Jausmai, 1966 m.

Didieji A. Masiulio vaidmenys

Didieji A. Masiulio vaidmenys

Rugpjūčio 19-ąją sukanka penkeri metai, kai netekome Algimanto Masiulio, vieno iškiliausių lietuvių teatro ir kino aktorių. Jolita Dimbelytė grįžta praeitin ir renka geriausius jo vaidmenis didžiajame kino ekrane.

 

1956 m. „Skenduolis“ (Lietuvos kino studija)

Pagal rašytojo Petro Cvirkos to paties pavadinimo apsakymą sukurtas trumpo metražo vaidybinis filmas – Vytauto Žalakevičiaus režisūros debiutas ir pirmasis aktoriaus A. Masiulio vaidmuo kine.

Veiksmas rutuliojasi ikikarinės Lietuvos provincijos miestelyje, kuriame prie ežero laisvalaikį leidžia vietos aukštuomenė, o kartu ir A. Masiulio suvaidintas raštininkas Jonas Šatas, svajojantis apie būsimą karjerą. Kritikas Saulius Macaitis rašė, kad „debiutuojantis kine aktorius A. Masiulis vis dėlto bando suteikti nevykėliui personažui tam tikrų tragikomiškų spalvų: antai Šato akys darosi liūdnos, kai jis, šokdamas su Adele, prabyla apie tą „jūsų Kauną“ kaip apie kokią nepasiekiamą pasakų šalį“.

 

1963 m. „Vienos dienos kronika“ (Lietuvos kino studija)

Novatoriškas V. Žalakevičiaus filmas ir naujoji kino kalba kėlė nepasitikėjimą Maskvos cenzūrai. Nepaisant to, juostą Sovietų Sąjungoje peržiūrėjo 9,5 milijono žiūrovų.

Filmo prasmė tuo metu turėjo būti aiški – komunisto piliečio ir abejingo prisitaikėlio konfrontacija. Pagrindinis juostoje iškeltas klausimas „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai šalia buvo žudomas žmogus?“ ir atsakymas „Nes lijo“ daugelį metų buvo suprantami kaip sovietinė metafora.

Pasak S. Macaičio, V. Žalakevičius mėgo maskuoti savo filmų prasmes, todėl „Vienos dienos kronika“ išlieka didžiausia lietuvių kino mįslė.

Pagrindinius vaidmenis atliko patirties prieš vaizdo kameras jau turintys Panevėžio dramos teatro aktoriai: Rimšą suvaidino Bronius Babkauskas, Venckų – A. Masiulis, Donatą – Donatas Banionis. Pastarasis yra pasakojęs, kad filmuotis buvę sunku, nes nei jis, nei kolegos nesupratę, kaip reikia vaidinti.

1965 m. VI Baltijos šalių ir Baltarusijos kino festivalyje Taline V. Žalakevičius buvo apdovanotas už geriausią režisūrą, Kazimieras Zabulis – už garso operatoriaus darbą.

 

1965 m. „Niekas nenorėjo mirti“ (Lietuvos kino studija)

Tai pirmas sovietinis filmas, papasakojęs apie Lietuvos pokarį. Ir nesvarbu, kas ką dabar sakytų, kaip vertintų jį istoriniu požiūriu, brandesnio ir ryškesnio kinematografine prasme lietuviško filmo apie šį laikotarpį kol kas neturime. Šiandien juosta vadinama pačiu reikšmingiausiu lietuvišku vaidybiniu filmu.

Jame sužibėję aktoriai – D. Banionis, Regimantas Adomaitis, A. Masiulis (įkūnijęs Mykolą Lokį), Laimonas Noreika tapo žinomi tiek Sovietų Sąjungoje, tiek ir vadinamosiose socialistinėse respublikose. Juos imta kviesti filmuotis didžiosiose sovietinėse kino studijose.

Filmas pelnė daugybę apdovanojimų. 1966 m. XV tarptautinio Karlovi Varų (Čekoslovakija) festivalio prizu už geriausią vyro vaidmenį buvo apdovanotas D. Banionis, Sąjunginiame Kijevo festivalyje pirmąsias premijas pelnė V. Žalakevičius už geriausią scenarijų ir D. Banionis už geriausią vyro vaidmenį; VI Baltijos šalių, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje filmas apdovanotas pagrindiniu prizu „Didysis gintaras“ ir t. t.

2009 m. Lietuvos kino šimtmečio proga filmą „Niekas nenorėjo mirti“ UNESCO įtraukė į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką.

 

1966 m. „Jausmai“ (Lietuvos kino studija)

Latvių rašytojo Egono Lyvo romano „Velniakaulio dvyniai“ motyvais sukurto filmo scenarijų parašė V. Žalakevičius, režisavo Almantas Grikevičius ir Algirdas Dausa. Juostoje, pasakojančioje brolių Kasparo ir Andriaus istoriją, vaidino R. Adomaitis, Juozas Budraitis, L. Noreika, Regina Paliukaitytė, B. Babkauskas, Eugenija Bajorytė, A. Masiulis. Pastarasis, pasak kai kurių kritikų, įkūnijo vieną ryškiausių personažų – Ferdinandą.

1969 m. X Baltijos šalių, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Minske aktorė R. Paliukaitytė buvo apdovanota už geriausią moters vaidmenį, o Jonas Tomaševičius – už geriausią operatoriaus darbą. 1975 m. filmas pelnė specialių žiuri prizą San Remo tarptautiniame kino festivalyje (Italija). Nepaisant visuotinio pripažinimo, juostą buvo uždrausta rodyti Sovietų Sąjungoje, išskyrus Lietuvą. Mat cenzoriams neįtiko, kad vienas iš herojų valtimi pabėga į Švediją.

1995 m. minint kino gyvavimo pasaulyje šimtmetį „Jausmai“ lietuvių kino kritikų išrinktas geriausiu visų laikų lietuvišku vaidybiniu filmu.

 

1968 m. „Skydas ir kalavijas“ (rus. „Щит и меч“, „Mosfilm“ kino studija)

Režisieriaus Vladimiro Basovo keturių dalių filme, pasakojančiame apie Antrąjį pasaulinį karą, vieni pagrindinių vaidmenų atiteko dviem lietuviams – A. Masiuliui ir J. Budraičiui.

Bene pirmą kartą sovietų kinematografijoje vokiečiai buvo parodyti ne kaip trumpakojai kvailiai, bet kaip protingi ir stiprūs priešininkai. Tokį vaidmenį gavęs A. Masiulis ekrane virto vokiečių karininku – aukštu, gražiu, pasitempusiu, tvarkingu, charizmatišku SS oberfiureriu Viliu Švarckopfu.

Keturios dalys buvo sukurtos vos per dvejus metus. Per pirmas kelias dienas juostą pažiūrėjo apie 134,5 milijono žiūrovų visoje Sovietų Sąjungoje.

Matyt, atmosfera filmo aikštelėje buvo ne tik kūrybiška, bet ir draugiška, nes dar kelerius metus po premjeros A. Masiulis gaudavo linksmus naujamečius sveikinimus, pasirašytus „Skydo ir kalavijo“ kompanijos – aktorių Olego Jankovskio (vaidinusio Henrichą Švarckopfą) ir Stanislavo Liubšino (tarybinio žvalgo Aleksandro Belovo, veikusio kaip hauptšturmfiureris Johanas Vaisas): „Brangus Algi, atleisk savo žiauriems sūnėnams, bet gyvenime mes tave labai mylime. Su Naujaisiais metais! Gaila, kad ne drauge. Linkime tau didelės laimės, sveikatos ir geros nuotaikos. Nepamirškite mūsų. Mūsų svajonė – susitikti su Jumis ne tik gyvenime, bet ir darbe.“ Arba: „Brangiajam Algiui „Skydas ir kalavijas“ siunčia savo karščiausius sveikinimus su Naujaisiais metais. Tegul šie metai būna Jums laimingi, tegul Jums šypsosi Jūsų Lietuvos merginos ir draugai, o dėl mūsų gerų jausmų galite būti tikras.“

 

1972 m. „Herkus Mantas“ (Lietuvos kino studija)

Režisieriaus Marijono Giedrio „Herkus Mantas“ yra vienintelis iki šiol sukurtas lietuviškas istorinis kostiuminis filmas, iš karto patraukęs žiūrovų dėmesį.

Pasak S. Macaičio, juostoje tarsi tarp eilučių buvo kalbama apie mažų tautų likimo tragizmą. A. Masiulio suvaidintas Samilis laikomas vienu labiausiai įsimenamų aktoriaus vaidmenų kine.

Jau po metų kūrinys buvo apdovanotas VI sąjunginio kino festivalio Almatoje antrąja premija, o jo kūrėjai – Lietuvos TSR valstybine premija, nors, remiantis kai kuriais šaltiniais, filmas galėjo būti paliktas dūlėti lentynoje, nes kai kas Sovietų Sąjungoje įžvelgė jame nacionalizmo apraiškų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų