Didvyriai išeina

Didvyriai išeina

Senstantys Lietuvos politikai pagaliau pripažino: jiems reikia pamainos. Iš kur atsiras naujų lyderių?

Pastarosiomis savaitėmis tapo kaip niekada akivaizdu, kad keičiasi politikų kartos. Vieną po kito palaidojome Sąjūdžio aušros įkvėpėjus ir dalyvius, nepriklausomybės signatarus Algirdą Patacką ir Romualdą Ozolą. Jų mirtis priminė, jog net ryškiausi veikėjai neamžini. Iš 124 Kovo 11-osios Akto signatarų jau 23 išėjo anapilin.

Po savivaldybių rinkimų vadovų kėdes užleido dviejų didžiųjų politinių organizacijų lyderiai – Loreta Graužinienė paskelbė atsistatydinanti iš Darbo partijos pirmininko posto, o Andrius Kubilius nusprendė nebedalyvauti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vedlio rinkimuose. Šis atvejis sulaukė daugiausia dėmesio, nes A. Kubilius gana netikėtai pareiškė remiantis Gab­rieliaus Landsbergio kandidatūrą. Taip vos prieš metus partijos nariu tapęs 33-ejų G. Landsbergis įgijo favorito statusą ir antrajame ture įveikė Ireną Degutienę.

„Turi ateiti nauja karta, kuri pakeistų herojų kartą, – tvirtino ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto mokslo prorektorius, filosofas Leonidas Donskis. – Deja, daugelis jaunųjų politikų – tik viešųjų ryšių konstruktai. Reikia vakarietiško tipo politikų, kurie profesionaliai ir atsakingai žiūrėtų į savo darbą. Tokių žmonių daugėja ir Lietuvoje.“ Pašnekovas G. Landsbergio nepriskiria „viešųjų ryšių konstruktams“ – jis jau „įvykęs politikas“, ir solidi jo veikla Europos Parlamente tai tik patvirtina. Filosofas gana skeptiškai vertina užuominas, kad lyderio pozicijas reikia išsikovoti ilgu darbu partijoje: „Stiprios asmenybės įsiveržia į politiką. Jos nenešioja lankstinukų ir nelaukia savo eilės. Lyderiai ir yra tam, kad drąsiai įsiveržtų.“

Jei ne Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos šleifas, nedaug kas abejotų, kad L. Graužinienę galėtų pakeisti taip pat jaunosios kartos atstovas Vytautas Gapšys. Skirtingai nei G. Landsbergis, šis „darbietis“ vietą partijoje išsikovojo ilgu ir nuolankiu darbu. Dar 2003 m. ėmė vadovauti jaunimo organizacijai, vėliau dirbo Viktoro Uspaskicho padėjėju, frakcijos seniūnės referentu, o vos 26-erių išrinktas į Seimą. Vis dėlto kaip tik per didelis atsidavimas lyderiui V. Gapšį įklampino į sukčiavimo istorijas ir jų dėl atsinaujinančios V. Uspaskicho neliečiamybės teismai vis dar negali užbaigti.

Jaunimo galimybės

G. Landsbergio sėkmė konservatorių partijoje – išskirtinė. Nors jaunų politikų yra parlamente ir net Vyriausybėje, jie vis dar sudaro gana menką visų valdžios atstovų dalį.

Jauniausias 2012-ųjų Seime – pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą pakliuvęs Viktoras Fiodorovas, kuriam tuo metu buvo 25-eri (toks Konstitucijoje nurodytas amžiaus cenzas). Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas Arūnas Dudėnas į parlamentą pateko 29-erių, o TS-LKD narė Agnė Bilotaitė ir V. Gapšys – sulaukę trisdešimtmečio.

Tačiau 2012-aisiais išrinktų tautos atstovų amžiaus vidurkis buvo 52,8 metų – šios kadencijos Seimas tapo kiek „vyresnis“ nei 2008 m. (49,5 metų). Jauniausias – 2000-ųjų kadencijos parlamentas, nes tuomet beveik pusė jo narių (49 proc.) nebuvo sulaukę nė 45 metų. Dabartiniame Seime tokių vos penktadalis.

Stiprios asmenybės įsiveržia į politiką. Jos nenešioja lankstinukų ir nelaukia savo eilės. Lyderiai ir yra tam, kad drąsiai įsiveržtų.

Panaši tendencija vyrauja ir miestų bei rajonų savivaldybėse. Pastaruosius dešimtmečius vidutinis išrinktų savivaldybės narių amžius tik didėjo ir 2011-aisiais pasiekė 54 metus. Tačiau šių metų tarybų narių amžiaus vidurkis sumažėjo iki 51 metų. Tai tik patvirtina taisyklę, kad tipinis vietos ar nacionalinio lyg­mens politikas yra penkiasdešimtmetis. Nieko keista, žinant, jog jaunimas net balsuoja gerokai pasyviau nei vyresni rinkėjai. Jaunuomenė tiesiog menkai domisi politika.

Paradoksalu tai, kad daugiau jaunų žmonių valdžioje nori matyti ne tik jų bendraamžiai, bet ir pagyvenę piliečiai. „Susitikdami su partijos nariais įvairiuose skyriuose jautėme, kad ir vyresni gyventojai palaiko G. Landsbergį. Kai kurie politinių kalinių ir tremtinių atstovai rėmė jo kandidatūrą ir sakė, kad sunkiausiais metais būtent jaunimas stojo ginti Lietuvos, – pokario partizanais į miškus ėjo tuomečiai gimnazistai ir studentai“, – pasakojo vienas G. Landsbergio komandos narių Jonas Survila, svariai prisidėjęs prie projekto „Gabrielius“ sėkmės.

Kaip tapti lyderiu?

Tyrinėdamas Jungtinės Karalystės parlamento politiką, britų mokslininkas Richardas Kwiatkowski atrinko svarbiausias ypatybes ir veikimo modelius, kurių reikia norint tapti politikais, didinti savo galią ir gauti partijos lyderio postą.

Bemaž visose partinėse demokratijose lyderiai iškyla dalyvaudami politinių organizacijų veikloje. Jauniems politikams visų pirma svarbu susirasti vedlį arba globėją, nes kiekvienoje partijoje yra vienas ar daugiau galios blokų, kurie turi savo lyderius. Kaip tirdamas britų leiboristų partijos struktūrą apibūdino R. Kwiatkowski, bet kuris politikas, net ir parlamento narys, savo karjerą paprastai susieja su vienu iš trijų svarbiausių „baronų“ ar bent jau jų artimiausiais pavaduotojais. Praėjusį dešimtmetį britų leiboristų partijoje tai buvo Tony Blairas, Gordonas Brownas ir Johnas Prescotas. Dabartinis lyderis Edas Milibandas už sparčią karjerą turėtų būti dėkingas G. Brownui.

Lietuvoje lygiai taip pat jauniems politikams gali padėti globėjų paskatinimai, paskyrimai į tam tikras pozicijas, kur jie būtų matomi ir galėtų sukaupti politinio kapitalo. Pavyzdžiui, konservatorei Radvilei Morkūnaitei-Mikulėnienei be Vytauto Landsbergio paramos būtų buvę gerokai sunkiau patekti į partijos rinkimų į Europos Parlamentą sąrašą 2009 m., kai ji gavo aukštą 4 vietą, o V. Gapšys turėjo užsitarnauti V. Uspaskicho pasitikėjimą, kad galėtų vadovauti Darbo partijai (2013 m.) ir frakcijai Seime.

Kita svarbi ypatybė – lojalumas. Tai apskritai esminė bet kurios politinės organizacijos efektyvumo sąlyga. Jei žiūrėjote JAV serialą „Kortų namelis“ (House of Cards), turbūt supratote, kad didelės partijos net turi itin svarbią poziciją, „botagą“ (whip), tad šalininkai balsuoja nuosekliai ir griežtai laikosi bendros linijos. Lietuvoje dar neįprastas formalus „botago“ postas, šį darbą atlieka pats frakcijos seniūnas ir jo pavaduotojai. Vis dėlto politikas pagerina savo reputaciją laikydamasis vidaus taisyklių ir demonstruodamas lojalumą – pradedant nuo kanceliarinių smulkmenų tvarkymo partijos biure, entuziastingo dalyvavimo rinkimų kampanijose ir baigiant rėmėjų paieškomis ar pozicijos gynimu žiniasklaidoje. Toks ilgas ir nuoseklus darbas gali padėti iškilti net ryškios charizmos neturintiems asmenims.

Pavyzdžiui, L. Graužinienės karjera iki pat Seimo pirmininko posto buvo paremta išskirtiniu lojalumu partijai ir jos lyderiui. Konservatorė A. Bilotaitė net ir neturėdama ryškaus globėjo lojalios partijos narės reputaciją pelnė kruopščiu darbu Klaipėdos regiono skyriuose.

Svarbus žiniasklaidos dėmesys

Asmeninė patirtis ir kompetencija gali tapti dideliu pranašumu ypač tiems politikams, kurie į šią sritį įsitraukia jau būdami brandaus amžiaus. Jie vertinami kaip ekspertai, galintys būti naudingi kurioje nors specifinėje srityje. Žinios, gebėjimai ir tam tikrų sričių išmanymas leidžia jiems užimti išskirtinę vietą organizacijoje ir jaustis naudingiems. Štai Arvydas Anušauskas į TS-LKP įstojo tik prieš 2008 m. rinkimus, tačiau atsinešė kompetentingo istoriko, genocido, rezistencijos ir sovietinio prievartos aparato tyrinėtojo reputaciją. Konservatorių partijai ši patirtis neįkainojama. Kita vertus, patirties galima įgyti ir politikoje – Lietuvoje jau esama asmenų, kurie parlamente ar kitose institucijose dirba ilgiau nei dešimtmetį. Tai jauni profesionalai. Liberalas Gintaras Steponavičius yra puikus pavyzdys – jis Seime jau 15 metų, turi įvairios patirties (nuo ES reikalų, finansų iki švietimo srities) ir partijoje gali užimti bemaž bet kurį postą.

Visos šios savybės gali nueiti vėjais, jei į lyderius pretenduojantis asmuo nebus matomas žiniasklaidoje ir visuomenėje. Būtent taip sparčiai kylančios žvaigždės atsiskiria nuo pilkų pelyčių. Tam būtina gera iškalba, greita reakcija ir jautri politinė uoslė, kad galėtum laiku pagriebti aktualią problemą, užduoti provokuojantį klausimą oponentui ar pateikti netikėtų pasiūlymų. Anksčiau užteko mokėti bendrauti su žurnalistais, o dabar būtina išnaudoti feisbuką ir tviterį. Kaip tik čia išryškėja jaunų politikų pranašumai prieš nueinančią kartą. Senieji vilkai vis dar įsitikinę, kad svarbiausia yra tinkamai išnaudoti tradicinius, kartais užkulisinius ryšius su potencialiais rėmėjais ar sąjungininkais. Tačiau šiuo metu vis reikšmingesnė tiesioginė ir nuoširdi komunikacija su šalininkais. Norėdamas būti matomas ir arti žmonių, politikas turi pats aktyviai dalyvauti socialiniuose tinkluose, o ne juos laikyti dar vienu patikėtinių prižiūrimu reklamos kanalu.

Jauniems politikams visų pirma svarbu susirasti vedlį arba globėją.

Rašytojas ir žurnalistas Andrius Tapinas savo feisbuko paskyroje atkreipė dėmesį, kad, pavyzdžiui, I. Degutienė ar Antanas Guoga beprasmiškai moka pinigus už jų profilių reklamą socialiniame tinkle: „Tai yra tas pats, kas sumokėti po dešimt eurų, kad į susitikimą ateitų žmonių, ir po to parašyti, kaip „nuoširdžiai ir šiltai bendravome su gausiai susirinkusia auditorija“. Tiesiog liaukitės ir pabandykite gauti skaitytojų dėmesio savo įžvalgomis ir mintimis, o ne eurais.“ Kita vertus, žurnalui IQ jis pripažino, jog jauni politikai net ir mokėdami naudotis socialiniais tinklais neįgis pranašumo, jei neturės ko pasakyti: „Vis dėlto pati žinutė ir jos pateikimo forma yra svarbiausia, socialiniai tinklai – tik labai patogi ir būtinybe virstanti priemonė. Daug jaunųjų politikų puikiai juose veikia, tačiau neturi ką pasakyti, ar nežino, kaip pasakyti.“

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis sutinka, kad socialiniai tinklai vis labiau padeda auginti populiarumą – simbolinį kapitalą, taip pat platinti idėjas, paskirstant savo įvaizdžius: „Atrodo, kad socialinių tinklų grupių įtaka sparčiai didėja. Tačiau jie labiau yra paskirstymo, o ne vaizdų gamybos priemonė. Todėl daugiaformatės medijos, pavyzdžiui, daugiaplatformė televizija, integruota su spauda ir socialiniais tinklais, laikomos kur kas svarbesniu įtikinėjimo įrankiu.“ Anot jo, konservatorių partijos pirmininko rinkimuose tiek socialinių tinklų, tiek sklaidos atvejais pranašesnis atrodė G. Landsbergis nei I. Degutienė. „Laikas keičiasi ir, manau, ateityje daugiaformatės medijos, integruotos į socialinius tinklus, aktyvizmo formos socialiniuose tinkluose dar smarkiau nulems partinius ir vietos tarybų rinkimų rezultatus“, – prog­nozavo G. Mažeikis.

Politinio žaidimo taisyklės

Politika yra greičiau maratonas nei sprintas. Net ir žaibiškai į aukščiausias pozicijas pakilusiems lyderiams būtina dėti daug pastangų galiai partijoje stiprinti. Kitaip vidinės intrigos, grupavimasis aplink kitus dėmesio ištroškusius kolegas vedlį pavers vieniša žvaigžde ir ši greitai užges.

Politinėse organizacijose naudojamasi tomis pačiomis taktikomis, kaip ir daugelyje kitų įstaigų, siekiant užsitikrinti įtaką ir galią. Tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad kai kurie veiklos modeliai politikoje yra dažnesni ir svarbesni. Kaip pastebi R. Kwiat­kowski, ypač tarp parlamentarų dažna taktika „surask ką nors kita ir apkaltink arba pabrėžk kitų klaidas“. Turbūt daugelis prisimena atvejų ir Lietuvoje, kai vienos partijos visuomet pabrėžia oponentų klaidas, bet ne savo atsakomybę: „O jie privedė mus prie krizės ir priėmė tokius sprendimus, nuo kurių dabar visi kenčiame!“

Taip pat labai mėgstama taktika „sureikšminti mažas problemas, kad būtų pasiektas esminis tikslas“. Pavyzdžiui, siekiant neleisti priimti kokio nors sprendimo, galima susitelkti į mažareikšmį aspektą ir taip sutrukdyti oponentams sulaukti pritarimo dėl viso dokumento. Mūsų politikai mėgsta apeliuoti į „paprasto žmogaus“ situaciją, nors niekas neatliko tyrimų ar apklausų, kokiai daliai „paprastų žmonių“ ta problema apskritai būtų aktuali.

„Tikslingai išlaikyti informaciją, delsti ją pateikti“ – dar vienas manipuliavimo metodas, kurį naudoja politikai prieš oponentus. Pavyzdžiui, per viešus Vyriausybės atsakymus parlamentarams galima suformuluoti nepatogų klausimą, pasinaudojant gauta informacija. Klasikinis pavyzdys – garsusis Artūro Zuoko klausimas televizijos eteryje Mantui Adomėnui, kaip jis balsavo Seime dėl pajamų mokesčių proporcijų skyrimo Vilniui. Panaši ir delsimo taktika – ypač svarstant įvairius įstatymų projektus ir paskutinę minutę teikiant pataisas ar papildymus, bandant prastumti kokį nors pasiūlymą, į kurį nebus spėta įsigilinti. Neparankūs sprendimai gali būti tikslingai vilkinami atidedant jų aptarimą.

Politikai labai vertina neformaliai gautą informaciją apie kolegų, partijos narių nuostatas vienais ar kitais klausimais. Toks duomenų rinkimo ir derinimo būdas svarbus nustatant savo ar oponentų galimybes patekti į vieną ar kitą postą, apskaičiuojant, kaip grupuojamasi aplink kurį nors lyderį. Tokie gebėjimai neformaliai įvertinti padėtį ir kaupti galią būna lemiami pasirenkant, į kuriuos politinius mūšius verta stoti, o kurių geriau atsisakyti. Kiekvienam siekiančiam susikurti „sėkmės palytėto“ vadovo įvaizdį svarbu turėti švarią pergalių, o ne pralaimėjimų pažymėtą biografiją.

Jaunų lyderių atėjimas į politiką kelia nemažai entuziazmo ir suteikia lūkesčių tiek konkrečių partijų nariams, kurie tikisi į pergales vesiančio naujo ir energingo impulso, tiek nepartiniams rinkėjams. Tačiau kai kurie jaunieji politikai skuba perimti nebūtinai pačius geriausius senųjų vedlių įpročius: nepotizmą, aroganciją ir siekį užsidaryti dramb­lio kaulo bokšte. Todėl veidų kaita nebūtinai reiškia tikrą atsinaujinimą – tai turi būti nuoseklus procesas, paremtas naujomis idėjomis ir veiklos metodais.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų