Č. Sugihara į Lietuvą atvyko kaip japonų šnipas, tačiau susiklosčius aplinkybėms pademonstravo aukščiausios prabos humanizmą. (Sugiharos namų nuotr.)

Šiaurės Kasablanka: Lietuvos didybė nyrant į prarają

Šiaurės Kasablanka: Lietuvos didybė nyrant į prarają

Ruduo prieš 80 metų Lietuvoje buvo neramus – liūdesį dėl prarastos Klaipėdos, įtampą dėl įsileistų sovietų karių dalinių ir prasidėjusio karo tik trumpam išsklaidė džiaugsmas dėl atgauto Vilniaus. Išgyvendama paskutines nepriklausomybės akimirkas Vasario 16-osios Respublika vis dėlto tapo ramybės užutėkiu dešimtims tūkstančių pabėgėlių.

Ruduo po velniškos sąjungos

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuola Lenkiją – prasideda Antrasis pasaulinis karas. SSRS kariuomenė po keleto savaičių į Lenkiją įsiveržia iš rytų ir jau spalio pradžioje lenkų valstybė dviejų agresorių yra galutinai pasidalyta bei aneksuota taip, kaip sutarta prieš pusantro mėnesio, rugpjūčio 23-iąją.

Lietuva Molotovo-Ribbentropo pakte jai numatytos lemties tą rudenį dar nežino. Prasidėjus karui mūsų valstybė paskelbia neutralitetą, nors joje pagal spalio 10 d. pasirašytą Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį jau įsikūrė Raudonosios armijos daliniai.

Jų buvimo kol kas niekas neakcentuoja, labiau džiaugiasi susigrąžintu Vilniumi ir bando toliau tvarkytis kaip nepriklausomoje valstybėje, stumdami šalin sunkias mintis dėl ateities, sukeltas ne tik dislokuotų sovietų karių, bet ir Hitlerio atplėšto Klaipėdos krašto.

Tapo šnipų žaidimų scena

Pažvelgus plačiau, 1939-ųjų rudenį Lietuva tapo padidėjusio tarptautinio susidomėjimo vieta, o Kaunas, iš kurio į Vilnių dar nebuvo perkeltos užsieno atstovybės – ne tik kasdienės diplomatų veiklos, bet ir aktyvios žvalgybos bei informacijos rinkimo centru. Čia vyko pašėlusiai intensyvus galingiausių to meto valstybių – Vokietijos, SSRS, Lenkijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir tolimosios Japonijos – šnipų žaidimas.

Į šią Šiaurės Kasablanką, kaip to laikotarpio Kauną pavadino Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egidijus Aleksandravičius, 1939-ųjų rugsėjį atsiunčiamas japonų diplomatas Čiunė Sugihara, jau susidūręs su sovietų valdžios atstovais, kai dirbo Japonijos ambasadoje Maskvoje. Oficialiai jis atvyksta atidaryti japonų konsulato, neoficialiai – pranešti savo tėvynei apie padėtį Europoje ir į karą įsivėlusių galingųjų planus.

Tik pernai paaiškėjo, kad trečiasis Č. Sugiharos sūnus Haruki gimė Kaune, tuometėje privačioje prof. dr. Prano Mažylio ligoninėje, tebeveikiančioje ligi šiol kaip P. Mažylio gimdymo namai.

Susidėliojus aplinkybėms, Č. Sugiharai ir jo kolegai Nyderlandų konsului Janui Zwartendijkui po 9 mėnesių teks pademonstruoti humanizmą, įeisiantį į istoriją. O kol kas Č. Sugihara iš Kauno saviškiams raportavo apie pagausėjusius karo pabėgėlių srautus ir koordinuojamas Lietuvos Vyriausybės pastangas jiems padėti būstais, maistu, drabužiais.

Noras įsileisti žydus vis mažėjo

Kodėl būtent Lietuva ėmė figūruoti didžiuosiuose karo pabėgėlių maršrutuose? Kartu su istoriku Simonu Strelcovu, knygos „Geri, blogi, vargdieniai. Č. Sugihara ir Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje“ autoriumi grįžkime keletą metų atgal, į XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurį.

Nacionalistams atėjus į valdžią Vokietijos laikraščiuose ėmė suktis tekstai apie tenykščius žydus, t. y. Vokietijos piliečius. Ilgainiui panašią retoriką perėmė kitų valstybių vadovai, tiesa, dažniausiai vengdami taip kalbėti viešai.

Vizos, dėl kurių Žaliakalnio gatvelėje 1940-ųjų liepą ir rugpjūtį būriavosi minios, vėliau bus pramintos „vizomis į gyvenimą“. (Andrėjos Tarandos nuotr.)

„H. Arendt knygoje apie blogio banalumą rašo, kad dar 1937 m. Lenkijos vyriausybės vadovai privačių pokalbių metu svarstė, kaip būtų galima į Madagaskarą nuplukdyti savo 3 mln. žydų. O 1938 m. Prancūzijos užsienio reikalų ministtas Georges’as Étienne’as Bonnet dėl žydų užsieniečių iškeldinimo į Prancūzijos kolonijas konsultavosi su kolega vokiečiu Joachimu von Ribbentropu“, – S. Strelcovas pateikė faktus, liudijančius, jog ne tik Vokietija savo piliečius žydus ėmė traktuoti kaip problemą.

Nacių valdomai Vokietijai įvykdžius Austrijos anšliusą, prisijungus Sudetų kraštą, užėmus Čekoslovakiją, Klaipėdos kraštą ir ten ėmus vykdyti tą pačią rasistinę diskriminuojančią politiką, iš savo šalies vejamų piliečių dar padaugėjo. Tačiau pasaulio valstybių noras (ne galimybės) įsileisti pabėgėlius kasmet mažėjo dėl pasaulinės krizės, sukėlusios ekonomikos nuosmukį, ir vis stiprėjančio nacionalizmo.

Japonijos konsulatui pastatą 1939–1940 m. Č. Sugihara nuomojo iš tarpukario švietimo ministro Juozo Tonkūno. (Andrėjos Tarandos nuotr.)

Politikai, bijodami, kad didesnis žydų pabėgėlių skaičius sukels gyventojų nepasitenkinimą ir pakurstys antižydiškas nuotaikas, stengėsi apriboti tokių pabėgėlių atvykimą.

Ir nors veikė prie Tautų Sąjungos įsteigta Pabėgėlių reikalams iš Vokietijos komisija, bet koks pagalbos programų finansavimas iš pat pradžių buvo numatytas tik iš privačių lėšų ir fondų. Tad realių galių neturinti komisija, S. Strelcovo žodžiais, tik tuščiažodžiavo ir kurpė šūsnis popierinių deklaracijų.

Vienos valstybės, teisindamosi „ekonominėmis, socialinėmis ir ideologinėmis kliūtimis“, išvis atsisakė priimti pabėgėlius, kitos įvedė griežtas metines vizų kvotas.

„Štai šioje šviesoje mūsų valstybė, kalbant apie 1939–1940 m., atrodo taip, kad negalima nesididžiuoti“, – pabrėžė S. Strelcovas.

Tuo laikotarpiu mažytė Lietuva priglaudė, šelpė ir dėl tolesnės emigracijos tarpininkavo apie 30 tūkst. civilių pabėgėlių. Štai Brazilija 1939–1941 m. sutiko įsileisti 9000 pabėgėlių, o metinė imigracijos kvotos iš Vokietijos į JAV riba buvo kiek daugiau nei 27 000 asmenų.

Du lemtingi mėnesiai

Tačiau ramiu užutėkiu pabėgėliams tapusios nepriklausomos Lietuvos 1940 m. birželio viduryje neliko – prasidėjo pirmoji sovietų okupacija.

Parodos „Šiaurės Kasablanka: Kaunas 1939–1940“ kataloge istorikas dr. Linas Venclauskas pasakoja apie vėlesnius du mėnesius, Č. Sugiharai ir neseniai Nyderlandų konsulu ką tik tapusiam „Philips“ generaliniam direktoriui Lietuvoje J. Zwartendijkui suteikusius galimybę išgelbėti tūkstančius žydų.

Prie buvusio Japonijos konsulato pastato dabar pavasarį žydi sakuros. Vieną jų „Sugiharos fondo –diplomatai už gyvybę“ valdybos pirmininkas R. Garbaravičius 2001 m. pasodino kartu su Lietuvoje viešėjusia Č. Sugiharos žmona Yukiko (1913–2008 m.). (Sugiharos namų nuotr.)

„Formaliai SSRS nare Lietuva tapo 1940 m. rugpjūčio 3 d. Nuo birželio 15-osios iki rugpjūčio buvo pakeista Vyriausybė, svarbiausių žinybų vadovai, bet šie pora mėnesių buvo ir pereinamasis laikotarpis, kai okupantų trypiama Lietuvos Respublika vis dar veikė kaip iš dalies suvereni valstybė.

Iki 1940-ųjų rugpjūčio Lietuvoje dar oficialiai veikė užsienio šalių atstovybės, funkcionavo ir Lietuvos atstovybės užsienyje, kurios, be kasdienių reikalų, susidūrė ir su pabėgėlių, laikinųjų dokumentų, vizų išdavimo klausimais: pavyzdžiui, bent kelios dešimtys Vokietijos žydų prašė tranzito per Lietuvą, ketindami vykti toliau į rytus, – teigė L. Venclauskas. – Taigi Lietuva, išgyvendama savo nepriklausomybės pabaigą, didžiuosiuose karo pabėgėlių maršrutuose dar figūravo kaip suvereni ir lygiateisė valstybė.“

Būtent tokiame kontekste Č. Sugihara ir J. Zwartendijkas, nepaisydami savo valstybių oficialios pozicijos, galėjo veikti – asmenine atsakomybe išduoti vizas, vėliau pavadintas „vizomis į gyvenimą“.

Suskaičiuota, kad iki 1940 m. liepos į Lietuvą pabėgėlių daugiau atvyko, nei išvyko, o po to situacija drastiškai pasikeitė. „Visi Č. Sugiharos išgelbėtieji žydai nusprendė iš Lietuvos bėgti tik po sovietų okupacijos. Kol egzistavo nepriklausoma Lietuvos valstybė, joje jie jautėsi saugūs“, – atkreipė dėmesį profesorius E. Aleksandravičius.

„Č. Sugihara ir J. Zwartendijkas savo apsukrumo ir bendradarbiavimo pastangomis išgelbėjo tūkstančių žmonių gyvybę, tačiau pabrėžtina ir tai, kad pats gelbėjimas vyko Lietuvos teritorijoje ir iš esmės tų žmonių, kuriuos Lietuva, kaip suvereni valstybė, jau buvo priglaudusi ir parūpinusi jiems prieglobstį“, – pabrėžė L. Venclauskas.

Taip „Google“ pagerbė Č. Sugiharą ir Kaune jo išduotas „vizas į gyvenimą“.

 

Nauja metafora

Šiaurės Kasablanka – taip VDU profesorius E. Aleksandravičius pavadino 1939 m. rudens–1940 m. vasaros Kauną ir paskutines laisvės akimirkas išgyvenančią Vasario 16-osios Lietuvą.

Ir nors į pasaulį profesoriaus paleista metafora susieja realų to meto Kauną su 1942 m. ekranuose pasirodžiusio amerikiečių filmo „Kasablanka“ menine atmosfera (juostoje vaizduojami įvykiai iš tiesų vyko Tanžere, bet filmuota ne realiame mieste, o kino studijos paviljone), E. Aleksandravičius pasakoja, kad vakariečiams ši metafora iš karto būna aiški.

Tad galima sakyti, kad parodos, veikiančios Sugiharos namuose Kaune, „Šiaurės Kasablanka: Kaunas 1939–1940“ lankytojus užsieniečius lydi nematomas gidas – sulietuvintas visam pasauliui suprantamas simbolis, padedantis geriau suprasti to meto įvykius.

„Šiaurės Kasablanka“ vis labiau įsitvirtina ir kaip istorinis terminas. „Šiaurės Kasablankos akademija“ – taip vadinosi „Sugiharos fondo – diplomatai už gyvybę“ surengtas paskaitų ciklas, skirtas 1939–1940 m. periodo analizei Lietuvos ir tarptautiniame kontekste. „Šiaurės Kasablankos akademijoje“ paskaitas skaitė žinomi istorikai ir diplomatai E. Aleksandravičius, Alfonsas Eidintas, Saulius Sužiedėlis, Rimantas Miknys, Andžejus Pukšto ir kiti.

20 metų įdirbis

Šiemet sukanka 20 metų, kai Lietuvos ir Belgijos intelektualų bei verslininkų – profesoriaus E. Aleksandravičiaus, verslininko Ramūno Garbaravičiaus bei a. a. verslininko Freddie Opsomerio – pastangomis buvo įkurta viešoji įstaiga „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę“.

Fondo iniciatoriai 1999 m. sutelkė intelektines pastangas ir lėšas tam, kad Lietuvoje būtų įamžintas Japonijos diplomato Č. Sugiharos atminimas.

Per 20 veiklos metų fondo veikla tapo žinoma visame pasaulyje. Suremontuotame buvusiame Japonijos konsulato pastate Vaižganto gatvėje Kaune lankosi turistai ir šalių vadovai iš viso pasaulio, čia rengiamos tarptautinės istorinės konferencijos, parodos, filmų peržiūros.

Nuo 2001 m. „Sugiharos fondo – diplomatai už gyvybę“ valdyba, laikydamasi krypties palaikyti tolerancijos, gerumo ir teisingumo siekį, skelbia metų Tolerancijos žmogų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų