Demokratija pagal Andrių

Demokratija pagal Andrių

Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių klaidos ir net ne valstiečių pergalė ar liberalų nepralaimėjimas.

It koks varnalėšos kibis prie klešnės prisikabino epizodas iš trumpo konservatorių ir valstiečių derybų epizodo. Su jaunuoju pirmininku Gabrieliumi Landsbergiu ir dar keliais partijos kolegomis prie stalo sėdęs Andrius Kubilius stačiai pareiškė: visi tie valstiečiai, kurie nori su juo derėtis arba net imtis formuoti Vyriausybę, turi kreiptis į slaptąsias tarnybas ir atsinešti pažymas, kad yra dori ir lojalūs Lietuvos piliečiai. Galėjo, žinoma, dar pridurti, jog pravartu gauti žinią iš rusų žvalgybos, kad galimi kandidatai jai nedirba. Nepridūrė, gražu, bet tai reikalo smarkiai nekeičia. Prasimušęs noras demokratiją organizuoti kartu su saugumiečiais yra pats savaime iškalbingas. Pasirodo, negana Konstitucijos.

Nepradėsiu aptarinėti procedūrų ir viešų vaizdinių, susijusių su VSD, STT ir kitomis tarnybomis. Prieš, per rinkimus ir po rinkimų. Jos pačios turi priemones pasitikrinti, kaip laisvos Lietuvos žmonės į tas tarnybas ir jų visokius darbus žiūri. Taip pat pasakysiu, kad rusų įtakos agentų – sąmoningų ar nesąmoningų, savanorių ar priverstinių – tikimybė mūsų politiniame ir biurokratiniame elite tikrai kelia grėsmę. Ir, žinoma, neturiu jokių abejonių, kad be profesionalaus mūsų saugumo pareigūnų darbo čia niekaip neapsieisime. Pagarba už gerai atliktas operacijas, per kurias nenusižengta įstatymams ir nenukentėjo nė vienas nekaltas žmogus. Arba buvo atsiprašyta tų, kurie galbūt ir specialiai negeistinai nukentėjo. Čia hipotetinis samprotavimas.

Vis dėlto A. Kubiliaus pareiškimas, kad visi siekiantys valdžios turi pasitikrinti savo lojalumą VSD, o tik tada leistis valdžios upėn, yra kitokios prigimties. Tarkime, rinkimuose dalyvaujantis pilietis yra prorusiškos orientacijos, kuri viešai reiškiama – reikia šiltinti santykius su Vladimiro Putino valdžia. Gal mūsų Konstitucija draudžia tokiam tipui dalyvauti rinkimuose? Suverenas yra Tauta, ir tik ji tiesiogiai ar per savo rinktus atstovus gali nuspręsti esminius klausimus, o vykdomajai valdžiai su visais slaptais ir ginkluotais jos būriais palikti vykdyti politinę valią. Visi kiti politinės senatvės geiduliai verstų demokratijos vežimą pastatyti pirma arklio ir tikėtis, kad minia savo plojimais privers juos judėti į bendros gerovės ateitį.

Prie derybų stalo A. Kubiliaus Ramūnui Karbauskiui mesti argumentai buvo sutvirtinti faktu, kad viešojoje erdvėje puikus Rytų politikos ekspertas Marius Laurinavičius jau buvo viešai paklausęs, ar turėtų R. Karbauskis deklaruoti savo santykius su V. Putino Rusiją garbinančiu broliu? Tiesą sakant, M. Laurinavičius kiek per vėlai ir gal per švelniai uždavė tą klausimą. Rinkėjams tai neturėjo didelės įtakos – rezultatai greičiausiai net į blogąją pusę pranoko žurnalisto spėjimus. Tačiau M. Laurinavičius buvo korektiškas ir nuoseklus, jis atkreipė dėmesį į sau (prisipažinsiu – ir man) nepriimtinus dalykus, bet greičiausiai suvokė, jog galima viešinti savo mintis. Bet pareikalauti, kad akivaizdžiai nepriimtinas politikas eitų į VSD pažymos – čia jau smūgis iš užribio.

Nesinorėtų patikėti, kad A. Kubiliui demokratija būtų pernelyg sudėtingas dalykas. Nesinorėtų, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos struktūra ir teisės viešpatystė paklustų tik politinei valiai. Kas tuomet apsaugotų nuo minties, kad niekieno nerenkama ir slapta informacija disponuojanti valdžios institucija diriguoja rinkimų procesui, tarsi ji būtų pašaukta turėti neklystantį visažinį protą ir taurią širdį, laiduojančią tautos interesus. Be diskusijų, ginčų, idėjinių argumentų ir net be balsavimo. Pažyma šen, pažyma ten. Ir vietoj Konstitucijos turime tik regimybę, kurioje bet koks įtarimas jau reiškia nuosprendį, pašalinimą, diskreditaciją. Tokia perspektyva yra labiau nei reali, nes pasaulio chaosas ir kaimynų grėsmė gali leisti įtikinti tautą, kad taip ir turi būti. Taip jau nesyk yra buvę. Ir vis dar gyvi esame…

Prasimušęs konservatorių noras demokratiją organizuoti kartu su saugumiečiais yra pats savaime iškalbingas.

Kaip čia nepakartosi R. Karbauskio mentorės Kazimiros Prunskienės bendradarbiavimo su KGB ir prezidentinės istorijos. Jos praeities nuodėmės jau gerokai prieš rinkimus žinotos, net labai išviešintos, pačios kandidatės paikai paliudytos prieš TV kameras. Ir tauta vis vien vos neišrinko rusų kunigaikštienės į Lietuvos prezidentus. Tačiau būkim biedni, bet teisingi: ar VSD tai galėjo pakeisti? Ir kaip čia pabaigoje nepasidžiaugsi, kad šįsyk mūsų Konstitucijos sargai – nuo prezidentės iki VSD vadovybės – parodė A. Kubiliui ir jo žodžius suskubusiems pakartoti įpėdiniams, kaip laikytis Konstitucijos.

Egidijus Aleksandravičius yra istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų