Debesys sklaidosi

Debesys sklaidosi

Saulės miestas tikisi susigrąžinti šalies pramonės centro vardą. Šiauliuose verslo atsigavimo ženklai akivaizdūs, tačiau būsimos sėkmės formulėje tebėra per daug nežinomųjų.

Odos, televizorių, avalynės, trikotažo, statybos ir pieno pramonės gigantai, garsinę Šiaulius sovietmečiu, liko tik vyresnės kartos prisiminimuose. Nuo 1993 m. bankrutavusiose apskrities įmonėse darbo neteko daugiau kaip 11 tūkst. žmonių – 8 proc. darbo jėgos.

Šiandien Šiauliuose veikia vos viena bendrovė, samdanti daugiau nei 1 tūkst. darbuotojų. Per pastaruosius devynerius metus 500–999 žmonių įdarbinusių įmonių sumažėjo triskart, o 2011–2012 m. šiame mieste apskritai nebuvo didelių darbdavių iš privačiojo verslo. Stingant darbo vietų, nemažai šiauliečių didesnių atlyginimų ieškoti išvyko į užsienį. Per pastaruosius du dešimtmečius vietos gyventojų sumažėjo net ketvirtadaliu.

Šie statistiniai duomenys rodo, regis, gana niūrią dabartinę Šiaulių padėtį. Tačiau vietos verslas tikina matantis pragiedrulių: 250–499 žmonių įdarbinusių įmonių skaičius jau pranoko ikikrizinį lygį, mieste užfiksuotas nedarbo lygis vienas mažiausių šalyje. Be to, Šiaulių pramoniniame parke (ŠPP) vasarį išnuomotas paskutinis žemės sklypas, o vietos verslininkai telkia pajėgas, kad pritrauktų užsienio kapitalo.

Pramonės ambicijos

Miesto valdžiai beveik 14 mln. eurų atsiėjęs ŠPP investuotojams perdavė paskutinį sklypą. Savivaldybės Investicijų ir miesto plėtros skyriaus duomenimis, parkas sulaukė daugiau nei 35 mln. eurų investicijų, o duris atvėrus paskutinei gamyk­lai čia darbą bus radę daugiau nei 1,3 tūkst. žmonių.

ŠPP sudomino Švedijos, Nyderlandų, Farerų salų, Ukrainos ir Lietuvos investuotojus. Tarptautinio verslo dėmesį patraukė ne vien palyginti pigi darbo jėga – nauja infrastruktūra užsieniečiams pasirodė patrauklesnė nei gremėzdiški sovietiniai pastatai.

„Įmonės pasirinko Šiaulius pirmiausia dėl miesto geografinės padėties ir teritorijos su nauja infrastruktūra. Ne vienas investuotojas pabrėžė, kad kapitaliai remontuoti seno pastato tiesiog neapsimoka“, – IQ sakė Šiaulių miesto savivaldybės Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vadovė Aistė Žalavičiūtė.

Miesto valdžia puoselėja planus investuotojų pritraukti ir į Šiaulių laisvąją ekonominę zoną (LEZ). Kovo mėnesį LEZ administratoriaus konkursą laimėjo nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ atstovų įkurtos įmonės „Bendras verslas“ ir Kėdainių LEZ administruojančios įmonės „Progresyvūs verslo sprendimai“ konsorciumas.

Taip pat ketinama atnaujinti senąsias miesto pramonines erdves Gubernijos gyvenamajame rajone ir patalpas Pramonės gatvėje. Šimt­mečius verslo naudotose teritorijose infrastruktūros netrūksta, tačiau investicijų ir priežiūros stygius nualino senų sienų mūrą.

Aukšta pridėtinė vertė

Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. paskutinį ketvirtį vidutinis bruto mėnesinis atlyginimas Šiauliuose siekė 625 eurus – ketvirtadaliu mažiau nei Vilniuje ir 9 proc. nei Panevėžyje. Tokie skaičiai galbūt atrodytų patrauklūs pigios darbo jėgos ieškantiems investuotojams, tačiau nė kiek neguodžia pačių dirbančių asmenų. Oficialiai skelbiama, kad per 10 šalies narystės ES metų laimės ieškoti svetur išvyko daugiau nei 19 tūkst. šiauliečių, tačiau tikėtina, jog emigrantų srauto būta daug didesnio. Tiesa, emigracijos tempas po truputį slūgsta. Pernai išvyko 645 šiauliečiais daugiau, nei grįžo, – tai mažiausias rodiklis per 15 metų.

Šiaulių pramonininkų asociacijos (ŠPA) prezidentas ir bendrovės „Putokšnis“ valdybos pirmininkas Alvydas Stulpinas nemėgino gražinti esamos padėties ir pripažino, kad vietos įmonės vis dar nepajėgios mokėti konkurencingų atlyginimų. Tad regionui lieka vienintelė išeitis – vilioti aukštą pridėtinę vertę kuriantį tarptautinį verslą. Vienas pirmųjų žingsnių – paskatos įdarbinti kvalifikuotų darbuotojų. Iki šiol nėra daug užsienio kapitalo įmonių, kurios kurtų aukštesnės pridėtinės vertės darbo vietas. „Kol kas ateinama pasinaudoti pigesne darbo jėga“, – apgailestavo asociacijos vadovas.

Tačiau norintys įsikurti Šiaulių LEZ ir naudotis mokesčių lengvatomis turės įdarbinti bent penkis specialisto kategoriją atitinkančius asmenis už kiekvieną hektarą išsinuomoto ploto. Taip 218 ha ploto zonoje darbą rastų 1090 aukštą pridėtinę vertę kuriantys darbuotojai.

Panašios priemonės jau taikomos Lietuvoje besisteigiančiuose paslaugų centruose, kur dirbantiems asmenims mokami didesni už vidutinį atlyginimai. „Geriau mokamos darbo vietos grąžintų žmones į Šiaulius, todėl siekiame pritraukti aukštos pridėtinės vertės bendrovių“, – tikino A. Žalavičiūtė.

Gebėti prisitaikyti

Subyrėjus sovietinės pramonės monstrams, Šiauliuose jų vietą užėmė nedidelės įmonės. Kadaise nubrėžtą gana siaurą dviračių ir televizorių gamybos kryptį verslas greitai išplėtė, o neemigravę bankrutavusių įmonių darbuotojai prisitaikė prie naujų rinkos sąlygų. Buvę odos apdirbimo specialistai turimas žinias pritaiko baldų pramonėje, kuri sukuria 28 proc. lietuviškos kilmės prekių eksporto Šiaulių apskrityje. Panašiu keliu pasuko ir buvę tekstilės fabriko „Verpstas“ darbuotojai.

Sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, Šiauliuose ilgainiui būtų galima išvysti „Siemens“ ar „Bosch“ vardus.

Taigi Šiauliai neketina atsisakyti pramoninio miesto statuso, juolab kad šiame sektoriuje dirba penktadalis gyventojų. 60 proc. plyno lauko tiesioginių užsienio investicijų taip pat tenka įvairiems pramonės sektoriams. Maža to, miestą atranda logistikos ir transporto įmonės – didžiausia Lietuvos krovinių vežimo bendrovė „Girteka“ Šiauliuose ketina sukurti daugiau nei 850 darbo vietų.

Tiesa, negailestingoje konkurencinėje kovoje sekasi ne visiems. Vasario pabaigoje paskelbta apie bendrovės „Šiaulių tauro televizoriai“ bankrotą. Nepavykus restruktūrizuoti įmonės, kreditoriai nusprendė radikaliai užbaigti merdinčio verslo istoriją. Vis dėlto tikimasi, kad žlugusios bendrovės patalpose toliau vyks gamyba, jeigu pasiseks prisivilioti investuotojų iš Pietryčių Azijos. Galbūt Šiaulius galėtų atrasti kuris nors elektronikos prietaisų gamintojas, plečiantis veiklą Europoje?

1995 m. į panašią padėtį buvo patekusi kita garsi Šiaulių įmonė. Dviračius gaminantį „Vairą“ perėmus Vokietijos investuotojams, ilgametes tradicijas puoselėjantis verslas buvo išgelbėtas nuo bankroto. Šiuo metu „Baltik vairas“ kas mėnesį pagamina apie 40 tūkst. dviračių ir sėkmingai kovoja dėl vietos Europos rinkoje.

Šiaulių verslininkai tikisi radę būsimos sėkmės formulę. Užsimota taikyti užsienyje plintančią praktiką – telkti panašia veikla užsiimančias įmones ir kurti vadinamuosius klasterius. Konkurencingumą tarptautinėje rinkoje didinantį jungimosi procesą finansiškai remia ES, todėl motyvacijos, regis, neturėtų stigti.

Pramonės atstovai viliasi, kad bendradarbiavimas leis įsitvirtinti Centrinės Azijos ir ES rinkose. Klasterizacija Šiauliuose domisi ir tarptautinės įmonės – jos pasirengusios į Šiaulius siųsti patyrusius specialistus. „Jeigu sugebėtume sujungti 5–10 įmonių gamybos procesą ir sukurti produktą nuo A iki Ž, parodytume sėkmingo verslo pavyzdį“, – ateitį optimistiškai vertino ŠPA vadovas A. Stulpinas.

Skirtingų įmonių gebėjimas pasidalyti darbus ir sukurti aukštos vertės produktą liudija verslo aplinkos brandumą. A. Stulpinas tikisi, kad, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, Šiauliuose ilgainiui būtų galima išvysti „Siemens“ ar „Bosch“ vardus. Pasaulinio garso įmonės ne tik sukurtų naujų darbo vietų, bet ir kilsteltų vidutinio užmokesčio kreivę.
Tiesa, patys šiauliečiai kalbėdami apie stabilesnius Šiaulių verslo pamatus nuolat įterpia žodį „jeigu“.

Rado bendrą kalbą

Viena gyvybinių regiono arterijų vadinamas Šiaulių universitetas (ŠU). Galimybė įgyti aukštojo mokslo diplomą privilioja jaunimo iš visos apskrities, tačiau mieste gimusi ir užaugusi karta mieliau studijuoja kituose Lietuvos didmiesčiuose ar užsienyje.

Daugiausia abiturientų renkasi humanitarinių ir socialinių mokslų studijas. Kaip ir kituose šalies universitetuose, nelengva privilioti studentų į inžinerines specialybes. Karjerą planuojantys jaunuoliai vis dar neįvertina tokių specialybių teikiamo pranašumo darbo rinkoje. ŠU rektorius Donatas Jurgaitis tvirtino, kad dauguma Technologijos ir gamtos mokslų fakulteto  inžinerinės pakraipos studentų pagal specialybę pradeda dirbti dar nė nebaigę mokslų.

Vis dėlto kasmet aštrėjančioje universitetų konkurencinėje kovoje ŠU gerokai pralaimi. 2006–2007 mokslo metais čia studijavo apie 12 tūkst. jaunuolių. Dabar šis skaičius sumenkęs tris kartus. Įvedus studijų krepšelių sistemą, universiteto studentų skaičius ketvirtame pagal dydį Lietuvos mieste sumažėjo 63 proc.

Nors ŠU ateitis atrodo miglota, jo durų užverti neplanuojama. Įvertinus darbo rinkos poreikius, įsteigtas Matematikos, informatikos ir e. studijų institutas, kur rengiami viso pasaulio darbdavių graibstomi programuotojai ir sistemų administratoriai. Siūlomos ir integruotos edukologijos studijos: ruošiami bendrųjų fizikos, chemijos ir biologijos žinių įgiję mokytojai specialistai. Mažėjant gyventojų skaičiui ir uždarant mokyklas, tokių pedagogų poreikis regionuose tik didės.

D. Jurgaičio įsitikinimu, universiteto problemas padėtų išspręsti efektyvus valdymas, dėmesys mokslinei veiklai ir inovacijos: „Tyrimai rodo, kad kai dėstytojas kalba, o studentai pasyviai klauso, šie įsimena tik 15 proc. pateiktos medžiagos. Todėl norime, kad būtų daugiau dirbama savarankiškai, konsultuojantis su dėstytoju.“ Tačiau pirmiausia reikėtų įtikinti būsimus studentus suteikiamo diplomo verte. Jeigu stojančiųjų ir toliau mažės, universiteto gali nebelikti. Tam neprireiks ir aukštojo mokslo reformos.

Pastangų užuomazgos

Verslo ir mokslo institucijų atstovai pripažįsta, kad, norint pakeisti miesto veidą ir atsikratyti provincialumo etiketės, būtina sutelkti jėgas. Šiuo metu matomi tik pavieniai kooperacijos atvejai. Pavyzdžiui, Šiauliuose dviračius gaminanti įmonė „Baltik vairas“ naudojasi ŠU technologinių bandymų centru. Teikiamos išvados apie konstrukcijos kokybę, išduodami visoje ES pripažįstami sertifikatai. Tačiau tai – kelių dešimtmečių bendradarbiavimo pavyzdys.

Vietos verslininkai tikina, kad universitetų, kolegijų ir profesinių mokyk­lų atstovai mėgina atsižvelgti į rinkos poreikius. Aukštųjų mokyklų atstovai lankosi įmonėse, diskutuojama, ko reikia verslui. Bendrovės neatstumia praktikos ir darbo ieškančių studentų. Tačiau pagrindinė problema – ilgas būsimų specialistų rengimo laikas. O jų reikia dabar. Todėl įmonės priverstos pačios mokyti naujus darbuotojus. ŠPA prezidento A. Stulpino teigimu, verslas aukštosioms mokykloms jau siūlo finansuoti tam tikras studijų programas, kad būtų paruošti įmonėms reikalingi specialistai. Universitetas, kolegijos ir profesinės mokyklos taip pat žada labiau bendradarbiauti, kad įtiktų verslui.

Taigi, prireikė net dviejų dešimt­mečių, kad kalbos apie verslo ir mokslo bendradarbiavimą priartėtų prie realių darbų, ir šio proceso lyderių tenka ieškoti ne Šiauliuose. Šis miestas vis dar galėtų nustebinti Lietuvą, jeigu valdžios, verslo ir akademinės bendruomenės atstovai susivoktų sėdintys vienoje valtyje.

ŠPA prezidentas A. Stulpinas tikina, kad sėdintys valtyje jau pažįsta vieni kitus, lieka suderinti mostus irklais: „Žinome, kas mūsų laukia, jei stovėsime vietoje. Svarbiausia – visi suprantame, kad turime judėti pirmyn. Tai ir darysime.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų