacija bauginamai žema ir smunka. Priešingai nei Tekančios Saulės šalyje, kurios visuomenė homogeniška ir stoiška, euro zona negali laikytis išvien metai po metų nesiliaujant ekonominei sklerozei ir krintant kainoms. Nuo Italijos iki Graikijos augant skolų naštai investuotojai išsigąs, politikai populistai įsigalės ir veikiau anksčiau nei vėliau euras žlugs.

Papūga pakratė kojas

Nors daugelis europiečių, ypač vokiečių, išauklėti bijoti infliacijos, defliacija gali būti dar aršesnė. Jei žmonės ir įmonės tikisi, kad kainos kris, jie liaujasi leisti pinigus, o smunkant paklausai dažniau nevykdomi įsipareigojimai kreditoriams. Būtent taip nutiko Didžiosios depresijos metais, ir XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje tai itin skaudžiai atsiliepė Vokietijai.

Neramu, kad iš 46 šalių, kurių centriniai bankai taiko infliacijos tikslą, trisdešimtyje ji yra žemiau tikslo. Kai kurių kainų kritimas sveikintinas. Antai pinganti nafta gelbėja vartotojų pajamas. Kainos kyla lėčiau ir darbo užmokestis nekinta labiau dėl menkos ūkio paklausos ir dėl to, kad turtingose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalyse apie 45 mln. darbingų žmonių neturi darbo. Investuotojai mažesnės infliacijos pradeda tikėtis net tose valstybėse, kuriose ekonomikos prieaugis pakenčiamas, kaip antai JAV. Dar blogiau, kad dažno ūkio trumpalaikės palūkanų normos arti nulio, tad centriniai bankai negali jų sumažinti ir taip paskatinti išlaidauti. Vienintelis būdas – didinti pinigų kiekį.

Gresianti pasaulinė žema infliacija – puiki priežastis centriniams bankams išlaikyti laisvą pinigų politiką. Kalbant apie ilgesnį laikotarpį, tai yra paskata pasvarstyti, gal verta šiek tiek kilstelėti infliacijos tikslus. Bet aktualiausia problema – euro zona.

Žemyninės Europos ūkis neatsikrato rimtų pamatinių silpnybių, pradedant prasta demografine padėtimi, baigiant didžiule skola ir sklerotiška darbo rinka.

Žemyninės Europos ūkis neatsikrato rimtų pamatinių silpnybių, pradedant prasta demografine padėtimi, baigiant didžiule skola ir sklerotiška darbo rinka. Padaryta milžiniškų klaidų ir politikoje. Prancūzija, Italija ir Vokietija vengė augimą stip­rinančių struktūrinių reformų. Dėl Berlyno reikalaujamo perdėto taupymo ir ECB baikštumo euro zona menkai apsaugota nuo defliacijos. Net dabar, kai ūkiai traukiasi, Vokietija nesiliauja raginti vyriausybių mažinti deficitą. Kadangi ji atkakliai nesutiko sušvelninti pinigų politikos, ECB, akivaizdžiam M. Draghi nusivylimui, pinigų kiekio didinimo fronte nuveikė daug mažiau nei kiti didieji centriniai bankai (nepaisant pastarojo žingsnio pradėti pirkti „padengtas obligacijas“).

Jei toks inkrementalizmas ir turėjo loginį pagrindą, jo neliko. Biudžetams traukiantis, ECB sunku žmones įtikinti, kad jis gali suvaldyti kainų nuosmukį, tad defliacija pernelyg tikėtina. Įtampos ženklų jau yra ir rinkose, ir politikoje. Dėl išaugusios paramos kairiajai partijai SYRIZA smarkiai pašoko Graikijos obligacijų pajamingumas. Prancūzija ir Vokietija kapojasi žodžiais dėl naujo biudžeto pasiūlymo, kurį pateikė Paryžius.

Jau skamba laidotuvių giesmės

Jei Europa nori, kad ūkiui netaptų blogiau, jai reikia liautis naikinti save. ECB turi pradėti pirkti vyriausybių obligacijas. Vokietijos kanc­lerė Angela Merkel privalo leisti Prancūzijai ir Italijai lėčiau karpyti biudžetus, o jos paspartinti struktūrines reformas. Vokietija, pinigų galinti skolintis už neigiamas realias palūkanų normas, turėtų daugiau išleisti savo infrastruktūrai.

Tokie veiksmai padėtų, bet jų nebūtų gana. Padėtis šiek tiek panaši į pirmuosius euro negandų metus, kai M. Draghi dar nebuvo pažadėjęs imtis visų priemonių, o vadinamieji pusiniai sprendimai tik kurstė krizę. Reikia radikalių žingsnių. Bėda, kad Europos teisė draudžia daugelį vadovėlinių žingsnių, pavyzdžiui, ECB pirkti naujai išleistas vyriausybių obligacijas. Teisiškai geriausias variantas – smarkiai padidintas išlaidas infrastruktūrai derinti su obligacijų įsigijimu. Europos investicijų bankas galėtų rimtai padidinti investicijas (tai galėtų būti 300 mlrd. eurų), pavyzdžiui, greitesniems tarptautiniams geležinkeliams arba didesnei elektros tinklų integracijai, o pinigų surinktų leisdamas obligacijas, kurias ECB galėtų pirkti antrinėje rinkoje. Kita galimybė – peržiūrėti ES deficito taisykles ir investicinėms išlaidoms taikyti išimtį, nes tada vyriausybės galėtų turėti didesnį deficitą, o ECB ir šiuo atveju pabūtų garantas.

Už viso to slypi politinės valios problema. A. Merkel ir vokiečiai atrodo pasirengę pradėti veikti tik tada, kai bendra valiuta atsiduria prie katastrofos slenksčio. Europos žmonėms nelengva – Italijoje ir Ispanijoje jaunimo nedarbas viršija 40 proc. Šią vasarą per rinkimus į Europos Parlamentą gyventojai išliejo įtūžį dėl įsigalėjusios tvarkos, bet daug pokyčių nesulaukė. Dar vienas krytis į prarają patikrins jų kantrybę. Bus labai sunku atsikratyti defliacijos, jei ji apžios ūkį. Europos lyderiai turi mažai laiko.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų