Deimantinis skurdas

Deimantinis skurdas

Alpinistas, fotografas ir konsultacijų bendrovės „Strategy Labs“ projektų  vadovas Saulius Damulevičius Siera Leonės sostinėje praleido 5 mėnesius. Su dar trijų lietuvių komanda jis padėjo į naują rinką įvesti mobiliojo ryšio įmonę „Smart mobile“. O laisvu nuo darbo laiku į statistiniam europiečiui egzotiškus ir nuostabą keliančius vaizdus pažvelgė pro fotoaparato ieškiklį.

 

Ne vienos Afrikos žemyne esančios šalies istorijoje galima aptikti tą pačią liūdną tendenciją. Tai vadinamasis išteklių prakeiksmas – kai tik šalies teritorijoje atrandama ko nors vertinga, kyla kruvinas konfliktas. Auksas, nafta, deimantai didesnei daliai Afrikos gyventojų iki šiol nešė tik nelaimes – už šiuos gamtos išteklius gauti šimtai milijonų JAV dolerių išleisti ne vaistams, knygoms ar keliams, o kalašnikovo automatams ir RPG granatsvaidžiams įsigyti.

Kai Lietuva skaičiavo pirmuosius Nepriklausomybės atkūrimo metus ir gedėjo žuvusiųjų Sausio 13-osios naktį, nedidelėje Vakarų Afrikos valstybėje Siera Leonėje kilo pilietinis karas. Jis truko ištisą dešimtmetį, per tą laiką buvo nužudyta ar suluošinta keli šimtai tūkstančių sieraleoniečių, daugiau kaip 2 mln. gyventojų teko palikti šalį. Taika padedant Jungtinėms Tautoms čia atkurta 2002-aisiais. Dabar Siera Leonėje auga didelė nauja karta, kuri apie buvusį karą žino tik iš tėvų ar senelių pasakojimų. Į persitvarkančią ir ekonomikos laipteliais aukštyn kopiančią šalį ryžtasi grįžti pabėgėliai iš gretimų kraštų, geresnių galimybių ieškantys kaimo gyventojai keliasi į sparčiai augančią šalies sostinę Fritauną.

„Neieškojau sensacijų. Afrikoje atsidūriau pirmą kartą, todėl Fritauną ir jo žmones norėjau pažinti giliau“, – teigė S. Damulevičius. Iš pradžių įdomiausius kadrus medžiojęs visame mieste, galop jis nutarė lankytis tik pažįstamose vietovėse –  Siakos Stevenso stadione, King Tomo šiukšlyne ir kapinėse, Šv. Elžbietos bažnytėlėje Aberdyne.

„Siera Leonėje gyventojai, išskyrus smalsius vaikus, nėra linkę fotografuotis. Tik įžengęs į kvartalą išgirsdavau šūksnius „sniapa sniapa“ (kreo k. „fotografas“; nuo angl. snap – „fotografuoti“ – red. past.) ir jie nusirisdavo per visą lūšnyną. Paskui pasipildavo reikalavimai prisistatyti, parodyti dokumentus, grasinimai nefotografuoti arba duoti pinigų“, – sakė jis.

Pasak S. Damulevičiaus, tai suprantama, nes ne vienus metus fotografai pelnėsi iš šių žmonių skurdo bei skausmo, savo valstybėse demonstruodami purvinus ir musėtus juodaodžių veidus. Juos fiksuoti visai nesunku, nes Siera Leonėje aiškios ribos tarp privačios ir viešos erdvės nėra. Neišsitekdami savo skardinėse lūšnelėse gyventojai prausiasi, šlapinasi, valgo, dirba ir ilsisi čia pat – gatvėje.

„Kartais mieste praleisdavau ištisą dieną ir į viešbutį grįždavau jau sutemus, persmelktas šiukšlių, dūmų kvapų ir dulkių mišinio. Akis grauždavo prakaitas, o mintis – dieną matyti vaizdai. Šie žmonės sugeba išgyventi turėdami itin mažai ir net randa kuo pasidžiaugti. Atsidėkodamas savo nuotraukų herojams padovanojau 50 įrėmintų fotoportretų. Kai kuriems tai bus vienintelė nuotrauka, be tos, kuri negrabiai atspaudžiama ant rinkėjo kortelės“, – pasakojo S. Damulevičius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų