Didysis klausimas: kur geriausia gyventi?

Didysis klausimas: kur geriausia gyventi?

Sakoma, kad namai yra ne vieta, o būsena. Tačiau reikia pripažinti, kad ji pagerėja, jei pro langus atsiveria įkvepiantys vaizdai. Ieva Rekštytė šešiems pašnekovams pasiūlo išrinkti geriausias – išsvajotas ar išbandytas – vietas gyventi.

 

Daugelis atsidūrę širdžiai malonioje vietoje, nesvarbu, tai būtų romantiškas Europos sostinės senamiestis, blizgantis dangoraižių rajonas ar tyli ežero pakrantė, nors kartą gyvenime yra ištaręs: štai čia norėčiau gyventi. Vieni tokią susižavėjimo emociją sėk­mingai materializuoja, kiti, pasitelkdami kūrybiškumą, bent šiek tiek prie jos priartina savo kasdienybę. Akivaizdu, kad Lietuvoje požiūris į būstą per pastaruosius dešimtmečius smarkiai pakito. Namus tvirtoves keičia kompaktiškesni, ekonomiškesni pastatai, tampa svarbus vaizdas pro langus, mažėja miegamieji ir plečiasi svetainės, atgyja senamiesčiai ir prikeliami apleisti fabrikai. Ekonomiškai stiprėjančioje šalyje pasaulio matę žmonės sau leidžia siekti visiškai kitokios kokybės ir estetikos. Mažėja „bet kur“ ir „bet kaip“. Vis dėlto visi išvardyti dalykai yra užgimstančios tendencijos, bet ne taisyklės.

 

Vienkiemyje. Oksana Judakova, grafikė

Šią liepos 4-ąją sukaks dveji metai, kai gyvename vienkiemyje šalia kaimo. Tą dieną iššauname fejerverkus, paminėdami JAV, kuriose pragyvenau dešimtmetį, o Arūnas (O. Judakovos vyras, fotografas Arūnas Kulikauskas – red. past.) – 22 metus, Nepriklausomybės dieną ir mūsų grįžimo į Lietuvą metines. Pažįstamas žurnalistas labai taikliai apibūdino mūsų gyvenimą čia. „Gyvena ramiai kaip vienuolis ir prabangiai kaip ponas“, – pasakė jis apie Arūną. Tą prabangą reikia paaiškinti… Dažna moteris manęs su užuojauta vis klausia, kaip man toks gyvenimas namuose be patogumų? Kiek­vienam nepaaiškinsi, o ne kiekvienas ir paaiškinus supras. Tada, kai ekspromtu nusipirkome šią sodybą, dar nė negalvodami grįžti į Lietuvą, atvažiavome čia pavasaroti dviem mėnesiams. Vasarai baigiantis, kartą stovėjome lauke su Arūnu ir pamatėme tą pačią krintančią žvaigždę. „Ech, kad taip čia sugrįžus gyventi…“ – mintyse sau pagalvojau. „Taigi taigi, teks grįžti“, – atspėjęs mano norą atsiduso Arūnas. Jau tuomet būčiau pasilikusi žiemoti senoje troboje kiaurais langais. Vietos meistras praėjusią vasarą pastatė naują krosnį su virykle. „Kam to reikia? – beveik purkštavau aš. – Dujinės viryklės jungtuką tik brūkšt, ir jau kepu, verdu.“ O krosniai užkurti sugaišti keliolika minučių. Tačiau glėbys gerų malkų, ir įšyla kambariai, ant viryklės kaista sriuba, orkaitėj kepa višta, ant viršaus džiūsta batai, o prie šono rūgsta duonos tešla. Atvažiavome čia, kad mūsų mažųjų vaikystė bėgtų kaime: ant žolės, vėjyje, saulėje, vakarais sode bumbsint obuoliams, o žiemą ledo kristalams su žvangesiu krintant į šulinį. Dabar mūsų kiemas kvepia žydinčiais augalais, tvenkinys pilnas buožgalvių, višta Margarita peri ir – gal, gal! – mūsų vaikai pamatys stebuklą, kaip iš kiaušinio išsirita viščiukas.

Dažną rytą, išleidę Vincuką į mokyklą, o Uršulę – į darželį, perkėlę arklį, apėję avis, susėdame su Arūnu pusryčiauti. Išsiverdame ką tik iš lizdo parsineštų kiaušinių, pjauname namie keptą duoną, tepame ant jos pačių sumuštą sviestą, valgome su pasigamintu panyru ir užsiaugintais pomidorais, pievų žolių arbatą saldiname savo bičių medumi. Tai ir yra prabanga, kurią ne kiekvienas sau gali leisti.

Patiems keista – dar tik antrieji mūsų metai čia eina į pabaigą, o toks jausmas, kad niekas, be mūsų, šiuose namuose negyveno. Mūsų sodyba ir nėjo iš rankų į rankas. Karo metais ją pastatė Verutės, iš kurios nupirkome, tėvai. Ji čia gimė, užaugo ir gyveno, kol leido sveikata. Kiekvienas senas pagalys, gelžgalys, senos tvoros ir trobesiai – viskas sava, tarsi nuo pradžių pradžios čia būtume įsikūrę mes…

 

Mieste prie upės. Gintaras Balčytis, architektas

Be jokių abejonių, gyventi prie vandens telkinių daug įdomiau. Pats, gaila, esu įsikūręs tolokai nuo vandens, nors Kaune teka trys upės, o Neris ir Nemunas susitinka miesto centre. Tačiau kol kas jų pakrantėse nėra nei į jas žvelgiančių pastatų, nei išplėtotų galimybių šalia gyventi. Kartais galvoju, kad tai parodo lietuvio ūkininko mentalitetą. Juk nei ką nors pasėsi ant tos upės, nei nupjausi. Esame ne vandens, o žemės tauta. Tačiau kelionės svetur, atviras požiūris į gyvenimą pasiūlo naujų dalykų. Atsigręždami prie upių ir kitų vandens telkinių bandome atrasti tai, ką jau suprato visas išsivystęs pasaulis.

Praėjusių metų Kauno architektūros festivalyje vyko nemažai renginių, skirtų miestų ir upių santykiams aptarti. Visuotinai nusprendėme, jog reikia tvarkyti krantines, kad jos būtų patrauklios ir įdomios. Tai suteiktų pridėtinės vertės visam miestui. Kaip įprasta, vienas geras projektas paskui save tempia ir inicijuoja kitus, tad tereikia drąsių eksperimentatorių, ir paskui visas procesas vystosi it sniego gniūžtė.

Dabar gyvename kur kas geriau nei prieš kelis dešimt­mečius ar anksčiau, todėl natūralu, kad atsigręžiame į vertę turinčius dalykus. Noras gyventi kokybiškiau yra finansiškai prakutusios, išsivysčiusios ir sąmoningos visuomenės požymis. Sovietmečiu visiems terūpėjo įsigyti būstą bet kur, jaunoms šeimoms – gyventi atskirai nuo tėvų. Šiandien mums svarbu ne tik patenkinti minimalius poreikius, reikšmingi ir kokybiškesnio gyvenimo akcentai. Kai aplink gražu, iškart norisi, kad ir langai būtų dideli. O kuo vertingesnis vaizdas, tuo paprastesnis turėtų būti interjeras. Juo tampa aplinkui esanti gamta: tekanti upė, tyvuliuojantis tvenkinys ar ežeras. Tai yra pats geriausias interjeras, kokį tik galima turėti, bet koks sienų ir baldų dekoratyvumas lieka beprasmis. Per dieną prikauptas blogas emocijas labai lengvai gali iškrauti ir nusiraminti pro savo langus žiūrėdamas į tekantį vandenį.

 

Senamiestyje. Eugenijus Skerstonas, socialinių mokslų daktaras

Rengiant serijos „Privatus Vilnius“ leidinius, 115 aplankytų vilniečių būstų – viso labo tik maža jų dalis. Kokių nors rimtesnių išvadų apie gyvenamosios vietos pasirinkimą tuomet neketinau formuluoti, tačiau pokalbiai su rezidencijų savininkais buvo labai įdomūs ir beveik visuomet teigiamos nuotaikos, tai yra nuosavais namais buvo džiaugiamasi, ypač jeigu jie Senamiestyje.

Yra dvi pamatinės aplinkybės, lemiančios nuolatinės gyvenamosios vietos pasirinkimą: pirmoji – sakyčiau, „pasirinkimas be pasirinkimo“, t. y. senelių ar tėvų namai, su kuriais gaila skirtis net tada, kai sąlygos juose ne pačios patogiausios, ir antroji – laisvas apsisprendimas, esant finansinėms galimybėms, susijęs su daugybe individualių motyvų. Įsikurti Senamiestyje daugeliui vilniečių reiškia gyventi kitaip. Nors čia nevisiškai patogu (aplink daug turistų ir su jų aptarnavimu susijusios infrastruktūros, komplikuotas eismas), mano kalbinti gyventojai vardijo jiems svarbius pranašumus ir akcentavo židinio ar krosnies buvimą namuose, interjero puošybą, vaizdus pro langus. Pagaliau tvyrančią aurą, kurios nėra, o ir būti negali naujuose būstuose. Dar kiti buvo patenkinti nuolatiniu miesto šurmuliu, kad šalia gausu kultūros renginių vietų, komercinių įstaigų.

Reiktų pripažinti, kad šiandien dvasingumas linkęs pralaimėti funkcionalumui, praktiškumui. Teko girdėti, jog ne vienas vilnietis su džiaugsmu paliko namus Senamiestyje esą todėl, kad pavargo bėgioti į kiemo sandėliuką malkų ar anglių, valyti kaminus ar ramstyti laiko iškraipomas sijas, kad ir kokios istorinės vertės jos būtų. Palikusieji namus Senamiestyje, nors ir įsikėlė į, kaip dabar mėgstama sakyti, „svajonių būstą“, labiausiai gailisi praradę pro langus matomus vaizdus. Iš tiesų, juk tas „teatrinis aspektas“ yra tartum savotiška aplinkos scenografija – tai unikalu ir nepakartojama.

Vis dėlto, per pastaruosius 15 metų visuomenės požiūris į gyvenamąjį būstą transformavosi – su praeitimi siejamam emociniam veiksniui teikiama gerokai didesnė reikšmė. Vis daugiau savininkų Senamiestyje imasi restauracijos: prisideda lėšomis prie bendrų užmojų antram gyvenimui prikelti laiko ir negandų nuniokotą būstą arba savo iniciatyva, pasitelkdami profesionalius patarėjus (menotyrininkus, įvairių profilių restauratorius, dekoratorius), pamažu atkuria po daug sienų apmušalų sluoksnių slypinčias freskas, atidengia dar išlikusius statybinių konstrukcijų fragmentus. Tokios romantiškumo paieškos susijusios ne su mada (ką reikštų teiginys „dabar madinga gyventi Senamiestyje“?), bet su pagarba praeičiai, troškimu gyventi išskirtinėje aplinkoje, suprasti jos meniškumą.
Aš gyvenu miesto dalyje, kurią dar galima pavadinti nauja. Kadangi jaučiu labai dideles simpatijas klasikiniam interjerui, neatsispyriau pagundai dviejų aukštų bute įstatyti vidinę langinę (labai malonu ją atverti ryte ir į namus įsileisti saulę) bei įsirengti atvirą židinį, kad panorėjęs galėčiau save apgauti ir svaigintis beržinių malkų kvapu, kadaise taip įprastu Senamiesčiui.

 

Lofte. Živilė Diawara, viena menų fabriko „Loftas“ įkūrėjų

Pavyzdžiai, kai Niujorke, Rytų Berlyne ir kituose miestuose veikusių gamyklų pastatai buvo pertvarkomi į gyvenamąsias erdves, mus pasiekdavo jau seniai. Kadangi iš pradžių tokiuose rajonuose nekilnojamasis turtas buvo nebrangus, šiose vietose pirmiausia kurdavosi neturtingi menininkai. Jie už nedidelę kainą įsigydavo didžiules erdves ir paversdavo jas tinkamas ne tik gyventi, bet ir kurti. Originaliai, kūrybiškai išnaudodami didelį būstą, čia steigdami savo dirbtuves bei studijas, jie rajoną kilstelėdavo į aukštesnį lygį, o ilgainiui net turėdavo išsikraustyti: vieta tapdavo madinga, čia suplaukdavo daugiau žmonių, pakildavo kainos, atsirasdavo prabangių parduotuvių… Vilniaus Naujamiestis puikiai tinka loftų kultūrai plėtoti, nes jis visai šalia centro, strategiškai patogioje vietoje, iš kurios galima greitai pasiekti oro uostą, stotį, kitas miesto dalis. Ir, svarbiausia, jame daug apleistų gamyklų. Lietuvoje pradinis pirmųjų naujakurių etapas neveikiančiuose fabrikuose jau prašoktas. Dabar gyventi loftuose madinga, tačiau dar ne taip brangu, kad to negalėtų sau leisti didžioji visuomenės dalis.

Lofto erdvės unikalios ir leidžia eksperimentuoti. Čia gali palikti patalpas atviras arba kaip tik formuoti labirintus, išsaugoti šaltą industrinį charakterį ir sykiu kurti namų jaukumą. Vaizduotei ribų nėra. Tikriausiai todėl tokius būstus renkasi kūrybingi žmonės, dažniausiai kultūros srities atstovai. Nors ne tik. Iš aplink gyvenančių kaimynų matome, kad čia keliasi ir polėkio nestokojantys finansininkai, vadybininkai, teisininkai, kitų profesijų atstovai. Būtent savo kaimynystėje pastebėjome laisvai samdomų specialistų, kurie savo namuose įsirengia ir darbui skirtą zoną. Taigi, atskirtis tarp darbo ir namų erdvių mažėja. Naujamiestyje pilna fotografijos, muzikos, kulinarijos studijų. Rajono veidas pasikeitė neatpažįstamai.

Kai pradėjome įsirengti savo loftą, legendinėje Sovietų Sąjungos radijo imtuvų, magnetofonų ir patefonų gamykloje „Elfa“ įkūrėme menų fabriką „Loftas“ – jis tapo didžiuoju mūsų gyvenimo projektu ir greitai nukonkuravo asmenines statybas. Šios kaip reikiant sulėtėjo. Atsimenu, vos pamačiusi mūsų lofto erdves iškart supratau, kad čia būtina maksimaliai palikti tai, kas autentiška. Pradėjau ieškoti vienas kitą išryškinančių ir papildančių junginių: derinti betoną su medžiu, plytinę sieną su tvarkinga balta pertvara. Nors, reikia pasakyti, pačioje darbų pradžioje iškilusias sienas teko išgriauti ir perstatyti, nes… persigalvojome. Kai kurių dalykų negali numatyti, erdvės čia visiškai nestandartinės.

Labai svarbi loftų kultūros dalis, smagi ne tik emociškai, bet ir naudinga praktiškai – tai žmonių vieningumas ir bendruomenių kūrimas. Savąją turime ir mes, nemažai laiko praleidžiame kartu, susirenkame terasoje ant stogo, dalijamės patirtimi ir sprendžiame problemas. Bendruomenės labai reikalingos vien tam, kad būtų įmanoma kartu šį tą nuveikti, – sutvarkyti aplinką, įkurti žaliųjų erdvių aplink.

 

Mažuose būstuose. Algimantas Kančas, architektas

Atsimenu, kai prieš kelis dešimtmečius nuvažiavome į Švediją, mus ištiko šokas – švedų miegamieji vos 8 kv. metrų! Kaip galima tokioje ankštoje patalpoje miegoti?! O lietuviai ilgus metus statydavo namą remdamiesi patriarchaline tradicija: turėsiu tvirtovę, ir joje laimingai gyvens vaikai bei anūkai. Dėl to iškildavo dideli būstai, juose buvo daug erdvių miegamųjų bei vonių. Tačiau, kai vaikai paauga ir pradeda gyventi atskirai, namas tampa beveik nebenaudojamas.

Šių dienų statybos daug racionalesnės. Turbūt praverčia įgyta patirtis ir žinojimas, kaip gyvena kiti. Populiarūs vienaaukščiai namai, o juk anksčiau svajota apie tris aukštus ir dar su rūsiu. Akivaizdžiai pasikeitė požiūris į gyvenamųjų erdvių planavimą. Žmonės ėmė teikti daugiau reikšmės bendrajai patalpai, kurioje susirenka, leidžia laisvalaikį ir priima svečius, o miegamųjų nori vis mažesnių, vonių taip pat kompaktiškesnių. Užsienyje būsto suvokimas visuomet buvo daug trumpalaikiškesnis, fragmentiškesnis nei Lietuvoje. Namas statomas tam tikram laikui, pavyzdžiui, kol užaugs vaikai, o paskui keliamasi kur nors kitur. Tokie gyvenimo dėsniai. Mūsų šalyje tai irgi po truputį įsisąmoninama. Visa laimė, kad lietuviai atsikando ir namų kur nors laukuose prie miesto. Žinoma, jie ten sklypą nusiperka kur kas pigiau nei mieste, tačiau ilgainiui žmonės tampa savo laukų įkaitais, o būstas „pabrangsta“, nes tenka daug išleisti transportui, degalams. Be to, esi priverstas būti savo vaikų vairuotoju.

Dar vienas svarbus pokytis – išaugo urbanizmo karta. Ji nori būti mieste, netoli visų lankytinų vietų, teatrų, galerijų, kavinių. Kuo arčiau centro. Akivaizdu, kad kur nors Senamiestyje būstas negali būti labai didelis. Tačiau, jei tinkamai suprojektuosi, žmonės puikiai jausis ir 30–40 kv. metrų bute. Architektams tai yra pakankamas iššūkis ir profesionalumo išbandymas. Reikia labai nuodugniai ir kruopščiai apgalvoti, viską numatyti. Kitaip tariant, aukštą lygį pademonstruosi sukurdamas kompaktišką, bet labai patogų, funkcionalų būstą, o ne didžiulį.

 

Gamtos apsuptyje mieste. Gitanas Nausėda, ekonomistas

Dar prieš gerus 20 metų su žmona vaikščiojome prie Pūčkorių atodangos ir pakilę į sodą pamatėme mažytį seną namuką. Atsimenu, tarstelėjau, kad, jei ryžčiausi statyti namą, tai tik šioje vietoje. Reikia pasakyti, jog tuo metu nieko statyti neplanavome, buvo gerai gyventi ir bute. Bet, matyt, taip likimas nulėmė, kad, nuo mūsų pasivaikščiojimo praėjus maždaug 7–8 metams, kaip tik šitą sklypą pasiūlė nekilnojamojo turto agentė, su kuria tuo metu ieškojome galimo būsto. Susipažinome su puikiais žmonėmis, kuriems priklausė tas sklypas ir namukas, ir iš jų nusipirkome. Čia gyvename jau aštuonerius metus.

Užaugau nuosavame name, mama ir tėvukas augino gėles, mama buvo sukūrusi alpinariumų. Turbūt būtų galima spėti, kad individualaus namo poreikis kažkur tūnojo, bet tikrai negalėčiau pasakyti, jog visą laiką svajojau gyventi nuosavame name. Turėjome butą miesto centre ir ieškojome didesnio. Net buvome radę vieną, tačiau jis išsprūdo mums iš rankų. Po savaitės kitos įvyko, kaip aš sakau, stebuklas – gavome dabartinio sklypo pasiūlymą.

Vienas architektūros sprendimų buvo įsigytą namuką patalpinti po perregimu stiklu. Dabar atrodo, kad visas namas permatomas kiaurai, o perskrodus jo erdvę matyti gamtos atspindžiai kitoje jo pusėje. Ypač tą efektą pastebiu bėgiodamas: iš priešingos upei pusės matau, kad namas visiškai ištirpsta aplinkoje. Tačiau, kiek žmonių, tiek nuomonių. Kai kas įsivaizduoja, esą gamtos prieglobstyje turi stūksoti barokinio tipo namas ar pilis, ir tai yra geriausias būdas įsilieti į aplinką. Mano nuomone, toks matymas būdingesnis ankstesniems amžiams, o ne šiandienai.

Mūsų namų interjeras visiškai minimalistinis, jo vaidmuo funkcionalus. Baldai parinkti pagal kokybę ir paskirtį, kad neužgožtų, kas namuose reikšmingiausia. O tai, žinoma, per stiklą matomas gamtos piešinys. Net šiek tiek apgailestaudamas turiu pripažinti, kad šis interjeras atstumia bet kokį dailės kūrinių poreikį. Konkrečiai – tapybos darbų, kuriuos norėčiau matyti savo aplinkoje, tačiau namas jų tiesiog nepriima, viską išspjauna. Tarsi aiškiai pasakytų, kad čia svarbiausias dailės kūrinys yra gamta, ji pranašesnė už bet kokį tapybos paveikslą jau vien todėl, kad nuolat keičiasi, ir tai yra vertybė. Kelis dailės kūrinius esu pasikabinęs savo bibliotekoje ir tai yra viskas. O visa kita – vien funkcionalus požiūris ir prislopintos spalvos, kurios nekonkuruoja su gamta.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų