(Scanpix nuotr.)

Didysis verslas pamažu prisiima platesnius socialinius įsipareigojimus

Didysis verslas pamažu prisiima platesnius socialinius įsipareigojimus

Atrodo, kad verslui nebeužtenka siekti vien vertės akcininkams

Neseniai Londone vyko pobūvis, kuriame vienas vadovų patikino, kad netrukus jo oro bendrovė siūlys skrydžius elektriniais lėktuvais, kreditų teikėjas kalbėjo apie augančią finansinę įtrauktį besivystančiose šalyse, o prabangių automobilių gamintojos vadovė pažadėjo prašmatniuose automobilių salonuose odą pakeisti dirbtine danga iš ananasų ir grybų. Jiems, matyt, atrodė, kad jų įmonėms tai suteikia patrauklumo. Turbūt jie manė darantys gerą darbą.

Kadangi verslininkai yra žmonės, jiems patinka tikėti, kad elgiasi gerai. Bet iki finansų krizės ištisa karta mielai galvojo daranti gerą darbą vien tuo, kad dirba sėkmingai. Jiems atrodė, kad aukščiausias tikslas – į pirmą vietą iškelti akcininkų pelno poreikį. Jiems pritarė ekonomistai, verslo žinovai ir tokie solidžių įmonių vadovai kaip JAV „Business Roundtable“ nariai. Laisvojoje rinkoje vertės akcininkams siekis savaime garantuotų visuomenei geriausias prekes ir paslaugas, optimalų užimtumą ir sukurtų daugiausia turto, kurį būtų galima panaudoti įvairiausiems geriems tikslams. Toks požiūris pasižymi paprastu skrupulingumu, bet ramina tuo, kad įmonėms neužkraunama socialinė našta.

Per pastarąjį dešimtmetį šis požiūris sulaukia vis daugiau spaudimo. Sprendžiant, kaip paskirstyti finansines investicijas, vis dažniau atsižvelgiama į aplinkosaugos, socialinius ir valdysenos (ASV) kriterijus. Pasaulinio tvarių investicijų aljanso duomenimis, Europoje, JAV, Kanadoje, Japonijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje turto, valdomo taikant tokius kriterijus, vertė pakilo nuo 22,9 trln. JAV dolerių 2016-aisiais iki 30,7 trln. 2018 m. pradžioje. Kaip nurodo Colinas Mayeris iš Oksfordo universiteto, neseniai išleistoje knygoje „Prosperity“ („Geras gyvenimas“) negailintis strėlių akcininkų pirmenybės sampratai, investuotojams ASV rūpi vis labiau. Tokiam posūkiui pritaria bene didžiausi pasaulio turto valdytojai, tarp jų ir investicijų valdymo paslaugas teikianti „BlackRock“. Jos vadovas Larry Finkas ne kartą pritarė, kad įmonėms reikėtų išsikelti prasmingą tikslą, neapsiribojant elementariu pelno siekiu.

Nepatenkinti ne tik investuotojai. Verslo graibstomi jauni gabūs darbuotojai daug dažniau nei jų tėvų karta tikisi dirbti jų vertybes atspindinčioje įmonėje. O plačioji visuomenė mato, kad pasaulį užgriuvo bauginamos problemos (ypač klimato kaita ir ekonominė nelygybė), kurių valdžia nesprendžia. Mato ir įmones, kurias iš dalies laiko atsakingomis už sunkią padėtį, nes augant pelnui (žr. 1 grafiką) pinigus išdalija akcininkams, užuot investavusios taip, kad visi gyventų geriau. Dykinėtojams irgi metas prisidėti prie darbo.

Jei patys nepanorės, gal juos reikėtų priversti. Viena rimčiausių kandidačių laimėti demokratų nominaciją prezidento rinkimuose senatorė Elizabeth Warren teigė, kad būti didele įmone – privilegija, o ne teisė. Ji nori įvesti didžiųjų JAV bendrovių registraciją, kuri įpareigotų jas rūpintis suinteresuotomis grupėmis, ypač vietos. Tokias grupes nuvylusios įmonės prarastų teisę vykdyti veiklą. E. Warren save laiko kapitalizmo gynėja, bet jos planai daugeliui atrodo artimi socializmui. Nors tai gali nieko nereikšti. Jaunieji amerikiečiai vis rečiau nušvilpia socializmą (žr. 2 grafiką).

Pakilus tokiai bangai „Business Roundtable“ patyrė nušvitimą, kaip mano vieni, arba pasidavė, anot kitų. Rugpjūčio 19 d. vadovų grietinėlė paskelbė apsigalvojusi dėl akcinių bendrovių paskirties ir dabar mano, kad įmonės išties turi tarnauti ne tik akcininkams, bet ir suinteresuotoms grupėms. Klientams jos turi siūlyti gerą vertę, darbuotojams padėti siųsdamos į kursus, nieko neišskirti dėl lyties ir rasės, sąžiningai ir etiškai elgtis su visais tiekėjais, palaikyti aplinkines bendruomenes ir tausoti aplinką.

Iškart kilo priešiška reakcija. Pelno nesiekianti Institucinių investuotojų taryba, vienijanti turto valdytojus, skubiai pasmerkė tokį pareiškimą. Kiti piktinosi sakydami, kad bandoma įsiteikti tokiems politikams kaip E. Warren, ir tai vadino lemiamu žingsniu stumiant kapitalizmą į mirtį. Gali atrodyti, kad tai kraštutinybė – vadovų rekomendacijos iš pirmo žvilgsnio neatrodo drastiškos. Bet, atskyrus įmonės paskirtį nuo siekio kurti akcininkams vertę, kas žino, kuo viskas baigsis?

Kam įmonė apskritai priklauso?

Labiausiai cituojamas teiginys, kad pirmenybė teiktina akcininkų gaunamai vertei, priklauso ekonomistui Miltonui Friedmanui, 1962 m. rašiusiam, kad „verslo socialinė pareiga yra viena ir tik viena – naudoti turimus išteklius ir vykdyti veiklą, siekiant kuo didesnio pelno, jei tik paisoma žaidimo taisyklių, t. y. atvirai ir laisvai konkuruojama be apgaulės ar sukčiavimo.“

Anuomet, kai vyriausybės iš įmonių tikėjosi patriotiškumo, o bendruomenės kai kurias laikė būtinais ištekliais, jo tiesumas daugelį pribloškė. Nors vėliau M. Friedmano pozicija buvo apšaukta kraštutine, ji buvo gana lanksti. Ekonomistas ragino įmones ne tik laikytis įstatymų, bet ir gerbti bendresnius visuomenės etinius standartus, o akcininkų interesai jam nebuvo tik trumpalaikis pelningumas.

Realiai viskas atrodė kitaip. XX a. skaičiuojant paskutinius dešimtmečius JAV, Jungtinės Karalystės ir žemyninės Europos verslo mokyklų ir vadybos konsultantų pamoksluose apie akcininkams kuriamos vertės svarbą nebuvo daug niuansų. Įmonių valdyme buvo iškeliama veiksmų laisvės problema: ką daryti, kad vadovai rūpintųsi vertės siekiančių akcininkų interesais. „Buvo laikoma, kad prieš [šį] tradicinį požiūrį einančiam įmonės vadovui trūksta griežtumo, ir liepiama susitvarkyti“, – prisimena „Mastercard“ valdybos pirmininkas Rickas Haythornthwaite’as.

Dabar tokie eretikai vėl gali iškelti galvas. Ir ne tik dėl politinio klimato ar visuomenės nuotaikų. Dalis ekonomistų teigia, kad M. Friedmano pozicija priklauso paprastesniems laikams. Oliveris Hartas iš Harvardo universiteto ir Luigi Zingalesas iš Čikagos universiteto mano, kad jo teiginį iš esmės motyvavo tam tikra veiksmų laisvės problema – jam nepatiko, kad vadovai dosniai žarsto akcininkų pinigus, net jei neva įmonės interesams. Juk geriems darbams pelną galėjo išleisti patys akcininkai.

Pasak O. Harto ir L. Zingaleso, gal anuomet tai ir buvo tiesa, bet dabar išorinis verslo poveikis visuomenei kartais būna toks, kad pavieniai akcininkai nepajėgūs jį sušvelninti, ypač kai permainoms kliudo politinė ir teisinė sistema. Antai pavieniams akcininkams trūksta teisinių svertų uždrausti ginklus JAV, bet kaip savininkai jie gali pasinaudoti turimomis teisėmis ir daryti įtaką ginklais prekiaujančioms įmonėms. Taigi, įmonės gali turėti prasmingą tikslą, bet jį privalo nurodyti ne vadovai, o savininkai.

Kiti teigia, kad vertės akcininkams idėja lieka svarbi, bet jai reikia korekcijų. Pasak ekonomisto Raghuramo Rajano iš Čikagos universiteto, anksčiau vadovavusio Indijos centriniam bankui, būtina atsižvelgti į nefinansines darbuotojų ir tiekėjų investicijas į įmonę, taikant naują „vertės įmonei“ matą, kai tiesiogiai atsižvelgiama į specifines suinteresuotas grupes.

Kai kurios įmonės pripažino, kad išaugus jų galiai neišvengiami nauji joms keliami reikalavimai. Pasak „Microsoft“ vadovo Satyos Nadellos, prasmingas tikslas – ir „su pasaulio poreikiais suderinta“ misija – jo vadovaujamai įmonei yra rimta priemonė pelnyti visuomenės pasitikėjimą. O kadangi pasitikėjimas svarbu, prasmingas tikslas „Microsoft“ verslo modelyje užima svarbią vietą. „Mūsų gyvenimuose ir visuomenėje įsigalėjus technologijoms, mums, kaip platformas siūlančioms įmonėms, tenka didesnė atsakomybė tiek dirbtinio intelekto, tiek kibernetinio saugumo, tiek privatumo etikos srityse, – sakė S. Nadella. – Turime moralinę pareigą.“

Panašių minčių turi kitų sektorių įmonės. Pasak R. Haythornthwaite’o iš „Mastercard“, plintant skaitmeniniams sprendimams kiekviename sektoriuje veikiausiai atsiras viena į priekį išsiveržusi įmonė, o pergalę švenčiančiai platformai dėl galios koncentracijos reikės glaudaus ryšio su visuomene, kad neprarastų pasitikėjimo.

Klimato kaita turbūt yra akivaizdžiausias pavyzdys, kai dėl gero tikslo įmonės daro daugiau, nei privalo. 25 stambios amerikiečių įmonės, įskaitant keturias technologijų milžines, 2017 m. surengė kampaniją prieš JAV pasitraukimą iš Paryžiaus susitarimo. Atsižvelgdamos į susitarime iškeltą tikslą, kad pasaulinis atšilimas neviršytų 2 laipsnių Celsijaus, 232 pasaulio įmonės, bendrai vertos daugiau nei 6 trln. JAV dolerių, įsipareigojo išmesti mažiau anglies junginių.

Apie 1,4 tūkst. pasaulio bendrovių jau taiko arba netrukus ketina taikyti vidines anglies junginių kainas. Daug stambių įmonių veikloje siekia nulinio grynojo anglies junginių balanso, kai kurios tam skyrė nemažas sumas. „Apple“ atsinaujinančiosios energijos pajėgumas prilygsta bendram įmonės energijos suvartojimui.

Nors tokie veiksmai gali būti pagirtini, vargu ar to pakanka turint omenyje klimato krizės mastą. Nulinio balanso paprastai siekia įmonės, iš esmės aptarnaujančios vartotojus, o ne išmetančios daug junginių. Akmens anglims gal ir išleidžiama mažiau pinigų (bent turtingajame pasaulyje), bet didieji instituciniai investuotojai turi pakankamai didžiausių pasaulio naftos bendrovių akcijų, o daugelis iš naftos įmonių analizuodamos investicijas taiko teorinę anglies junginių kainą, bet tęsia iškastinio kuro gavybą. Be to, girdint pažadus siekti nulinės emisijos gali stiprėti klaidingas įsivaizdavimas, kad su klimato kaita geriausia kovoti skatinant tam tikrą pavienių įmonių ir vartotojų pasirinkimą, o ne visapusiškai persiorientuojant ūkio mastu.

Įmonės taip pat palaiko liberalias socialines akcijas. 2015 m. Marcas Benioffas iš programinę įrangą gaminančios „Salesforce“ kartu su kitų bendrovių vadovais, įskaitant Timą Cooką iš „Apple“, pasipriešino Indianos įstatymo projektui, kuris būtų leidęs diskriminuoti homoseksualius asmenis. Kai 2016 m. lapkritį prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas, vadovai sulipo ant barikadų dėl jo draudimo keliauti į JAV iš musulmoniškų šalių. 2018 m. „Nike“ sukūrė reklamą su puolėju Colinu Kaepernicku, atleistu dėl to, kad skambant JAV himnui priklaupė protestuodamas prieš policijos rasizmą. „PayPal“ kai kurioms grupėms, įskaitant baltuosius nacionalistus, uždraudė naudotis jos paslaugomis.

Pasak vadovo Dano Schulmano, „PayPal“ siekia pranešti apie išsikeltą platesnį tikslą. Kiti gali su panieka sakyti, kad tai „virtualus signalizavimas“, nors ši madinga frazė ne visai atspindi, kas vyksta. Ekonomikoje ir evoliucinėje biologijoje, iš kur kilo signalizavimo idėja, priimtinas tik daug kainuojantis signalas, kitaip lengva tik apsimesti. Minėtosios įmonių pozicijos neatrodo daug kainuojančios, net gali nešti pelną. Į tikslus orientuotą individą iškeliančiai ir ištikimų juodaodžių gerbėjų turinčiai „Nike“ nesunku palaikyti C. Kaepernicką. Po kontroversijos „Nike“ akcijų kaina smuktelėjo, bet netrukus prekės ženklas pardavė daugiau, ir akcijų kaina pakilo.

Tokios strategijos rizikingos. „Nike“ nebuvo ko bijoti raginimų ją boikotuoti respublikoniškose valstijose. Kitos įmonės gali būti jautresnės. Neigiama reakcija galima ir iš kitos pusės. Antai verslui pradėjus remti Londono ir Niujorko „Pride“ eitynes, kai kurie LGBTQ aktyvistai pradėjo organizuoti alternatyvius renginius, į kuriuos verslas nepriimamas.

Iš kiekvieno pagal sugebėjimus

Galima pakišti sau koją. Pernai „Salesforce“ suklupo paaiškėjus, kad jos programinę įrangą naudoja JAV pasienio tarnyba nelegalios imigracijos reikalams. Ledus antikapitalistine nuotaika „pasirink teisingai“ pagardinanti „Ben & Jerry’s“ šią vasarą sulaukė britų reklamos reguliuotojo priekaištų už riebių šaldytų kalorijų reklamą Londono mokyklose.

Ne tik vartotojo politika turi būti svarbi įmonėms, bet ir darbo jėgos, ypač technologijų sektoriuje. Būtent įmonės darbuotojai pasiskundė „Salesforce“ ryšiais su imigracijos kontrolieriais. Pernai „Google“ darbuotojai privertė įmonę nebeteikti Pentagonui dirbtinio intelekto technologijų bepiločių orlaivių antskrydžiams ir pasitraukti iš konkurso dėl ginkluotųjų pajėgų debesijos komplekso JEDI. Turbūt labiau nei kitoms sektoriaus įmonėms „Google“ svarbūs pažangiausi duomenų mokslininkai ir programinės įrangos inžinieriai, kurių nėra daug, todėl jų pažiūros turi svorio. „Microsoft“ darbuotojai apnikti panašių abejonių, bet įmonė nepasitraukė iš JEDI konkurso. O milžinę „Amazon“ darbuotojai spaudžia dėl sutarčių su naftos ir dujų bendrovėmis.

Jei įmonių politinės pozicijos pagrįstinos siekiu, kad būtų patenkinti darbuotojai arba vartotojai, jos nebūtinai yra nenuoširdžios – tiesiog gali būti daug priežasčių. Dešiniuosius tai gali erzinti. Įmonės retai pasisako už negimusio vaisiaus teises ar didesnį saugumą. Bet kaltos rinkos jėgos. Verslas pirmenybę paprastai teikia jauniems, išsilavinusiems ir pasiturintiems vartotojams bei darbuotojams, t. y. tokiems, kurie veikiausiai palaikys socialiai liberalią politiką.

Kol kas nebuvo tokios situacijos, kad aplinkosaugos, socialiniai ir valdysenos klausimai iš esmės ir sistemingai kirstųsi su pelno siekiu. Pasak teisės profesoriaus Stepheno Bainbridge’o iš Kalifornijos universiteto Los Andžele, dabar madinga kalbėti apie prasmingą tikslą, „bet ar tikrai įmonės suinteresuotų grupių labui nurėš 10 proc. nuo akcininkų gaunamos vertės?“

Tokios problemos ypač išryškėja norint didinti išlaidas skurdesnei darbo jėgai. Nepaliaujamas etatų mažinimas neturi daug logikos. „Vis atleidžiant žmones grąža menksta, – sakė Jeffas Ubbenas iš rizikos draudimo fondo „ValueAct Capital“. – Tokia ateities strategija netinkama.“ Kai kurios įmonės padidino minimalius atlyginimus, daugiau skiria darbuotojams perkvalifikuoti, kad prisitaikytų prie būsimos automatizacijos. Bet pelnas jautriai reaguoja į darbo jėgos kainą. Pasak vienos didžiausių JAV labdaros organizacijų „Ford Foundation“ prezidento Darreno Walkerio, daugybė įmonių vadovų kalbasi, kaip darbuotojams ir privilegijoms skirti daugiau, bet nemano galintys tai pradėti vieni. „Jiems reikės priedangos“, – teigė D. Walkeris. Šią galėtų suteikti masiškesnis įmonių persiorientavimas į prasmingą tikslą.

Daug įtakingų investuotojų ir vadovų įsivaizduoja, kad bus grįžta prie šio to panašaus į ankstesnių laikų „vadovų kapitalizmą“, kai dalis įmonių vadovų, kurių interesai neva nepakankamai sutapo su akcininkų, daugiau dėmesio skyrė suinteresuotoms grupėms ir vietos bendruomenėms. Ne visi užsidegę. Didžiausią pasaulyje aktyvistinį rizikos draudimo fondą „Elliott Management“ įkūręs Paulas Singeris įsitikinęs, kad dabartinė diskusija apie prasmingą įmonių tikslą „gali užgožti faktą, kad uždirbti tam tikrą grąžą pensijų planams, senatvės indėliams, universitetams, ligoninėms, labdaros organizacijoms ir taip toliau savaime yra socialinis gėris – ir labai didelis“. Negana to, jis pabrėžė, kad tokio socialinio gėrio niekas daugiau negali tvariai užtikrinti, tik korporacija.

Yra ir atskaitomybės problema. „Prieš ką atsiskaitys korporacija, nusprendusi, kad uždirbti grąžos nebėra pagrindinis jos tikslas?“ – klausė P. Singeris. Jis mano, kad į tai reikia atsakyti „garsiausiai šaukiantiems ir aistringiausiems politiniams aktyvistams“, nors kiti gali tikėtis, kad vaidmenį suvaidintų nusistovėję akcininkų įsitikinimai.

Į tokią kritiką galima atsakyti siūlant sukurti tam tikrą bazę, kad įmonės ir jų vadovai galėtų aiškiai nurodyti norintys neapsiriboti pelnu ir nuveikti daugiau. Per praėjusį dešimtmetį beveik 3 tūkst. pasaulio įmonių gavo „B korporacijos“ sertifikatą, kuriuo patvirtinama, jog jų etines, socialines ir aplinkosaugos praktikas įvertino nepriklausomi stebėtojai ir nustatė, kad jos atitinka ne pelno grupės „B Lab“ iš Pensilvanijos nustatytus standartus. Bet stambios įmonės retai kreipiasi dėl sertifikato. Paraiškas daugiausia teikia vartotojus aptarnaujančios bendrovės.

Kitas galimas variantas – reikalauti, kad įmonės nurodytų, kokį prasmingą tikslą jos turi neskaitant vertės akcininkams, ir pasirūpinti, kad jis neliktų pamirštas. Būtent tai C. Mayeris iš Oksfordo rekomenduoja britams. Anot jo, iš įmonių reikia teisiškai reikalauti įtraukti prasmingą tikslą į įmonės įstatus ir numatyti priemones, kaip įrodyti, kad jo laikomasi. Bet nebūtų lengva suformuluoti tikslą taip, kad būtų įmanoma įvertinti, kaip jo siekiama.

Kai kapitalizmas iš visų pusių puolamas, verslo ir investicijų klasės atstovams sunku prieštarauti įmonių sprendimui savanoriškai prisidėti prie sistemos koregavimo. Tačiau kilus pavojui gauti patikimą grąžą viskas gali pasikeisti. Pernai policijos seržantas Jasonas Perezas iš Koronos Kalifornijoje nusprendė, kad jau gana. Valstija nebeturėjo iš ko didinti darbo užmokestį policininkams ir kitiems valstybės tarnautojams – iš dalies dėl to, kad vienam didžiausių pensijų fondų pasaulyje „CalPERS“ trūko lėšų. Fondas vienas pirmųjų ėmėsi ASV investavimo. 2001 m. jis atsisakė tabako gamintojų akcijų, anuomet davusių labai gerus rezultatus.

2017 m. „CalPERS“ trūko 139 mlrd. JAV dolerių lėšų. ASV strategija atėmė tik apie 2 mlrd. JAV dolerių, bet J. Perezas protingai pamanė, kad pora milijardų vis tiek pinigai. „Teisėsaugoje dirba vienuolika mano giminaičių. Turėjau pasirūpinti, kad jų pensijos būtų apsaugotos“, – sakė policijos pareigūnas. Jis išsirūpino vietą „CalPERS“ valdyboje, siekdamas leisti fondui investuoti į įstatymų paisančias ir pelną maksimizuojančias įmones atsižvelgus tik į galimą grąžą. Susirėmęs su pagrindine fondo ASV guru Priya Mathur laimėjo būtent jis. Ateityje įmonės gali įvairiai formuluoti ir tikslinti prasmingus tikslus, bet jos vis tiek turės pademonstruoti rezultatus tokiems žmonėms kaip J. Perezas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų