Dėmesio centras

Dėmesio centras

Krepšinio legenda Arvydas Sabonis neseniai atšventė 50-ąjį gimtadienį. Gediminas Reklaitis primena sportininko gyvenimo momentus, kuriuos, regis, kartu išgyveno visa Lietuva.

Jis – pavyzdingas šeimos vyras ir keturių vaikų tėvas. Jis – garsus, bet ne visais atvejais sėkmingas verslininkas. Jis mėgsta žaisti kortomis ir laidyti ritulius į siauras rusiškojo biliardo stalo ertmes. Čia jo sąsajos su statistiniais Žemės piliečiais iš esmės baigiasi. Nes jis – aukštesnis už aplinkinius. Gerokai aukštesnis. Ir garsesnis. Gerokai garsesnis. Turbūt net garsiausias visų laikų lietuvis, kurio pavardė užsieniečių lūpose skamba su žodžiu „Lietuva“. Tas žmogus – geriausias Lietuvos prekės ženklas Arvydas Sabonis.

Gruodžio 19-ąją mūsų šalis lenkėsi žymiausiam savo ambasadoriui ir sveikino 50-ojo jubiliejaus proga. A. Sabonis šių eilučių autoriui šypsodamasis pripažino, kad tą dieną labiausiai norėjo pasislėpti ir išvengti gėlių, padėkų bei sveikinimo raštų įteikimo ceremonijų. Taip neįvyko. Bet Sabas tai supranta. Jo gyvenimas jau 35 metus yra nuolatinio dėmesio epicentre. Ir ne vien dėl akis traukiančių 2 metrų 20 centimetrų…

A. Saboniui, kaip niekam kitam, tinka amerikiečių mėgstamas posakis „Larger than life“ (angl. „Didesnis už gyvenimą“). Atsidūrus vienoje patalpoje su juo, gyvenimas tarsi sustoja. Nuo jo neįmanoma atplėšti akių. Privaloma iki skausmo ištempti ausis. Aura, charizma, trauka. Sabas – asmenybė, kuri užburia, pakeri ir užvaldo. Nes jis – didesnis už gyvenimą. Ne vien dėl magiško talento tramdyti oranžinį kamuolį. A. Sabonio pasiekimai krepšinio aikštelėje įspūdingi. Jis – geriausias visų laikų Lietuvos ir vienas geriausių Europos krepšininkų. Titulų kolekcija tokia, kad visiems išvardyti sunkiai užtektų šiam straipsniui skirto žurnalo ploto. Bet mūsų herojaus aurą kuria ne vien krepšinis. Sabo gyvenimas – tarsi nuolat perrašomas ir papildomas romanas. Daugybė istorijų, vykusių šalia aikštės, net gerokai įdomesnės už tas, kurios klostėsi ant parketo. Visų jų tikrai neaprėps nei jubiliejaus proga pasirodysiančio dokumentinio filmo autoriai, nei būsimos (?) biografijos rašytojai.

Apimti visko turbūt ir neverta. „Intelligent Life“ nusprendė įdėmiau pažvelgti į svarbiausius krepšininko gyvenimo lūžius. Šioje trumpoje ekskursijoje mūsų gidas buvo pats A. Sabonis, pavasarį sutikęs pabendrauti pusiau formalioje aplinkoje savo viešbutyje, o potėpių suteikė keli artimi jo bendražygiai.

A. Sabonio gyvenimo ir karjeros lūžių pristatymą turbūt reikėtų pradėti nuo skaudžių Achilo sausgyslės traumų. Taip daro daugelis, bet tai – pernelyg banalu. Traumos palauks, nes šiuo atveju pradėti geriau nuo… galo.

„Palanga man – pats geriausias kurortas. Jūra, pušynai, ramybė. Tai užburia. Ypač šaltuoju metų laiku, kai čia mažiau žmonių“, – ramiai papsėdamas pypkę viešbučio „Pušų paunksnėje“ kambaryje sakė pašnekovas. Už lango buvo dar žvarbokas pavasaris, bet pats tas metas norintiems užčiuopti Palangos ramybę.

Ramybės šio žmogaus gyvenime – nedaug. Tiesą sakant, jos mažiau nei sportininko karjeros metais. „Įtariu, kad dabar jis mažiau miega, – juokėsi ilgametis Sabo bendražygis Kauno „Žalgiryje“, SSRS ir Lietuvos rinktinėje Valdemaras Chomičius. – Man visada buvo mistika, kaip jis gali miegoti kad ir pusantros paros.“ Miegas garsiajam žaidėjui – vienas didžiausių malonumų. Prikelti jį pasisekdavo tik patiems atkakliausiems. „Man padėdavo dešrelės. Pašildydavau, pakišdavau lėkštę po nosimi ir tada šiaip taip pavykdavo išprašyti iš lovos“, – ketvirčio amžiaus patirtis prisiminė ilgametis Kauno „Žalgirio“ fizinio rengimo treneris Aleksandras Kosauskas.

A. Sabonis pastaraisiais metais iš tikro miega mažiau. Dabar jam tenka rūpintis ne vien artimaisiais bei verslo reikalais, bet ir visa Lietuvos krepšinio bendruomene. 2011-aisiais atsakingų Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento pareigų jis neatsisakė net po to, kai iki rinkimų likus mėnesiui teko gultis į ligoninę paaiškėjus nemaloniai diagnozei – miokardo infarktas.

Tas įvykis prieš trejus metus prikaustė šalies dėmesį ir darkart priminė, kad Sabas yra tarsi kiekvienos šeimos narys. Iš susirūpinimo lūpas suspaudė visa Lietuva. Tik pats legendinis žaidėjas jau kitą dieną su tradicine humoro gaidele ramino: „Aš dar gyvensiu.“ Kaip paaiškėjo, ne tik gyvens, bet ir toliau žais krepšinį su draugų kompanija ir negailės nervų ląstelių Lietuvos krepšinio šeimai.

Būtent pastaroji atima labai daug laiko. Kaip pats pripažino, LKF prezidento pareigos kartais būna beprotiškai sunkios. „Labai nusibosta visur vaikščioti ištiesta ranka“, – atsiduso pašnekovas. Tačiau jis puikiai supranta, kad daugeliu atvejų tik jo pavardė bei aura padeda praverti kabinetų duris ir papildyti LKF biudžetą.

Su LKF vadovo pareigomis įvyko ir viena įspūdingiausių A. Sabonio gyvenimo metamorfozių. Jaunystėje buvęs kuklus tylenis, vėliau garsėjęs pagaląstu liežuviu tarp draugų, bet atžagaroku ir rezervuotu bendravimu su žiniasklaida, jis pradėjo kalbėti viešai. Trijų ar penkių minučių monologai tapo kasdienybe ir daugelį tiesiog privertė išsižioti. „Žinant, kaip jis šalinosi viešumos, tas pasikeitimas buvo netikėtas. Bet Sabas parodė, kad dėl bendro gėrio, dėl krepšinio gali pakeisti savo nusistatymą. Tai dar vienas stiprios asmenybės bruožas“, – sakė kitas buvęs komandos draugas Sergejus Jovaiša.

Pats A. Sabonis savo viešo elgesio pokyčių nelaiko reikšmingais. Kaip ir LKF prezidento posto, sakydamas, kad „matau galimybių padėti, turiu noro, todėl ir padedu“. Tačiau vadovavimo patirtis po truputį kaupiasi. Iš pradžių buvo „Žalgiris“, dabar – LKF, gal pats laikas pagalvoti ir apie šalies prezidento pareigas? Ne, krepšinio legendos tai nedomina, nors pasiūlymų iš politikos srities ir būta. Jam norisi daryti tai, ką mėgsta. Tiksliau, ką myli. Sabas save mato tik krepšinio padangėje. Žaidimo, kuris atnešė ir didžiausią džiaugsmą, ir skaudžiausių nusivylimų.

 

1986-ieji. Sabui – 22-eji. Jis jau priaugęs raumenų, jau pasaulio čempionas, jau visą pasaulį žavintis skraidantis vidurio puolėjas. Ryškiai šviečianti nova, kuri tuoj taps supernova. Ir… epizodas laiptinėje. „Iš pradžių pamaniau, kad kas nors užmynė ant kojos. Atsisukau, o ten nieko nėra. Paslydau“, – viename interviu apie pirmąją dešinės kojos Achilo sausgyslės traumą yra pasakojęs A. Sabonis.

Kelionė pas mikrochirurgus Mečislovą ir Kęstutį Vitkus, operacija, įtvaras, reabilitacija. Paskui – grįžimas į „Žalgirio“ gretas, garsusis „ančiukų“ judesys, trečioji pergalė prieš Maskvos CASK Sovietų Sąjungos pirmenybėse. Ir po to – tragedija. Ta pati sausgyslė plyšo antrą kartą.

„Buvo prikurta visokių legendų, bet situacija buvo beveik tokia pat. Lipau laiptais, kažkas krakštelėjo ir fontanu pasipylė kraujas. Atsiguliau ant lovos ir paprašiau, kad skambintų (Kęstučiui – red. past.) Vitkui, – pavasarį tuos įvykius vėl prisiminė pašnekovas. – Pamenu, po operacijos gydytojas sakė: „Dabar suklijavome taip, kad norėdamas Achilo nenuplėši.“

Pasakodamas šią istoriją rodo dešinę koją. Po Achilo sausgyslės ir pėdikaulio traumų iki galo jos negali priminti. Svarbiausia, kad beveik neskauda. Išskyrus artėjančias didesnes orų permainas.

Antroji operacija buvo išties sudėtinga. Sausgyslė plyšo į daugelį mikroskaidulų, kurias mikrochirurgams teko iš naujo surišti, taip pat dėl to, kad sausgyslė ateityje galėtų atgauti elastingumą. „Kai nuvykome į Ameriką, Portlando gydytojai stebėjosi, kaip puikiai atlikta ta operacija“, – prisiminė A. Kosauskas.

Buvęs lengvosios atletikos treneris į Kauno „Žalgirį“ atėjo 1984-aisiais, tačiau artima viso gyvenimo draugystė su A. Saboniu prasidėjo po trejų metų, kai jau buvo atlikta antroji Achilo sausgyslės operacija. Nes chirurgų įsikišimas buvo tik ilgo kelio pradžia. Masažai, baseinai, įvairiausi pratimai ir, žinoma, tikėjimas, kad vieną geriausių pasaulio vidurio puolėjų dar įmanoma pastatyti ant kojų. Ne tik pastatyti, bet ir grąžinti į krepšinio aikštelę.

„Nežinau, kas dėjosi jo sieloje. Žmogui į vidų juk neįlįsi. Daug kalbėdavomės, apie viską. Arvydas išliko tvirtas, gebėdavo ir pajuokauti, neprarado tikėjimo. Bet jutau, kad jam buvo sunku, beprotiškai sunku. Aš vis pasakodavau apie jogą. Jogos knyga – neįtikimo storio, bet ten tik 60 puslapių sudaro fiziniai pratimai. Visa kita – filosofija. Minties, valios filosofija“, – prisiminimais dalijosi A. Kosauskas.

Kad A. Sabonį buvo apniukusios neramios mintys, akivaizdžiai matyti iš to meto nuotraukų. Užauginta barzda, niūroka veido išraiška, prigesusios akys. Ir tikinčių, kad jis grįš, buvo mažiau nei pesimistų. Tačiau, anot A. Kosausko, svarbiausia, kad tikėjo pats žaidėjas, jo tėvai, chirurgai Vitkai.

„Man buvo šiek tiek keista, kad tiek žmonių atsiribojo nuo tų reikalų. Niekas tiesiai nesakė, kad „viskas“, bet tai buvo galima jausti, – pasakojo A. Kosauskas. – Tačiau buvo ir puikių žmonių. Kiek prinešė mums įdomios literatūros, kurioje perskaičiau, pavyzdžiui, kad lietuviai jau prieš porą šimtų metų naudojo ledo terapiją. Kai atvykome į Portlandą, pamatėme, jog ten tai laikoma tikru moksliniu metodu. Pasitaikė ir įvairiausių moterėlių, kurios ateidavo, žadėdavo užkalbėti. Buvo visko, bet esmė – tikėjimas ir sąžiningas darbas.“

A. Sabonį į priekį vedė ir didžioji svajonė – nuvykti į olimpines žaidynes. Prasidėjus 1988-iesiems jis nežinojo, kad važiuos į dar dvi olimpiadas jau su Lietuvos rinktinės marškinėliais. Dar nežinojo, kad 1992 m. iškovos už 1988-ųjų auksą brangesnę bronzą, nes „čia visa dūšia sudėta“. Tuomet Seulo žaidynės atrodė kaip vienintelė galimybė.

Bet skersai kelio stojo tuomečiai šalies sporto funkcionieriai. Nors dėl titaniško darbo per reabilitaciją jis iš tikro atsistojo ant kojų, o sausgyslė atrodė pakankamai lanksti, kad būtų galima tęsti karjerą, A. Kosauskui buvo pavesta užduotis „apgauti“ SSRS rinktinės vadovus. Į vieną stovyklų Novogorske nuvykęs fizinio rengimo treneris sakė, kad vidurio puolėjui trūksta dar kelių mėnesių, bet taip kalbėdamas jautė, jog Sabo niekas nesustabdys.

„Mes pakalbėdavome, kad į NBA niekas neišleis, jei nebus žaidęs Seule. Jis ir pats labai norėjo. Toje stovykloje rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis pirmą kartą po pertraukos pamatė Sabą. A. Gomelskis darydavo tokį pratimą – spirdavo ant žemės gulinčius kamuolius link puolėjų, o šie turėdavo gaudyti ir įmesti į krepšį. Jis spirdavo kaip tikras profesionalas, retas kuris pagaudavo, o Arvydas atėjo, pagavo kartą, pataikė, pagavo antrą, įdėjo iš viršaus. Aš jam sakau: „Ką darai?“ O jis man mirkteli: „Nesijaudinkit, treneri, viskas gerai.“ Tada supratau, kad viskas nulemta. Priėjo prie manęs A. Gomelskis, apsikabino, pabučiavo ir pasakė: „Ačiū jums už Sabą.“ Visa kita – jau istorija“, – kaip buvo kaldinamas Seulo auksas, pasakojo A. Kosauskas.

Tąkart lietuviai A. Gomelskio nepergudravo. Ilgametį SSRS ir Maskvos CASK trenerį apskritai suklaidinti buvo sunku, bet vieną kartą pavyko, dar prieš visas traumas, kai talentingas vidurio puolėjas buvo vos pradėjęs žaisti „Žalgiryje“. Sabą tuomet galėjo ištikti panašus likimas, kaip Rimą Kurtinaitį, kuris buvo pakviestas į sovietinę kariuomenę, vieną sezoną žaidė Rygos ASK, paskui vieną – Maskvos CASK ir tik po to grįžo į „Žalgirį“.

A. Saboniui taip pat grėsė šaukimas į armiją. Bet išgelbėjo „pakoreguota“ kardiograma ir greitas įstojimas į Žemės ūkio akademiją. A. Gomelskis buvo pergudrautas, o „Žalgiris“ galėjo toliau šlifuoti savo deimantą.

Seulo žaidynės pasauliui priminė apie A. Sabonį. Bet jis jau buvo kitoks. Nebe 220 cm ūgio Larry Birdas, skraidantis po visą aikštę. „Ne vien Achilo traumos tai lėmė, paskui išlindo ir kitokių bėdų. Bet man įsiminė Arvydo pasakymas, kad jam labiausiai imponuoja L. Birdas. Po traumų jis nebeskrajojo kaip paukštis. Deja“, – atsiduso A. Kosauskas.

S. Jovaiša papasakojo ir apie 1982 m. SSRS rinktinės išvyką į Jungtines Valstijas. Tuomet A. Sabonis aikštėje susitiko su būsimu pirmuoju NBA naujokų biržos šauktiniu Ralphu Sampsonu. Vos 18 sulaukęs lietuvis pelnė 21 tašką, atkovojo 14 kamuolių, o amerikietis surinko 13 taškų ir 25 kamuolius. „Ir tai dar nebuvo geriausia Arvydo diena. Iki traumų jis neturėjo ribų“, – įsitikinęs buvęs bendražygis. Koks žaidėjas galėjo būti A. Sabonis, jei ne sužeidimai, iki šiol lieka vienas didžiausių krepšinio pasaulio „kas, jeigu…“

Ką apie tai mano pats herojus? Jis leidžia suprasti, kad apie tai nebegalvoja. Nepaisydamas nieko, karjerą tęsė iki 39-erių, o baigė ją būdamas viršūnėje – tapęs naudingiausiu Eurolygos sezono krepšininku ir užsimovęs pirmąjį ir vienintelį Lietuvos čempiono žiedą.

Nuoskaudos? Jų nelikę. Juolab kad traumos, negandos ir neaiškios perspektyvos kai kuriais aspektais, kad ir kaip būtų neįtikima, išėjo į naudą. Pavyzdžiui, atskiriant tikrus draugus nuo siekiančių pasipuikuoti svetimos šlovės spinduliuose. „Esu nusvilęs dėl draugų, ir ne kartą“, – be patoso tiesiai prisipažino krepšinio legenda. Žmogus, su kuriuo V. Chomičius, S. Jovaiša, A. Kosauskas ir daugelis kitų drąsiai „eitų į žvalgybą“.

Būtent tuo sudėtingu metu Sabas atšoko vestuves su 1988-ųjų Gražiąja vilniete Ingrida Mikelionyte, su kuria augina tris sūnus: Žygimantą, Tautvydą bei Domantą, ir dukrą Aušrinę. Kad šeimoje vyrauja meilė ir santarvė, buvo galima įsitikinti ir tą pavasario popietę Palangoje, kai Arvydas su Ingrida keitėsi smagiais, netgi valiūkiškais pajuokavimais.

Tada, po traumų bei Seulo žaidynių, A. Sabonis atrado ir naują gimtinę – Ispaniją. Kai aplink buvo krūva abejojančių ir svyruojančių, tik Valjadolido „Forum“ direktorius atvyko į Lietuvą ir padėjo ant stalo konkrečią sutartį. Tuomet su Sabu į Ispaniją išvyko ir V. Chomičius. Abu sako, kad kartu prisitaikyti buvo lengviau. Nors Ispanija, konkrečiau – netoli Malagos esantis Toremolinosas, ilgainiui tapo pagrindiniais Sabonių namais, meilė gimtajam kraštui niekur nedingo. „Arvydas – didelis Lietuvos patriotas. Bet man dar smagiau, kad Kauno patriotas. Atsimenu, Amerikoje, kai dar sunkiai kalbėjome angliškai, jis kelis kartus pabrėžė, kad mes ne vilniečiai, o iš Kauno. Beje, tada kalbėdavomės apie viską, apie ateities planus. Sabas jau 1987 m. norėjo įkurti krepšinio mokyklą“, – dar vieną įdomų epizodą prisiminė A. Kosauskas.

Legendinio žaidėjo gyvenimą visada persekios aplinkybė „kas, jeigu“, bet gali būti, kad tam teikiama per daug reikšmės. Galima sakyti, kad Sabas gimė per anksti, kad gimė ne toje Geležinės uždangos pusėje, kad nelemti paslydimai pritemdė vidurio puolėjo galimybes aikštėje. Bet kartu negalima pamiršti, kad, privėręs duris, gyvenimas atidarė langus.

„Jis išsikapstė iš meilės krepšiniui“, – tokia A. Kosausko nuomonė. „Visada tikėjau, kad dar žaisiu“, – prisimindamas traumas, nuolat kartoja ir pats A. Sabonis.

Jis buvo ir tebėra pakvaišęs dėl pergalių. Kolegos ir bendražygiai gali nesustodami pasakoti istorijas, kaip jis visada norėjo laimėti, kad ir ką žaistų. Ar futbolą tarp „didelių“ ir „mažiukų“ senais laikais, ar kortomis, ar rusiškąjį biliardą. Nors iš pradžių „Žalgiryje“ buvo tik kuk­lus jaunuolis, jau po poros metų per treniruotę vienam sunkiai bėgančiam kolegai pasakė: „Jei esi pavargęs, eik pamiegoti.“

„Sabas turi unikalią savybę. Manau, kad ją išugdyti padėjo ir traumos. Jis sugebėdavo laimėti, įdėdamas minimaliai reikalingų pastangų. Tai nereiškia, kad neatiduodavo savęs, bet tas sugebėjimas jam padėjo žaisti aukštu lygiu iki 40-ies, – sakė S. Jovaiša. – Aišku, tai irgi yra talento dalykas. Bet jis talentingas ne vien krepšiniui. Nežinau, kaip jis tilpdavo į savo žiguliuką, bet vairuodavo taip meistriškai, kaip ralio profesionalas. Arba, atsimenu, kažkada aplankė mane Vokietijoje. Prieš tai gal mėnesį žaidžiau lauko tenisą, galvojau, „na, dabar Sabą pamokysiu“. O jis atvažiavo, pirmą kartą paėmė į rankas raketę ir pradėjo mane triuškinti. Ir taip visose srityse. Jis gabus daug kam.“

V. Chomičius prideda nuo savęs: „Jis buvo ir tebėra visapusiškas lyderis. Žmogus, paskui kurį norisi sekti, kuris verčia pasitempti. Kalbu ne tik apie krepšinį. Arvydas – ir tikra kompanijos siela. Jis sugeba taip įdomiai pasakoti, kad paskui tie žodžiai, išraiškos ilgai neišeina iš galvos.“

Šis straipsnio herojaus portreto potėpis įdomiausias dėl to, kad, būdamas toks talentingas, charizmatiškas ir įkvepiantis, pats šių bruožų neaukština. Bet reikia prisiminti, kad yra (ar ilgą laiką buvo?) du Arvydai Saboniai – vienas viešumoje, o kitas artimoje aplinkoje. Draugai ir artimiausi žmonės puikiai žino, kad Sabas neturi nė lašo narciziškumo. Atvirkščiai – bet kokius skambius epitetus savo atžvilgiu iškart palydi autoironišku sąmoju.

„Arvydas niekada savęs nekėlė aukščiau krepšinio, aukščiau žaidimo, aukščiau komandos“, – įsitikinęs A. Kosauskas. Tiksliau A. Sabonio neapibūdinsi. Žmogus, kuris yra didesnis už gyvenimą, bet puikiai jaučia, kad ir gyvenimui reikia palikti truputėlį erdvės.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų