Dešimt pasiūlymų, kaip išgelbėti Ukrainą

Dešimt pasiūlymų, kaip išgelbėti Ukrainą

Vakarų ir Ukrainos sąveiką pastarąjį ketvirtį amžiaus formavo sąlygiškumo paradigma. Kijevo suartėjimas su Vakarais, o ypač – su Briuseliu, tiesiogiai priklausė nuo šiojo pastangų demokratizuotis, liberalizuotis ir reformuotis. Už jas Vakarai buvo paruošę dovanų, tačiau neretai šie apdovanojimai būdavo pernelyg menki ir (ar) migloti.

Taigi, santykių paradigma buvo grindžiama švelniuoju sąlygiškumu. Net jei Ukrainai ir pavykdavo įgyvendinti reformas tam tikroje srityje, didesnio atgarsio galinčių susilaukti apdovanojimų įgyvendinimas būdavo nukeliamas neribotam laikui.

Be to, Vakarų oficialiai už tvarias Ukrainos reformas pažadėtas apdovanojimas, išreikštas 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikime, apsiribojo neapibrėžta galimybe šaliai prisijungti prie NATO ir neaiškia pozicija dėl galimo Ukrainos prisijungimo prie Europos Sąjungos, kurios dvilypumas atsispindėjo pastarųjų metų Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos pareiškimuose. Nėra abejonės, jog užsitęsę Vakarų išsisukinėjimai bei nenuoseklumas, net ir po sėkmingos 2004 m. Oranžinės revoliucijos, turėjo įtakos gilios politinės 2013-ųjų krizės Kijeve prasiveržimui.

Kodėl Ukraina turėtų būti matoma kitoje šviesoje

Sulig užsiplieskusia politine krize sparčiai didėjęs nestabilumas, įtampa ir konfrontacija šioje Rytų Europos dalyje ne tik pademonstravo, jog aukščiau minėtas švelnusis sąlygiškumas nebuvo tinkama santykių paradigma, bet ir tai, jog baikštus Vakarų požiūris nedera su nūdienos realijomis. Pergalinga Euromaidano revoliucija, Kijevo konfliktas su Maskva ir Asociacijos sutarties su ES pasirašymas pakeitė Ukrainos situaciją iš pašaknų. Taigi, besitęsiantis šalies karas su Rusija, kaip ir fundamentaliai pasikeitusi vidaus politikos padėtis teritorijos požiūriu didžiausioje Europos valstybėje, verčia kritiškai peržiūrėti Vakarų interesus ir strategiją Kijevo atžvilgiu.

Ankstesnė Vakarų strategija pabrėždavo Ukrainos trūkumus ir žadėjo miglotus integracijos etapus po to, kai šaliai pavyks įveikti daugelį politinių, socialinių ir ekonominių problemų. Atsižvelgiant į pakitusią Kijevo padėtį, manytina, jog toks metodas turėtų būti persvarstytas. Pirmiausia Vakarai turėtų užimti aiškesnę poziciją Rusijos atžvilgiu. Užuot apdovanoję Ukrainos pastangas reformuotis post hoc neapibrėžtu suartėjimo su Vakarais pažadu, jie turėtų siūlyti ad hoc integracines priemones, kurios leistų veiksmingai stabilizuoti ir pertvarkyti Ukrainą. Žemiau išdėstysime priežastis, kodėl toks radikalus politikos Ukrainos atžvilgiu pokytis šiuo metu yra galimas ir pageidautinas, o gal netgi gyvybiškai būtinas.

Pirmiausia reikėtų pripažinti, jog per pastaruosius kelis mėnesius pasikeitė Ukrainos ateities svarba. Būtent – šiuo metu pavojuje atsidūrusi šios valstybės demokratija ir laisvė, kaip ir ES bei Rytų partnerystės programos reputacija. Ukrainos žlugimas taip pat pamintų politinį postsovietinės erdvės stabilumą, pokario Europos saugumo architektūrą ir tarpatlantinius bendradarbiavimo saitus. Ukrainos, kaip geopolitiškai itin reikšmingos šalies, likimas neabejotinai paveiks kitų valstybių ateities perspektyvas, tarptautinius susitarimus ir kitus projektus, kurie vienokiu ar kitokiu būdu yra susieti su Kijevu. Tuo tarpu Ukrainos europeizacijos sėkmė ir aiškus jos pademonstravimas galėtų iš esmės pakeisti pasaulio politiką Rusijos ir kitų postsovietinių šalių vidaus reikalų atžvilgiu.

Antra, pasikeitė ir prielaidos (kai kuriais aspektais – į gerąją pusę) sėkmingai Ukrainos reformacijai. Sociopolitinė revoliucija Kijeve mobilizavo Ukrainos pilietinę visuomenę, o ES, 2014 m. liepos mėnesį pasirašydama Asociacijos sutartį su Ukraina, savo ruožtu tapo neatsiejama Ukrainos reformavimosi dalimi. Tiek Ukrainos politinė klasė, tiek žurnalistinė bendruomenė ir intelektualų susibūrimai, tiek – eiliniai gyventojai, per šiuos metus išgyveno poslinkį atsakingo patriotizmo ir pilietinio angažuotumo link. Tuo tarpu ankstesniais metais Ukrainos vyriausybei ir biurokratiniam aparatui svarbioms reformoms atlikti neretai reikėdavo motyvacijos, ateinančios iš užsienio. Itin gerai pokyčiai, įvykę per pastaruosius kelis mėnesius bei inicijuoti pilietinės šalies visuomenės ar naujos vyriausybės, į kurią patenka gerai žinomi europeizacijos specialistai, matomi aukštojo išsilavinimo, viešųjų pirkimų ir viešųjų ryšių srityse.

Postmaidaninę Ukrainą begelbstint ir reformuojant

Minėta, jog atsižvelgiant į išaugusią Ukrainos europeizacijos reikšmę bei pasikeitusias aplinkybes, būtinas esminis Vakarų santykių su Ukraina performulavimas, derinant jį su Vakarų požiūriu į Rusiją bei trumpalaike finansine parama Kijevui. Šiame straipsnyje siūlome dešimt praktinių žingsnių, kurie tik tarp kitko siejasi su naujų sankcijų Rusijai įvedimu. Priešingai – mūsų siūlomi būdai, kaip išgelbėti Ukrainą, yra nukreipti į sėkmingą karinio konflikto Ukrainos teritorijoje pabaigimą, šalies sociopolitinės santvarkos europeizaciją bei energetinio saugumo skatinimą. Keli iš šių pasiūlymų jau buvo girdimi anksčiau, kai kurie – ir ne vieną kartą, tačiau mes juos siūlome persvarstyti, atsižvelgiant į aukščiau aprašytų aplinkybių pasikeitimą 2015 m.

Žemiau išdėstyti pasiūlymai telkiasi ties užsienio investicijų skatinimu ir verslo aplinkos gerinimu Ukrainoje, o ne ties bendro pobūdžio idėjomis, kaip būtų galima plėtoti vystymosi pagalbą ar kultūrinius mainus, kas būtų naudinga daugeliui pasaulio valstybių. Savo naująja politika Kremlius bando sunaikinti tarptautinį pasitikėjimą Ukrainos ekonominiu potencialu, pakirsti šalies verslininkų kliovimąsi jos politine tvarka, kaip ir sumažinti bendrą vyriausybinių Ukrainos valstybės gebėjimų patikimumą. Atsakomosios Vakarų priemonės turėtų būti sukurtos taip, kad kompensuotų neigiamą verslo aplinką Ukrainoje. Kai kurios iš šių priemonių pareikalaus tik santykinai nedidelių finansinių ir politinių išteklių iš ES, JAV ar bet kurios kitos šalies ar organizacijos, norinčios prisidėti prie paramos Ukrainai šiuo kertiniu šaliai metu.

1. Narystės ES pažadas, kaip tiesioginių užsienio investicijų (TUI) katalizatorius

Per pastaruosius 15 metų galimybė Rytų ir Vidurio Europos šalims prisijungti prie Europos Sąjungos ir būsimas jos poveikis tokioms šalims kaip Moldova, Gruzija ar Ukraina buvo ne kartą svarstytas daugelyje periodinių leidinių, knygų ir akademinių straipsnių. Tai, kaip narystės ES pažadas padėjo iš autorinių ir komunistinių režimų išbridusioms Pietų ir Rytų Europai yra gera žinoma ir nereikalauja pakartojimo. Kaip bebūtų, lig šiolei teoretinis šio klausimo aptarimas neturėjo didesnio atgarsio darant aukšto lygio diplomatinius ar politinius sprendimus. Ukrainos atvejis savo ruožtu daugeliui Europos politikų buvo pernelyg mažareikšmis ir neapibrėžtas, o galimybė šaliai būti visateise Sąjungos nare išlikdavo tabu.

Iškilus Jeilio universiteto istorikas Timotis Snaideris neseniai išdėstė požiūrį, kodėl Europos Vadovų Taryba turėtų oficialiai pripažinti galimybę Ukrainai visomis teisėmis prisijungti prie bloko. Formaliai paskelbtas narystės pažadas ne tik katalizuotų Ukrainos pastangas reformuotis, bet ir motyvuotų potencialius investuotojus domėtis ir įsiskverbti į Ukrainos, kaip būsimos ES valstybės narės, rinką. Tokiu ir kitais žemiau aprašytais būdais skatindamos TUI, Vakarų šalys galėtų bent jau kelerius metus veiksmingai ir mažais kaštais kontroliuoti ekonominius Ukrainos reikalus. Dėdama minimalias pastangas, Europos Sąjunga galėtų atsverti dabartinį investuotojų atbaidymą bei bendrą politinį nesaugumą, kurstomą Rusijos karinių veiksmų šalyje. Kartu su kitais šiame straipsnyje aprašytais būdais narystės pažadas skatintų tarptautinius konglomeratus savo žymę šioje didžiulėje Rytų Europos rinkoje, kuri vieną dieną būsianti pajungta į bendrąją rinką, pradėti norėti palikti jau dabar.

Oficialiosios narystės ES pažadą Ukrainai šiuo metu duoti būtų lengviau negu yra manoma. Nuomonių apklausos rodo nemenką visuomenės pritarimą ir didėjantį sumišimą Maskvos vykdomos politikos Kijevo atžvilgiu daugelyje Europos valstybių. Tai leistų Europos politikams palyginti nesunkiai pateisinti Ukrainai duotą narystės pažadą savo rinkėjams. Be to, ES Sutartis šiaip ar taip numato, jog bet kuri Europoje esanti valstybė gali bandyti tapti Sąjungos nare. Turkijos pavyzdys savo ruožtu rodo, jog net kai prasideda oficialiosios narystės Sąjungoje derybos, spartus jos realizavimas dar nėra užtikrintas.

2. Greitas vizų režimo liberalizavimo veiksmų plano įgyvendinimas ir Asociacijos Sutarties ratifikavimas

Dėl panašių aukščiau išdėstytoms priežastims, ES turėtų siekti užbaigti Vizų režimo liberalizavimo veiksmų plano įgyvendinimą bei visa apimtimi ratifikuoti Asociacijos sutartį su Ukraina. Trumpalaikis, bevizis judėjimo režimas tiek ES piliečiams, tiek Ukrainos piliečiams skatintų ekonominį, švietimo, vyriausybinį bei kitokį bendradarbiavimą. Tuo tarpu iki tol, kol bus įgyvendintas bevizis režimas, ES konsulatai turėtų stengtis išduoti kiek įmanoma daugiau ilgalaikių daugkartinių vizų, kurios leistų ukrainiečiams Sąjungoje būti iki 90 dienų per 180 dienų. Su tuo susijusi, plačiai pasklidusi baimė dėl nelegalių darbo migrantų antplūdžio iš Ukrainos, yra perdėta. Tikrieji tokių asmenų kiekiai ES jau dabar yra nemaži, o galimybės nelegaliai prasmukti į Šengeno erdvę – realios.

Vieningas ES valstybių narių Asociacijos sutarties su Ukraina ratifikavimas visa apimtimi savo ruožtu pasiųstų užsienio investuotojams signalus, panašius į narystės Sąjungoje perspektyvą. Šios sutarties įgyvendinimas paskatintų, palengvintų bei supaprastintų investicinių užsienio projektų planavimą ir realizavimą. Be to, visa apimtimi ratifikuota Asociacijos sutartis reiškia ir bendrų institucijų, sudarytų iš abiejų sutarties šalių atstovų, sukūrimą. Neabejotina, jog šios institucijos ne vienerius ateinančius metus formuotų Ukrainos reformų darbotvarkę bei darytų įtaką Kijevo priimamiems sprendimams. Todėl jos galėtų būti parankios, iškeldamos opiausius šalies valdymo ir teisėkūros klausimus. Šios institucijos susitikimų metu ar per žiniasklaidos kanalus taip pat galėtų daryti realų spaudimą Ukrainos parlamentui, teismams ir vyriausybei, idant šios savo praktikoje perimtų ir vadovautųsi ES teisynu.

3. Politinio draudimo išlyga tiesioginėms užsienio investicijoms

Britų dienraščio „The Guardian“ straipsnyje garsus finansų magnatas ir filantropas George‘as Sorosas pasiūlė Vakarų vyriausybėms suteikti politinės rizikos garantijas tiems, kurie „nori investuoti ar plėtoti verslą Ukrainoje“. Savaime suprantama, jog potencialūs investuotojai, jų investicijas apdraudus nuo politinio nestabilumo, būtų labiau suinteresuoti investuoti į tokią šalį kaip Ukrainą. TUI savo ruožtu yra būtinos tam, kad besitraukiančiai Ukrainos ekonomikai būtų įkvėpta nauja gyvybė. Tam, kad politinio draudimo schemos ir garantiniai fondai būtų įsteigti, Europos vyriausybės ir privatūs rėmėjai pirmiausiai turėtų sukaupti kapitalo, kuris būtų naudojamas draudiminiams nuostoliams padengti.

Tai padaryti galima tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Suinteresuotieji draudikai galėtų pasekti įžymiu vokiškuoju „Hermio garantinio fondo“ pavyzdžiu, kuris Vokietijos verslo subjektams, veikusiems pažeidžiamoje postsovietinėje erdvėje, numatė eksporto kredito draudimą. Be to, užduotis užtikrinti TUI draudimą Ukrainoje galėtų būti patikėta ir Pasaulio bankui priklausančiai Daugiašalių investicijų garantijų agentūrai, kuri ir buvo sukurta tikslu apdrausti investuotojus nuo politinės rizikos besivystančiose šalyse.

4. Krymo okupacijos mokestis

ES galėtų įvesti specialųjį importo muitą – Krymo okupacijos mokestį – nukreiptą į tam tikrų Rusijos eksportuojamų produktų kategorijas. Iki tol, kol Krymas bus aneksuotas, visas energijos importas iš Rusijos, kuris 2013 m. sudarė 78 proc. visų ES iš Rusijos importuojamų produktų, turėtų būti apmokestintas kasmet didėjančiu tarifu. Vienas iš neseniai spaudoje pasirodžiusių pasiūlymų numatė 2014 m. įvesti 5 proc. mokestį, kuris iki 2018 m. išaugtų iki 25 proc. Palaipsninis muito tarifo didėjimas leistų ES valstybėms rasti alternatyvių dujų, anglių ir naftos tiekėjų, taip pat dėmesį sutelkti į alternatyvios energetikos plėtotę. Dalis iš Krymo okupacijos mokesčio surinktų pajamų galėtų būti tiesiogiai nukreiptos į Ukrainą, o kita dalis – į ES efektyvesnės energetikos ir nepriklausomybės nuo „Gazpromo“ siekį. Taigi, šis, vieningai visoje Sąjungoje taikytinas muito tarifas, galėtų būti žingsnis stipresnės Europos energetikos politikos link. Tuo tarpu Rusijos ekonomika ir biudžetas sulig mažėjančiomis įplaukomis trauktųsi ir Kremlius vis mažesnę jų dalį galėtų skirti karybai.

5. Neletalinių ginklų, medicininių reikmenų tiekimas ir antiseparatistinis parengimas

Ukrainos kariuomenė šiuo metu kaip niekad stokoja medicininių reikmenų, kaip ir specialaus parengimo, skirto kovoti su Rusijos remiamais separatistais Donbase. Vakarų tiekiama neletalinė ginkluotė ir kiti reikmenys turėtų apimti (ir iš dalies šiuo metu jau apima) tiek neperšaunamas liemenes, sraigtasparnius, mobiliuosius pasienio stebėjimo bokštelius, tiek ir – pirmosios pagalbos vaistinėles, medicininę įrangą ir medikamentus. Medicininių ir kitų ne karybai skirtų reikmenų tiekimas šaliai neabejotinai sumažintų aukų skaičių bei jų kančią. Svarbu pastebėti, jog tokia įranga ir pagalba negalėtų būti naudojama politiniams tikslams ar kelti tiesioginę grėsmę civiliams gyventojams. Ji taip pat vargu ar paaštrintų susiklosčiusią padėtį, todėl reikmenys turėtų būti tiekiami ir dideliais kiekiais. Neletalinė ginkluotė ir profesionalus šalies parengimas, padėsiantis atremti separatistų atakas, taip pat galėtų prisidėti prie taikos palaikymo Ukrainos kariuomenės jau išlaisvintose teritorijose, kuriose, kaip matyti, vis dar fiksuojami teroristiniai išpuoliai.

6. Rinktinės letalinės ginkluotės ir žvalgybinės informacijos teikimas

NATO kartu su ES taip pat galėtų oficialiai pripažinti, jog Ukraina savo teritorijoje vykdo antiteroristinę operaciją arba Rusijos veiksmus Rytų Ukrainoje pripažinti karine invazija. Bet kuriuo iš šių atvejų reikėtų pasvarstyti ir apie pasirinktinį letalinės ginkluotės ir aktualios žvalgybinės informacijos (pavyzdžiui, palydovinių nuotraukų) Ukrainos kariuomenei teikimą. Tiek simboline, tiek praktine prasme šio pasiūlymo įgyvendinimas būtų kur kas rizikingesnis nei reikmenų, nesusijusių su karyba, tiekimas. Jis, net ir atmetant galimybę, susijusią su tiesioginių NATO pajėgų dislokavimu šalyje, pareikalautų nemažų politinių pastangų bei diskusijų. Antai, kaip neseniai perspėjo Kolumbijos universiteto profesorė Kimberly Marten, didžiausias pagalys ratuose yra rizika, jog Vakarų ginkluotė atsidurs Rusiją remiančių separatistų, kurie yra gausiai infiltravęsi į Ukrainos kariuomenę, rankose.

7. Prieš ekstremizmą nukreiptos priemonės, kaip ginklų tiekimo Ukrainai sąlyga

Papildomas rizikos šaltinis, susijęs su ginkluotės Ukrainai tiekimu, yra tas, jog ji taip pat gali atsidurti dešiniųjų šalies radikalų rankose. Ne paslaptis, jog Rytų Ukrainoje veikia Ukrainos vidaus reikalų ministerijos vadovaujami savanorių būriai. Į juos patenka ne itin didelis, tačiau gerai žinomas Azovo batalionas, kurio vadovybei priklauso tokie pagarsėję rasistai kaip Antonas Šekhovstonas ir Viačeslavas Likhačevas. Aprūpinti tokius ir panašius dalinius letaline Vakarų ginkluote galėtų būti pragaištinga – tai neigiamai atsilieptų Ukrainos pokario plėtrai, vienas iš iššūkių neabejotinai taps dabar aktyvių savanorių būrių nuginklavimas ir demobilizacija.

Todėl letalinės ginkluotės tiekimas turėtų būti padarytas priklausomu nuo visiško ultranacionalistinių karinių ir sukarintų dalinių išformavimo. Tokių dalinių vadovybė turėtų būti arba atleista, arba sąmoningai išskaidyta ir perdislokuota veikti ideologiškai neutraliuose būriuose. Be to, parlamentinės ultranacionalistinės partijos, kaip ir pavieniai rasistai, turėtų būti nušalinti nuo vyriausybinių ir kitų aukštų vykdomųjų pozicijų. Toks sąlygiškumas teigiamai atsilieps Ukrainos valstybės kūrimui, kuris suprastinas kaip kur kas platesnis procesas nei Kijevo kova su Rusijos režisuojamu kariniu pasipriešinimu.

8. Tolesnių sprendimų Ukrainos energetinėms problemoms paieška

Pastaruosius penkerius metus ES ir kai kurios pavienės jos narės (pavyzdžiui, Vokietija) vykdė įvairius projektus, skirtus mažinti Ukrainos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Šiais projektais buvo siekiama didinti energetikos veiksmingumą, plėtoti alternatyvius iškastiniam kurui energijos šaltinius, išbandyti pilotinius projektus, ieškoti naujų energijos tiekėjų ir maršrutų bei tyrinėti galimybes pasitelkti skalūnų ir suskystintų dujų gavybos technologijas. Manytina, jog šiuos klausimus Vakarų valstybės ir organizacijos turėtų pagvildenti išsamiau. Be to, Briuselis taip pat turėtų plėtoti bendradarbiavimo su tokiais energijos tiekėjais kaip Azerbaidžanas, Algerija, Norvegija, JAV ar Iranas galimybes tam, kad išsivaduotų iš dabartinės ES priklausomybės nuo „Gazpromo“.
9. Europos kovos su sukčiavimu tarnybos pasitelkimas korupcijai įveikti

Europos kovos su sukčiavimu tarnybos vykdoma veikla turėtų būti nukreipta ir į Kijevą, kaip ES kaimynystės ir asociacijos politikos dalis. Korupcija, netinkamas biudžeto panaudojimas ir šešėliniai sandoriai yra didžiosios Ukrainos piktžaizdės. Pasitelkus Europos kovos su sukčiavimu tarnybos patirtį ir reputaciją bei tokiu būdu įgyvendinus veiksmingas antikorupcines priemones būtų esmingai prisidėta prie Ukrainos valstybės reformavimo. Iš tokios permainos ir platesnių mažesnės korupcijos sukeliamų ekonominių padarinių vienoje iš didžiausių ES ateities partnerių pasipelnytų ir pati Sąjunga, įskaitant Europos investuotojus ir Ukrainos prekybos partnerius.

10. Ilgalaikių ekspertų įdarbinimas Ukrainos institucijose

Be vienkartinių pastangų apmokyti ir konsultuoti ukrainiečius, Vakarai taip pat turėtų pasvarstyti apie galimybę finansuoti ilgalaikį ekspertų saugumo, techninėse, teisinėse, vyriausybinėse, vadybinėse ir kitose srityse, aktualiose įvairioms Ukrainos viešosios valdžios atšakoms, įdarbinimą. Tokie iš privačių ar viešųjų lėšų finansuojami ekspertai turėtų būti pasitelkti už Kijevo ribų, įskaitant (bet neapsiribojant) šalies pietines ir rytines sritis. Ekspertais pirmiausia galėtų tapti neseniai iš Ukrainos emigravę talentai ar kiti ukrainiečių diasporos nariai, kurie specializuotų ir šaliai reikalingų žinių bei patirties įgijo gerą reputaciją turinčiose pažengusių šalių švietimo, vyriausybinėse, nevyriausybinėse ir kitose įstaigose. Šiuo metu postsovietinėje erdvėje jau veikia kelios programos, skirtos minėtųjų asmenų kategorijai pritraukti, kaip antai akademinė SOROS Atviros visuomenės instituto programa ar Vokietijos tarptautinės migracijos ir vystymosi centro grįžtančiųjų ekspertų programa. Manytina, jog tokios programos ar jų analogai turėtų būti finansuojami kur kas labiau.

Nė vienas sąrašas, kuriuo siekiama padėti tokioms pertvarką išgyvenančioms šalims kaip Ukraina, negali būti baigtinis. Tačiau šiame straipsnyje pasiūlytos priemonės yra tarp tų gyvybiškai šaliai būtinų žingsnių, kuriuos reikia žengti, idant viena iš skurdžiausių Europos valstybių, varginama karinio konflikto, taptų taikia, saugia ir klestinčia valstybe. Nors Vakarai, tarp jų – ir ES, šiuo metu susiduria su daugybe vidinių ir išorinių iššūkių, Ukrainos krizė svarba ir pavojingumu aktyvaus jų įsitraukimo reikalauja kuo greičiau.

***

Kostantinas Fedorenko ir Andreasas Umlandas yra Kijeve veikiančio Euroatlantinio bendradarbiavimo instituto analitikai. Andreas Umland taip pat knygų serijos „Sovietinė ir Postsovietinė Politika ir visuomenė“ redaktorius.

Straipsnis pirmą kartą pasirodė „Harvard International Review“ (2014 m. rugpjūtis) ir „Krytyka“ (2015 m. sausis) žurnaluose.

Išvertė Agnė Andrijauskaitė

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų