„Devynbėdžių“ pareiškimas: mes ateiname!

„Devynbėdžių“ pareiškimas: mes ateiname!

Entuziazmu trykštantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Veltos ir Vytauto Anužių ketvirtakursiai Juozo Miltinio dramos teatre ką tik pristatė dviejų dalių spektaklį „Devynbėdžiai“ pagal to paties pavadinimo Kazio Sajos muzikinę pasaką. Spalio pabaigoje įvykusi premjera ženklina ne tik naujo spektaklio, bet ir naujos aktorių kartos gyvavimo pradžią.

Daugiau nei prieš keturis dešimtmečius sukurta K. Sajos pjesė „Devynbėdžiai“ skleidėsi pamažu ir atvėrė vis naujus prasmių klodus, skirtingas suvokimo perspektyvas. „Neslėpsiu, perskaičiusi pirmą kartą sunkiai radau šiai dienai aktualių dalykų. Tačiau pjesė niekada nepasirodys visu gražumu išsyk, ji auga su skaitytoju, šiuo atveju su aktoriais ir režisieriumi“, – teigė Agnė Sirgėdaitė, spektaklyje vaidinanti Roželę. Jos kolega Andrius Gaučas, įkūnijęs prieštaringą pirklį Rudabarzdį, mano, kad iš pažiūros lengvo žanro kūrinyje iš tiesų esama daugybės problemų, apsisprendimo klausimų, į kuriuos turi atsakyti herojai. „Supratau, kad daugumą pjesės veikėjų kankina nerimas, nežinia ir begalinis šviesesnio, gražesnio rytojaus troškimas. Juose atradau daug savęs, patirtų išgyvenimų“, – tvirtino aktorius.

Spektaklio kūrėjų manymu, ši pjesė turėtų skubančiam šiandienos žmogui padėti atsigręžti į tai, kas tikra ir vertinga, bet apie ką retai susimąstoma: „Ne taip svarbu, biednas ar bagotas, svarbu, kad žmogus būtų laimingas“, – išmintingojo Aleliumo žodžiais kūrinio esmę nusakė Šarūnas Januškevičius, sukūręs Abariaus vaidmenį. Šią mintį perteikia ir spektaklio muzika, kuri yra toli gražu ne antraeilė. „Daiktiškame, į dėžutes sudėliotame pasaulyje gyvenančiam dabarties žmogui „Devynbėdžiai“ ir spektaklio muzika primena, kas buvome iki materijos aukštinimo, primena buvusį sielų lengvumą“, – pasakojo aktorė Aistė Diržiūtė.

Lygiai prieš 40 metų „Devynbėdžius“ tuomečiame Panevėžio dramos teatre statė garsūs menininkai: režisierius Vaclovas Blėdis, scenografas Vitalijus Mazūras, muzikos autorius Giedrius Kuprevičius, choreografas Česlovas Žebrauskas. Aštuoniolika LMTA ketvirtakursių, paėmusių pjesę į savo rankas, apie jausmą liečiantis prie šio žiūrovų atmintyje dar gyvo kūrinio atsiliepė skirtingai. Vieni teigė jaučiantys atsakomybę, kad dabartinis spektaklis nenusileistų ankstesniajam, nenuviltų anuometį pastatymą mačiusios kartos. Kiti stengėsi atsiriboti nuo minčių apie praeitį, istorinę šlovę ir koncentravosi į asmeninį darbą, galvodami apie jį kaip baltą lapą. Juolab kad ši premjera – debiutas didžiojoje scenoje, tad tai ne tik naujo pastatymo, bet ir naujos aktorių kartos gyvavimo pradžia. „Mes ateinam! Tai mūsų pirmasis pasirodymas didžiojoje scenoje, norime parodyti kuo daugiau spalvų ir įnešti kuo daugiau jaunatviškumo ir entuziazmo, kuriame patys verdame“, – teigė A. Diržiūtė.

Pirmieji parodyti spektakliai aktoriams reiškė ir euforiją, ir virpulį. Debiutą didžiojoje teatro scenoje, jo laukimo patirtį kūrėjai lygino su jausena esant aukščiausiame amerikietiškos karuselės taške ir laukiant skrydžio žemyn. „Labiausiai bijojau, kad dalyvaujant pirmo mano gyvenime profesionalaus spektaklio pastatyme apniks abejonės, ar tai man, ar teisingu keliu einu? Tačiau įsitikinau, jog tai – didžiausia laimė. O be abejonių – niekaip, juk tik taip atrandami sprendimai“, – kalbėjo A. Gaučas.

Ta pati mokykla, kurso vadovų V. ir V. Anužių įskiepyta teatrinė religija, pasak aktorių, leido dirbti be kūrybą kaustančių barjerų. Teatro menas jauniesiems „devynbėdžiams“ – ne varginanti prievolė, o bendras kūrybinis kvėpavimas.

K. Saja, „Devynbėdžiai“, rež. Marius Meilūnas, Juozo Miltinio dramos teatras (Laisvės a. 5, Panevėžys), lapkričio 29, gruodžio 19 ir 31 d.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų