Davoso depresija

Davoso depresija

Šveicarijoje, Davose, vykstančiame Pasaulio ekonomikos forume, į kurį kasmet susirenka vadinamasis globalus elitas aptarti tarptautinių problemų, lankausi nuo 1995-ųjų. Tačiau dar niekada iš jo nesu grįžęs toks nusivylęs kaip pastarąjį kartą.

Pasaulis murkdosi sunkiai išsprendžiamose problemose. Nelygybė, ypač išsivysčiusios ekonomikos šalyse, didėja. Skaitmeninė revoliucija, nepaisant jos potencialo, kelia milžinišką riziką privatumui, saugumui, darbo vietoms ir net demokratijai – prie šių iššūkių prisideda vos kelių Amerikos ir Kinijos skaitmeninių gigantų, įskaitant „Facebooką“ ir „Google“, nebevaldoma monopolijos galia. Klimato kaita graso sugriauti visą tarptautinės ekonomikos sistemą.

Ko gero, dar labiau nei šios problemos nuvilia atsakas į jas. Iš tiesų ten, Davose, kompanijų vadovai iš viso pasaulio daug kalbėjo apie vertybes. Jų veikla ir tikslai esą skirti ne tik pelnui akcininkams didinti, bet ir šviesesnei ateičiai įmonių darbuotojams, bendruomenėms, šalia kurių verslas veikia, ir visam pasauliui apskritai kurti. Jie netgi pripažįsta klimato kaitos ir augančios nelygybės keliamą riziką.

Tačiau nutilus šiųmetėms kompanijų vadovų kalboms Davose, tuoj pat išsisklaidė visos iliuzijos apie jų vertybes. Atrodo, verslo lyderiai labiausiai sunerimę dėl populistų keliamos grėsmės jų sukurtai pasaulio tvarkai, kuri būtent jiems suteikė daugiausia naudos.

Nenuostabu, kad ekonominis elitas vargiai sugeba suvokti, kokią masę žmonių Europoje ir JAV ši globali tvarka paliko užribyje.

Nenuostabu, kad ekonominis elitas vargiai sugeba suvokti, kokią masę žmonių Europoje ir JAV ši globali tvarka paliko užribyje – daugumos namų ūkių realios pajamos įstrigusios, o darbuotojams tenkanti pajamų dalis nuolat smunka. JAV tikėtina gyvenimo trukmė mažėja antrus metus iš eilės, o tarp tik vidurinį išsilavinimą turinčių žmonių nuosmukis tęsiasi kur kas ilgiau.

Nė vienas iš JAV verslo lyderių, kurių kalbas esu girdėjęs (ar man apie jas pasakojo), nė žodeliu neužsiminė apie renginyje taip pat dalyvavusio prezidento Donaldo Trumpo fantazijas, sapaliojimus ir rasizmą. Nė vienas nekalbėjo apie nenutrūkstamą srautą neišmintingų pareiškimų, įžūlaus melo ir neapgalvotų veiksmų, pasaulio akyse griaunančių JAV prezidento – kartu ir visos valstybės – autoritetą. Niekas nešnekėjo apie nusigręžimą nuo teisingumo ir nuo pačios tiesos.

Iš tiesų nė vienas iš JAV korporacijų titanų nepaminėjo prezidento administracijos nurėžto mokslo finansavimo, tokio svarbaus stiprinant JAV ekonomikos konkurencingumą ir padedančio išlaikyti amerikietišką pragyvenimo lygį. Nė vienas nepaminėjo D. Trumpo administracijos akibrokštų tarptautinėms institucijoms ir išpuolių prieš amerikietišką žiniasklaidą bei teismus – padarant žalos nepriklausomumo ir atsakomybės pusiausvyra paremtai sistemai, kuri saugo amerikietišką demokratiją.

Tačiau Davoso galingieji nesislėpdami laižėsi lūpas kalbėdami apie D. Trumpo ir Kongreso respublikonų įteisintas mokesčių lengvatas, sukrausiančias šimtus milijardų dolerių didžiausioms korporacijoms ir jas valdantiems turtuoliams – tokiems kaip pats D. Trumpas. Bet jų nesujaudino faktas, kad įgyvendinus naujuosius įstatymus dar didesnė mokesčių našta užguls didžiąją dalį vidurinės klasės – žmones, kurių gerovė smuko pastaruosius 30 ir daugiau metų.

Netgi jų mažame materialistiniame pasaulėlyje, kur augimas yra svarbiau už viską, D. Trumpo mokesčių lengvatos neturėtų būti sveikinamos. Be kita ko, tai sumažins mokesčius nekilnojamojo turto spekuliacijoms – veiklai, kuri niekur nesukūrė tvaraus klestėjimo, bet visur lėmė augančią nelygybę.

Naujasis įstatymas apkraus mokesčiais Harvardą ir Prinstoną – daugybės svarbių idėjų ir išradimų lopšius. Taip pat nulems mažesnes viešąsias išlaidas tose šalies dalyse, kurios klestėjo sumaniai išnaudodamos valstybės investicijas į švietimą ir infrastruktūrą. D. Trumpo administracija tiesiog ignoruoja akivaizdų faktą, kad XXI a. sėkmei reikia dar daugiau investicijų į švietimą.

Vadovams Davose atrodo, kad mažesni mokesčiai jų turtui ir korporacijoms, atskiesti mažesniu reguliavimu, yra vaistas nuo kiekvienos šalies problemų. Tai, jų teigimu, naudos suteiks visiems gyventojams. Ir, be jokios abejonės, verslo magnatai iš paskutiniųjų stengsis nedaryti žalos aplinkai, jei tik nebus kontrolės.

Tačiau istorijos pamokos akivaizdžios. Mokesčių nuolaidos turtingiesiems naudos nesukuria. O aplinka yra tokia nugyventa būtent dėl to, kad korporacijoms vis dar svetimas socialinės atsakomybės jausmas. Nėra jokios priežasties manyti, kad tarša sumažės, jei nebus efektyvaus reguliavimo ir adekvačių baudų už teršimą.

Ekonomistai mėgino priminti, kad šis augimas nėra tvarus ir savaiminis. Bet tokios pastabos mažai ką reiškia pasaulyje, kurį valdo materializmas.

Davose vadovai neslėpė euforijos dėl grįžtančio pasaulinio augimo ir didėjančio pelno bei premijų. Ekonomistai mėgino jiems priminti, kad šis augimas nėra tvarus ir savaiminis. Bet tokios pastabos mažai ką reiškia pasaulyje, kurį valdo materializmas.

Taigi pamirškite pasakaites apie vertybes, kurias savo kalbose sekė kompanijų bosai. Jie gal ir stengėsi nebūti panašūs į 1987 m. filme „Volstrytas“ aktoriaus Michaelo Douglaso sukurtą personažą, tačiau mintis ta pati: „Godumas yra gėris.“ Būtent tai mane ir nuliūdino, kad iš esmės neteisingą žinią tiek daug žmonių priėmė kaip tiesą.

Josephas E. Stiglitzas yra ekonomistas, Nobelio premijos laureatas

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų