Dažniau pažaiskite

Dažniau pažaiskite

Pokalbis su edukologe Austėja Landsbergiene prasideda ir baigiasi žaidimo tema. Pasirodo, kad į tokius rimtus dalykus, kaip švietimas ar vaikų auginimas, sveika žvelgti žaismingiau. Apie tai pašnekovės klausinėjo IQ ekonomikos redaktorius Andrius Matuliauskas.

Konferencijoje „Login“ kalbėjote apie žaidimo kaip mokymosi metodo svarbą. Kodėl siūlote į tokį rimtą procesą, kaip mokymas, įtraukti žaidimą?

– Žaidimo reikšmė primiršta ir nuvertinta. Nors žaisti atrodo vaikiška, tuo turėtume didžiuotis, tai daryti sveika. Įvairūs tyrimai įrodo žaidimo svarbą. Jei paimtume du vaikus – žaidžiantį ir ne, blogesnė padėtis būtų pastarojo.

Šiandien vyrauja akademizavimo tendencija: jau dvimečiai vežiojami į kelis būrelius, o ketverių metų mažyliai leidžiami į parengiamąsias mokyklas, susodinami prie stalų, gauna užduočių. Tokio amžiaus vaikas dar užprogramuotas žaisti, o ne užsiimti struktūruota veikla. Jam reikia pažiūrėti pro langą, pastebėti slieką, atsigulti ant grindų ir paknebinėti kilimą. Būtent tokiomis akimirkomis jis su pasauliu susipažįsta vedamas įgimto smalsumo. Jei anksčiau struktūrinsime vaikų mokymosi procesą, tai nebūtinai suteiks daugiau naudos. Šiandien ankstyvas mokymas nėra panacėja. Ankstyvas ugdymas – jau kitas dalykas.

Kuo skiriasi mokymo procesas nuo ugdymo?

– Ugdymą sudaro ir auklėjimas, ir lavinimas, ir mokymas. Ugdomam vaikui perduodame ne tik informaciją, bet ir vertybes. Tai žinių, gebėjimų ir nuostatų įgijimo procesas. Be to, ugdymas yra kontekstinis procesas, iš jo negalime išimti tik matematikos ar tik lietuvių kalbos. Konteksto supratimas, vienos informacijos susiejimas su kita, bandymas taikyti įvairius dalykus – toks turėtų būti veiksmingas ugdymo metodas pasitelkiant žaidimo ar pasakojimo elementus.

Kodėl šiuo metu linkstama, jūsų žodžiais tariant, į per didelį akademizavimą?

– Tai lemia daug veiksnių. Pradėkime nuo to, kad šiais laikais žmonės dažniausiai turi vieną ar du vaikus. Anksčiau jie augdami gaudavo mažiau dėmesio, o dabar tapo brangūs ne tik finansiniu, bet ir dėmesio atžvilgiu. Visą dėmesį, kurį mūsų seneliai ar proseneliai dalydavo septyniems aštuoniems vaikams, šiais laikais skiriame vienam.

Antra, žmonės turi daugiau turto, pinigų, atsirado galimybių imtis įvairios veiklos. Anksčiau žaisdavome su bet kuo, ką rasdavome aplink save, dabar tai atrodo kaip kvailas užsiėmimas iš skurdo. Šiuolaikiniai tėvai vaikus nori aprūpinti tuo, ko jie neturėjo ar ko turėjo per mažai. Taip visos jų vizijos, visi įsivaizdavimai perkeliami į atžalą. Pavyzdžiui, pažįstu vaiką, kuris spardo pianiną, bet jo tėtis kažkada norėjo mokytis M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Tėtis ir giminės džiaugiasi, bet vaikas to nekenčia.

Patiems vaikams nelengva nuspręsti, ką jie iš tikrųjų norėtų veikti gyvenime. Tad tėvų žodis dažnai lemiamas.

– Dėl to ikimokyklinis ir pradinis ugdymas turi būti nukreiptas į plotį, o ne į gylį. Esu specializuotų pradinio ugdymo įstaigų priešininkė, nes vaikai iki 12 metų tik susipažįsta su pasauliu. Jiems reikia pamėginti ir piešti, ir lipdyti, ir groti, ir sportuoti, ir skaičiuoti – jie turi išbandyti patį plačiausią spektrą dalykų, kad suprastų, kas jiems iš tikrųjų patinka. Tai metas, kai su vaiku gali daryti viską. Jie turi įgimtą norą tyrinėti pasaulį, išvysta įdomių pavyzdžių, mato, kuo užsiima suaugusieji, prieina, klausia ir nori pabandyti daryti tą patį.

Kokį ugdymo modelį siūlote?

– Visus vaikus ugdykime taip, lyg jie būtų potencialūs Nobelio premijos laureatai. Aišku, visi tokie tikrai netaps. Žmogų, kuris pamėgtą veiklą laiko reikšminga ir vertinga, reikia auginti nuo mažens. Prasmę sukuriame ne tada, kai jam trisdešimt, bet tada, kai jam treji. Nenoriu pasakyti, kad žemos kvalifikacijos darbuotojas turėtų save vertinti kaip Nobelio premijos laureatą, bet jis turi jausti savo atliekamos funkcijos prasmingumą.

Kadangi aukštasis ir aukštesnysis mokslas Lietuvoje populiarus, atrodo, kad paprasti darbai skirti tik nevykėliams. Kaip nepasiduoti visuomenėje vyraujančiai nuomonei?

– Taip, paprasti darbai mums atrodo žemi, o visi dvyliktokai stumiami stoti į universitetą, jiems nesuteikiama jokia galimybė kiek ilgiau pasvarstyti apie savo pasirinkimą. Kai Švedijoje baigiau dvyliktą klasę, pusė bendraklasių išvyko į JAV, keli į Australiją. Jie įsidarbino padavėjomis, auklėmis, sargais ar vairuotojais. Jie ieškojo savęs, bandė suprasti, ką norėtų veikti gyvenime. Ir tai ne visuomet pavyko. Geriausia mano draugė iš Švedijos turėjo būti medicinos sesuo, bet po kelerių metų suprato, kad ši specialybė jai netinka, tad tapo dailės mokytoja, nors ankstesnė specialybė būtų buvusi geriau mokama. Vis dėlto prestižą kuria ne specialybės pavadinimas, o pats žmogus.

Tėvai turi atsipalaiduoti ir pačią pirmą dieną pripažinti: aš susimausiu, pavyks tikrai ne viskas. Tačiau reikia džiaugtis ta kelione.

Beje, man nutiko lygiai taip pat. Nuo pat pradžių mėgau dirbti su vaikais, bet visi man sakė: „Austėja, tu mokaisi vienais dešimtukais, negi dabar būsi mokytoja.“ Įstojau studijuoti norvegų kalbos, buvo didelis konkursas, greičiausiai užėmiau vietą žmogaus, kuris ją studijuoti norėjo labiau. Kita vertus, tai mane atvedė ten, kur esu dabar. Antraisiais studijų metais Osle užsiėmiau savanoryste Mėlynajame Kryžiuje ir dirbau su itin sunkiais paaugliais. Ten supratau, kad man visiškai nesvarbu, ką mano kiti, grįšiu į Lietuvą, surinksiu užtektinai kreditų, kad galėčiau studijuoti edukologiją. Atsidūrusi tarp žmonių, kurie profesiją renkasi širdimi, o ne pagal piniginę, pati galėjau priimti tokį sprendimą.

Ką reikėtų daryti, kad taip sąmoningai būtų pasirenkama dažniau? Matyt, būtina kalbėti apie švietimo sistemos pokytį, tik tai labai sunkus uždavinys.

– Mokykloje turime sukurti atmosferą, kad nebūtų bijoma užduoti klausimų, kad vaikai būtų skatinami tobulėti kaip asmenybės. Kaip šiuo metu mokykloje vertinamas vaikas, kuris kvestionuoja mokytoją? Jis palaikomas išsišokėliu, demonstruojančiu elementarią nepagarbą. Taip išmokstama nutylėti, paslėpti savo abejones.

Švietimo sistemos pokytis yra ilgas procesas. Su kiekviena karta kitaip mąstančių žmonių atsiranda vis daugiau ir kažkada bus pasiektas virsmo taškas. Kol kas tik kopiame į to kalno viršūnę, bet su kiekvienu žingsniu mūsų motyvacija to siekti stiprėja.

O kaip dėl šeimos įtakos? Kai kalbama apie švietimo sistemos ydas, pamirštamas šeimos vaidmuo – jis taip pat svarbus.

– Šeima yra didesnė jėga negu mokykla. Daugeliui tėvų atrodo: vaikas tiek laiko praleidžia mokykloje, tad kokia čia jų įtaka. Danai suskaičiavo, kad vaikas su tėvais praleidžia apie 70 proc. laiko, vadinasi, jų įtaka didžiulė. Suaugusieji yra elgsenos modeliai, pirmieji pavyzdžiai, iš kurių atžala perima vertybes, be to, jis tėvus idealizuoja. Daug dalykų iš gimdytojų perimame to net sąmoningai nesuvokdami. Aišku, kai kurių visą likusį gyvenimą bandome atsikratyti, bet tai jau kita istorijos dalis.

Likusius 30 proc. įtakos dalijasi seneliai, draugai, mokykla ir t. t. Nors visą laiką mokytojams sakau, kad, net jei mūsų įtaka vaikui tesiekia 1 proc., nereikia pasiduoti, galbūt ši dalis jo gyvenime bus lemtinga. Ir vien dėl to verta stengtis. Turime progą pakeisti Lietuvą, nors galimybė ir labai maža, ją išnaudoti verta.

Ką konkrečiai galėtumėte rekomenduoti auginant vaikus?

– Mažyliui reikia daug skaityti. Nesvarbu, ar jūs labai užsiėmę, ar jūsų darbai neatidėliotini, turite per dieną bent 20 minučių praleisti skaitydami vaikui. Visų pirma, tai emocinis artumas. Iš kompaktinės plokštelės paleista pasaka niekada neatstos skaitomos tėvų. Antra, ir fizinis artumas, kurio atžaloms labai reikia. Tyrimai rodo, kad kuo daugiau fizinio artumo, daugiau laiko praleista kartu, tuo vaiko emocinis intelektas aukštesnis. Pagaliau skaitant plečiasi vaiko žodynas, jis daugiau supranta, geriau formuluoja klausimus, dar daugiau sužino, ir taip įsisuka didesnių pasiekimų ratas.

Su pradinuku jau reikia diskutuoti apie pasaulį. Neramumai Ukrainoje? Sėskime ir šnekėkime apie tai, kas ir kodėl vyksta. Artėja rinkimai, einame ir balsuojame kartu, aptariame, kodėl taip pasirinkome. Stebėkime, kas vyksta pasaulyje, ir diskutuokime apie tai. Kuo daugiau tai darysime, tuo vaikas geriau ims suprasti, kas ir kodėl atsitinka, kaip susiję skirtingi dalykai. Tai, kad jūs patikrinsite, ar jis paruošė pamokas, nieko neduos ir iš esmės to net nereikia. Jei nepadarė namų darbų, jis turi išmokti pats prisiimti atsakomybę. Dabar mokykloje septynmečiai atneša tokius projektus, kad iškart supranti, jog patys jie to tikrai negalėjo padaryti. Atsiranda keista tėvų konkurencija, kas geriau paruoš namų darbus.

Vyresnių vaikų jau reikia klausytis, kad jie norėtų dalytis savo mintimis. Jie emociškai pažeidžiamesni, ieško savo tapatybės, nori atsiskirti nuo tėvų, nors to padaryti dar negali. Beje, vienas tyrimas parodė, kad paaugliai meluoja ne norėdami išsisukti nuo bausmės, o siekdami apsaugoti tėvus nuo nerimo. Daugelį dalykų paverčiame sudėtingesniais, negu jie iš tikrųjų yra. Užuot buvę paprastesni ir nuoširdesni, tik apsunkiname pasaulio suvokimą ir santykius.

Sprendimas turėti vaikų man asocijuojasi su itin didele atsakomybe. O kas, jei tu nesugebėsi tinkamai išauklėti žmogaus? Kaip susitaikyti su šia atsakomybe?

– Keturis vaikus turiu tik dėl to, kad nusimečiau atsakomybę dėl jų. Jie man duoti laikinai ir per tą laiką mano užduotis yra padaryti geriausia, ką sugebėsiu. Suprantu ir tai, kad, kas man atrodo geriausia, jiems nebūtinai taip bus. Kodėl vienoje šeimoje kartais užauga ir kunigas, ir nusikaltėlis? Nes vienam ta aplinka tiko, o kitam – ne.

Tėvai turi atsipalaiduoti ir pačią pirmą dieną pripažinti: aš susimausiu, pavyks tikrai ne viskas. Tačiau reikia džiaugtis ta kelione. Smagūs dalykai, kurie bus pakeliui, atsvers visus išbandymus. Kai tai suprasi, nebenorėsi kontroliuoti kiekvieno judesio, pakišti pagalvės po kiekviena duobe, tiesiog leisi viskam atsitikti. Šiuolaikiniams tėvams reikia leisti dalykams įvykti. Jei matote, kad nespėsite į būrelį, nesiverskite per galvą, geriau nuvažiuokite ledų ir kartu pasijuokite. Dažniau pažaiskite gyvenime.

A. Landsbergienė

Lietuvos edukologijos universitete apgynė edukologijos mokslų daktaro disertaciją.
Privataus vaikų darželio „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja bei vadovė.
Pasaulio lietuvių ekonomikos forume 2014 m. liepos 7 d. skaitys pranešimą, kaip išugdyti verslininkų kartą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų