Didysis klausimas. Kiek reikia dirbti?

Didysis klausimas. Kiek reikia dirbti?

Viename „Intelligent Life“ numeryje keli autoriai ieškojo, kokia yra gyvenimo prasmė. Išnarpliojus svarbiausią būties dilemą, metas pakalbėti apie tai, kam skiriame didžiąją dalį savo laiko. Ieva Rekštytė prašo penkių profesijų atstovų atversti savo darbotvarkes.

 

Rinalda Germanienė, psichologė

Į klausimą, kiek reikia dirbti, atsakyčiau, kad nuolat. Žmogaus pašaukimas yra realizuoti save per darbą. Darbas yra tapimo žmogumi pagrindas, o požiūris į jį parodo ryšį su tikrove, santykį su kitais ir laiku. Kita vertus, dirbti reikia tiek, kad tas ryšys neišnyktų, t. y. nepersidirbti. Tokia ir mano darbotvarkė: dirbu tiek, kiek galiu ir noriu. Kai gyvenimo tempas toks greitas, o pokyčiai yra pastoviausias dalykas, ilgalaikės darbotvarkės neturiu. Man rūpi su konkrečiais žmonėmis susiję įsipareigojimai, kuriuos privalau įvykdyti tam tikru metu. Kitaip tariant, svarbiau ne darbotvarkė, bet darbo kokybė, atsakomybė, žodžio laikymasis.

Prisimenu istoriją, kuri nutiko kolegos klientui. Verslininkas kreipėsi dėl to, kad „nieko nespėja“: ryte išgerti kavos, pabūti su šeima, vaikais, susitikti su verslo partneriais ir t. t. Terapeutas pasiūlė susidaryti griežtą darbotvarkę ir jos laikytis. Vyras taip ir padarė. Po kelių savaičių jis dėkojo gydytojui už tai, kad suprato, kokią gerą darbotvarkę turėjo prieš tai, nes tos kelios savaitės buvo tikra kančia.
Darbas padeda žmogui būti aktyviam. Kai esi prasmingai aktyvus, tampi novatoriškas: sukiesi tarp naujų žmonių, minčių, patirčių, idėjų. Mane tai „pakrauna“. Su metais ateina supratimas, kad didžiausias malonumas yra tada, kai gali ir nori dirbti, kai sugebi gauti moralinį bei materialinį atlygį ir pasidalyti jį su kitais. Be abejo, aktyvus gyvenimas kelia įtampą, kuri kartais painiojama su nuovargiu. Pavargstame ne nuo darbo, o nuo per didelio žinučių, žinių srauto, nuo nemokėjimo atsirinkti, noro viską kontroliuoti, valdyti. Jei žiūri savo reikalų ir dirbi iš širdies, neužsižaidi su ego, viskas puiku. Jokia darbotvarkė to nepakeis.

Nemažai žmonių, tarp jų ir aš, mano klientai, susiduria su didžiuliu aktyvumo, susitelkimo dirbti sunkumu – tinginyste. Tada aktualiau parengti ne precizišką darbotvarkę, bet kovos su letargija ir apatija planą. Arthuras Schopenhaueris veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ rašė, kad pirminis pasaulio pradas, toji neregima gelmė, iš kurios visa atsiranda ir į kurią vėl grįžta, yra valia. Protas gali išsikelti tikslą, sudėlioti darbotvarkę, ieškoti prasmės… O valia arba yra, arba jos nėra.

Vyrauja nuomonė, kad darbingiausias žmogus yra tada, kai jį pagauna įkvėpimas. Įkvėpimas  apibūdinamas kaip maloni būsena, kuri nereikalauja valios pastangų. Tačiau tam, kad aplankytų nauja idėja ar impulsas gyventi, irgi reikia dirbti! Viena darbingumo skatinimo priemonių, be abejo, yra kokybiškas poilsis, miegas. Tačiau svarbu ne tik tai, bet ir ramybė. Tiek vidinė, tiek išorinė, taip pat – galimybė pabūti vienam. Kai turi laiko ramybei, turi jo viskam.

 

Renata Šerelytė, rašytoja

Keliuosi maždaug septintą valandą – reikia išleisti į mokyklą vaikus. Tada išvedu šunį, pusryčiauju, tvarkausi. Maždaug nuo devintos sėdu prie stalo ir atlieku tai, ką artimiausiu metu turiu padaryti. Su viena ar dviem kavos pertraukėlėmis užtrunku maždaug iki dvyliktos ir tai yra pati darbingiausia mano dienos dalis. Tada gimsta kūrinio struktūra, išryškėja idėja, kompozicija, veikėjų ir personažų portretai. Paskui einu į parduotuvę, apsiperku, ruošiu pietus. Po jų – ilgesnis pasivaikščiojimas su šunimi. Stengiuosi ištaikyti bent kas antrą dieną po pietų pabėgioti. Tai labai reikalinga ne tik mano fizinei sveikatai, bet ir norint susikoncentruoti protiniam darbui, maksimaliai išnaudoti rašymo valandas: geriausios mintys ir idėjos ateina į galvą judant, veikiant, o ne sėdint ir laukiant įkvėpimo. Dirbu ir po pietų, dvi tris valandas, bet daugiau juodą – redagavimo, taisymo – darbą. Arba rašau trumpas recenzijas, anotacijas, apžvalgas. Deja, atskiros erdvės tam neturiu. Dirbu dukros kambaryje, kai ji mokykloje, o paskui – kaip išeina: virtuvėje, svetainėje, teko net vonioje (kai jau labai reikėjo tylos).

Vyrauja stereotipas, kad rašytojas nėra disciplinuotas žmogus ir rašo tik tada, kai ateina įkvėpimas. Tačiau ar ne per didelė prabanga laukti jo, kai nelabai žinai, kas tai yra? Šviesaus atminimo tapytojas Augustinas Savickas juokaudavo, kad įkvėpimas esąs fizkultūra ir jis nesuprantąs, ką tai turi bendra su tapyba kaip su darbu. Manyčiau, rašytojo dienotvarkėje svarbiausia yra ne laukti įkvėpimo, o tiksliai žinoti, ką būtent šiandien turi nuveikti. Juk dažnas autorius ne tik užsiima grynąją kūryba, bet ir redaguoja tekstus, rašo straipsnius bei apžvalgas, skaito ir vertina kitų tekstus  ir turi daugybę kitokios iš pažiūros visai neįkvepiančios veiklos. Negyvenu dramblio kaulo bokšte, aptarnaujama būrio paslaugių fėjų, kasdien privalau rasti laiko ir buičiai, ir šeimai, ir sportui, ir kitiems mėgstamiems dalykams. Todėl kiekviena valanda yra aukso vertės, o kad suspėtum viską padaryti, reikia disciplinos.

Disciplina ir drausmė padeda ne tik daug pasiekti kūrybiniame kelyje, bet ir natūraliai atsijoja nereikšmingus, tuščius dalykus, neskatinančius tobulėti. Tačiau  nereikia disciplinos paversti stabu ir gyventi kaip kareivinėse – kartais labai malonu nieko neveikti. Tai lyg stabtelėjimas prieš startą, sakyčiau, oro įkvėpimas ir – pirmyn į distanciją.

 

Dainius Liškevičius, šiuolaikinio meno kūrėjas

Jei noriu ką nors naudinga nuveikti, įdomaus sugalvoti, mano diena turi prasidėti tarsi nuo lėto kilimo į kalną: ramaus pabudimo, skanių pusryčių, rytinių skaitinių. Esu patyręs, kad taip daug lengviau pasiekiu geresnių rezultatų. Jeigu dieną pradedu nuo lakstymo, skambučių, buities, likusias valandas sunku praleisti produktyviai. Kūrybai ne į gera forsavimas, skubėjimas. Jei spaudi save įgyvendinti gamybos procesą, nors dar taip norėtum idėją geriau apgalvoti, galop pridarai klaidų, netikslumų, kuriuos paskui reikia ištaisyti.

Kartais dirbu naktį, tačiau vis labiau vertinu ryto metą ir stengiuosi jo neprarasti. Kai ėmiau griežčiau laikytis disciplinos, supratau, kaip svarbu išsimiegoti, per ilgai nenaktinėti, kad kitas rytas būtų šviežias ir galėčiau po truputį pasinerti į dieną, kurią planuoju skirti kūrybai. O kūryba juk sunkiai apčiuopiama ir vyksta etapais. Pradedu nuo apmąstymų, parengiamųjų darbų, žinių, informacijos rinkimo, toliau vėl apmąstymai, galiausiai vykdymas. Kūryba išsidėsto žingsniais, tampa kelione rezultato link.

Mano šeimos narių poreikiai labai skirtingi, todėl darbotvarkėje, kurią susidarau iš vakaro arba jau ryte, numatau laiko ir trumpoms užduotims, buities reikalams bei įsipareigojimams. Menininko darbas susideda iš daug dalių. Tai ne tik vienišos kūrybos valandos, bet ir bendravimas, organizavimas, vadyba, konsultacijos ar bendradarbiavimas su kitų profesijų žmonėmis. Eiti į studiją ir dirbti man yra pats maloniausias etapas. Tačiau būna tokių aktyvių laikotarpių, kai ilgesingai pagalvoju, kada pagaliau galėsiu atsisėsti ir būti vienas su savo mintimis.

Dabar ruošiuosi atstovauti Lietuvai kitų metų Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kur bus pristatytas mano projektas „Muziejus“. Jau vykome išrinkti vietos, kurioje pusmečiui bus įkurtas paviljonas. Kartu rengiuosi naujai lapkričio 14-ąją atidaromai parodai „Labyrinthus“ Šiuolaikinio meno centre. Dažniausiai dirbu studijoje, tačiau ir ten praleistą laiką ne visuomet galima apibrėžti kaip kūrybą, veikiau kaip ruošimąsi. Naudinga tarsi budistų vienuoliui išsišluoti kiemą, apsitvarkyti ir taip pasirengti kitai dienai. Tam galima išnaudoti ir vadinamąsias kūrybines oro duobes. Aišku, idealus variantas, kai kūrybingumą pavyksta „ištreniruoti“, paskirti kelias valandas ir per jas ką nors nuveikti, šiek tiek pasistūmėti. Tačiau nėra ko norėti, kad nuolat būtum kūrybingas. Jei savaitė buvo intensyvi, svarbu po jos leisti mintims pailsėti, atsitraukti nuo įgyvendinamų temų, pereiti į kitą etapą. Jei daug energijos išeikvoju produktyviai, apima malonus nuovargis ir suvokimas, kad laikas nepraėjo tuščiai. Galiu nebedirbti ir viską apmąstyti. Ir atvirkščiai – jei nieko naudingo nenuveikiu, norisi nuo tokios dienos atsiriboti.

Dirbti sau dažniausiai atrodo malonus tikslas, bet kai jį pasieki, nejučiomis imi manyti, ar tik ta įprasta tarnyba nėra patrauklesnė. Uždarai duris 17 ar 18 val., ir ramu. O dabar deadline’ai būna tokie įtempti, kad kaskart išgyveni šiuolaikinio žmogaus dramą. Atsimenu, kaip apie devyniasdešimtuosius metus į Lietuvą atvažiavę užsienio menininkai vis skųsdavosi, kad neturi laiko. Tada mes jų gerai nesupratome, tačiau dabar akivaizdu, jog neturėti laiko yra nuolatinė šiuolaikinio žmogaus būsena. Tarsi iš to griežtai surežisuoto gyvenimo nuolat turėtum nukniaukti laiko šeimai, kūrybai.

 

Arminta Saladžienė, įmonės „NASDAQ OMX“ Baltijos rinkos vadovė

Geriausiai moko patirtis. Iš pradžių tapęs vadovu jautiesi nepakeičiamas ir sieki dalyvauti priimant kiekvieną sprendimą. Vėliau pamatai, kad pats virsti stabdžiu, kliūtimi, nes didėjant atsakomybei visko aprėpti neįmanoma. Tuomet imi kruopščiau atsirinkti prioritetus, kur tavo įsitraukimas tikrai sukurs vertę, ir paskirstai daugiau užduočių, sprendimų kolektyvui.

Dirbu tarptautinėje įmonių grupėje, kuruoju vertybinių popierių biržų ir centrinių depozitoriumų veiklą keturiose šalyse, be to, dalyvauju keliuose tarptautiniuose projektuose. Pastaruoju metu vidutiniškai dvi dienas per darbo savaitę dirbu užsienyje. Likusiu laiku didžiąją darbotvarkės dalį sudaro įvairių projektų priežiūros grupių posėdžiai, susitikimai su klientais, komandos nariais, valdžios institucijų atstovais, įvairiais partneriais. Susitikimams reikia pasiruošti, o po jų užtikrinti, kad pasiekti susitarimai ar priimti sprendimai būtų įgyvendinti. Stengiuosi bent 1 ar 2 valandas kasdien skirti elektroniniam paštui peržiūrėti, darbui su dokumentais, pristatymais, susipažinti su numatomais teisiniais ir reguliavimo pokyčiais, kurių apstu mūsų veiklos sferoje. Vis dėlto dažniausiai tai tenka atlikti jau ne darbo valandomis. Kelis kartus per mėnesį turiu visuomeninių įsipareigojimų.

Manau, 8–9 valandų darbo diena optimali. Tiek laiko pakanka susitvarkyti su įprasta darbotvarke, o vakarą praleisti su šeima, užsiimti pomėgiais, pailsėti. Noras suderinti aktyvią profesinę, visuomeninę veiklą ir visavertį asmeninį gyvenimą yra puiki motyvacija kritiškai įvertinti savo darbotvarkę. Vis dėlto būna piko periodų, kai vienu metu vykdomi keli svarbūs projektai, aštuonios kuruojamos įmonės baigia finansinius metus, kyla nenumatytų sudėtingų situacijų ar reikia daug keliauti.

Pastaruoju metu teko daug dirbti prie grupės projekto, kuriame dalyvavo kolegos iš kelių šalių. Susitikdavome kas savaitę Londone arba Stokholme ir darbo diena neretai išsitęsdavo per dvi laiko juostas. Porą savaičių gali mobilizuotis ir su tokiu krūviu susidoroti, bet vėliau jautiesi išsisėmęs, mažėja produktyvumas. Taip gyvenant kelis mėnesius, pasisemti energijos savaitgalių nebeužtenka, reikalinga ilgesnė pertrauka.

Biologiškai aš labiau ryto žmogus, tuomet esu darbingiausia. Tačiau vakaras, kai aprimsta susitikimų, elektroninio pašto, skambučių srautas, puikiai tinka norint susikaupti. Todėl skaityti, rašyti, kam nors apmąstyti dažniausiai renkuosi vėlesnį dienos metą.
Kadangi darbe neišvengiamai tenka susidurti ir ne su itin maloniais iššūkiais, stengiuosi sudėlioti darbotvarkę taip, kad joje atsirastų ir įkvepiančios veiklos, į kurią galėčiau pasinerti su entuziazmu. Jei įtampa labai didelė, trumpas atsitraukimas ir pabendravimas su maloniais žmonėmis padeda į problemą pažiūrėti kitaip, rasti naujų sprendimų. Na, ir galiausiai po labai sunkios darbo dienos reikia save apdovanoti širdžiai mielu užsiėmimu, turiningu laiku su šeima ar draugais, sportu, kultūros renginiais. Fizinis aktyvumas itin svarbus, nes mažina įtampą, suteikia energijos ir teigiamų emocijų pliūpsnį. Intensyvus darbas reikalauja daug fizinės ištvermės ir stiprios psichikos, todėl natūralu, kad vadovai dažnai renkasi sportą ar kitą fizinio aktyvumo formą.

 

Nerijus Milerius, filosofas

Dažnai, net, sakyčiau, nuolat, pasakius, ką veikiu, tenka susidurti su klausimu „O tai ką tu dirbi?“. Žodis „filosofuoti“ yra įgavęs tuščiažodžiavimo aureolę, tačiau nematau prasmės su tuo kovoti, tegul patys žmonės kratosi savo stereotipų.

Dirbant universitete svarbu, kaip save pristatai – ar labiau kaip pedagogą, ar kaip mokslininką. Jei kaip pedagogą – turi du mėnesius atostogų per metus. Jei kaip mokslininką – atostogų iš esmės neturi. Sunku įsivaizduoti tyrėją, kuris išvažiuotų trims savaitėms prie jūros ir ten nieko neveiktų darbo labui. Mokslinė darbo dalis man yra daug didesnis ir labiau inspiruojantis iššūkis. Pavyzdžiui, rašydamas monografiją „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos“ pasiūliau tokį kursą Vilniaus universiteto Religijos studijų centre. Tai, kaip anglakalbiai sakytų, buvo „work in progress“ (angl. „darbas procese“): man pravertė pristatyti savo idėjas, kai jos dar tebuvo darbinės formos. Universitetas nėra paprasta mokykla, kurioje ekspertai pateikia žinias. Paskaitas ar seminarus aš suprantu kaip dalijimąsi idėjomis, intelektualinius iššūkius ar kovas.

Darbas yra ne tik savidisciplinos priemonė, bet ir labai svarbus filosofijos sandas, be kurio negalėtų egzistuoti pati filosofija. René Descartes’as, kuris turbūt plačiau žinomas ne kaip filosofas, o kaip matematikas, geometras, „Metafiziniuose apmąstymuose“ rašo, kad keliaudamas po pasaulį daug ką pažino, bet dabar jam reikia susiimti ir ieškoti nekintamo žinojimo. Visi jo apmąstymai prasideda nuo darbo aplinkos, kurioje jis stengiasi atsiriboti nuo pasaulio, aprašymų. Jie yra vienas aiškiausių pavyzdžių, kad filosofija – fundamentalus darbas, kurio niekas negali trikdyti. Ir taip, užsimerkęs ir užsikimšęs ausis, R. Descartes’as nusprendžia, kad viso ko pagrindas yra sąmonė. Lotyniškai jis tai vadina cogito („mąstau“), bet omenyje turi būtent sąmonės procesus. Sąmonė yra nekintama absoliučiai visuose žinojimuose. Labai griežta disciplina tampa ne vien priemone rezultatui pasiekti – ji pati yra ir mąstymo turinys. Kaip R. Descartes’as sako, sąmonė yra tokia pat akivaizdybė, kaip ir geometrinės tiesos. Mąstymas, sąmonė, kuriais sunkiu darbu pasiekiami rezultatai, ir yra tas geometrinės atskaitos taškas filosofijoje.

Viename dėstomų kursų nemažai kalbu apie tai, kaip keičiasi darbo statusas kapitalistinėje visuomenėje ir kaip atsitinka, kad laisvalaikis prijungiamas prie darbo. Tie, kurie dirba nuo 8 iki 17 arba nuo 9 iki 18 val. savo biuruose ir iškart lekia linksmintis, dažniausiai iš darbo grandinės taip ir neištrūksta. Linksminimasis tampa darbo tąsa, nors ne kiekvienas tai psichologiškai suvokia.
Mano darbai gali išsimėtyti per 24 valandas. Nesakau, kad tiek valandų dirbu, tai būtų neįmanoma jokiam žmogui, tačiau, deja, neturiu laiko ieškoti įkvėpimo, todėl tenka atsikėlus ryte sėsti prie kompiuterio ir dirbti, net jeigu ir nesiseka. Jei nepavyksta vakare, turiu dirbti naktį. Dažnai naktį sekasi geriau, dirbu ramiau. Jei, kaip sako liaudis, darbas veža, o mane tyrėjo darbas tikrai veža, tada ir dirbasi. Kalbininkai neleidžia taip sakyti, bet vyksta būtent tai. Darbas klostosi savaime. Reikia, žinoma, įdėti pastangų, prisiversti.

Apskritai tyrėjo, filosofo darbas baisiai ilgas. Sporto terminais kalbant, esame maratonininkai. Monografijos, knygos rašymas reikalauja siaubingai daug laiko, privalu sugebėti nuolat save laužti ir dirbti ilgai nematant jokio fizinio, apčiuopiamo rezultato. Be abejonės, tai ne visada smagu, ypač turint omeny žodžio „filosofavimas“ statusą visuomenėje. Žmonės mato, kad kažką nuolat veiki, darai, o rezultato kaip nėra, taip nėra. Artimieji, giminės retsykiais pasijuokia, kad, atsižvelgiant į tai, kiek dirbu, turėčiau būti milijonierius. Reikia pripažinti, kad mano veikla itin specifinė, jos rezultatus galiu viešai pristatyti tik retkarčiais. O iš tikrųjų viskas vyksta kažkokioje nematomoje zonoje ir be atgalinio ryšio.

 

IR DAR KELIOS MINTYS
Nuosaikumas ir darbas – štai du tikri žmogaus gydytojai: darbas didina apetitą, o nuosaikumas trukdo juo piktnaudžiauti. (Jeanas Jacques’as Rousseau)

Žmones galima pažinti tada, kai jie dirba sau artimą darbą. (Albertas Moravija)

Tinginystė gali atrodyti patraukliai, bet tik darbas gali suteikti tikrą pasitenkinimą. (Anne Frank)

Mano nuomone, gėdinga, kad pasaulyje yra tiek daug darbo. Liūdniausia, kad vienintelis dalykas, ką žmogus gali daryti aštuonias valandas per dieną, diena iš dienos, tai dirbti. Negali aštuonias valandas nei valgyti, nei gerti, nei mylėtis – aštuonias valandas gali tik dirbti. Tai ir yra priežastis, kodėl žmogus tampa toks nelaimingas. (Williamas Faulkneris)

Vienas nuoširdžių ir tyrų džiaugsmų yra poilsis po darbo. (Imanuelis Kantas)

Meilė įkvepia didingiems darbams ir kliudo juos įgyvendinti. (Alexandre’as Dumas)

Darbas be meilės yra vergystė. (Motina Teresė)

Ši taisyklė atrodo neteisinga, bet niekas negali jos pakeisti: kuo daugiau malonumo patirsi dirbdamas, tuo daugiau pinigų uždirbsi. (Markas Twainas)

Man patinka darbas, jis mane žavi. Galiu sėdėti ir žiūrėti į jį valandų valandas. (Jerome’as K. Jerome’as)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų