Daugiaveidis šardonė

Daugiaveidis šardonė

„Jei vyno meniu nerandu mėgstamo vyno, visada renkuosi šabli, bet tikrai neužsisakau banalaus šardonė“, – su pasididžiavimu ištarė vyno gėrėjas ir kai kuriems svečiams prie stalo sukėlė šypsenas. Kodėl?

Šabli – tai klasika. Aukšto lygio vadovų mokyklose pateikiamas klasikinių vyno rūšių sąrašas, kurį rekomenduojama išmokti mintinai, kad per verslo vakarienes rinkdami arba rinkdamiesi vyną nesusimautų prieš partnerius. Tame sąraše visada yra šabli. Tai – Prancūzijos Burgundijos regiono šiauriausia dalis, pavadinimą gavusi nuo čia esančio nedidelio miestelio, garsėjančio baltuoju vynu. Jis gaminamas tik iš „Chardonnay“ vynuogių. Štai kodėl daugiau apie vyną išmanantiems šypseną sukelia skeptiški pasisakymai apie šią vynuogių veislę.

„Chardonnay“ galima rasti visuose vyną gaminančiuose pasaulio regionuose, todėl skonio versijų yra milijonai. Vienas vyndarys apie šias vynuoges pasakė: „Jos – kaip kekšės: kur pasodinsi, ten be didelio vargo užaugs.“ Tačiau tik išskirtiniuose žemės ploteliuose ir kruopštaus vyndario rankose iš minėtų vynuogių pagamintas vynas yra tikrai vertas dėmesio ir didelių pinigų.

Jei pasaulyje liktų viena vienintelė vynuogių veislė ir tai būtų „Chardonnay“, kaip suktųsi pripažinti šalies vyno žinovai? Tituluotas Lietuvos someljė Arminas Darasevičius per akimirką išvardija penkias mėgstamiausias šių vynuogių vyno rūšis: „Puligny-Montrachet“, minerališkas, su subtilia ąžuolo nata iš Čilės, „Pouilly-Fuissé“, „Premier Cru Chablis“ ir Kalifornijos šardonė.“ Gintautas Jašinskas iš „Mineralinių vandenų“ pirmenybę teikia šardonė iš kalnuotų Italijos vietovių, pietinei Burgundijai („Pouilly-Fuissé“), „Blanc de Blanc“ šampanui (jis gaminamas tik iš „Chardonnay“ vynuogių). Toliau favoritų sąraše rikiuojasi šardonė iš Naujosios Zelandijos, bet be ąžuolo skonio, taip pat saldus vynas iš Austrijos, Ispanijos. „Šių vynuogių gėrimus reikia vartoti ir mėgti vien už įvairovę“, – apibendrina G. Jašinskas.

Burgundijoje, laikomoje šardonė gimtine, kas keliolika metrų vynuogynų šlaituose nubrėžtos linijos, pastatytos sienos (pranc. „clos“), vos kelių dešimčių hektarų ploteliams suteikti atskiri pavadinimai, kurių ant butelių ieško viso pasaulio vyno pirkėjai.

Pavyzdžiui, jau minėtame Šabli regione (4 600 hektarų) yra tik septyni vynuogynai, kurie turi aukščiausią „Grand Cru“ kategoriją ir plyti vos šimto hektarų plote. Kaip buvo miela viename golfo klube Marbeljoje išgirsti solidžių vyriškių diskusiją. Jos santrumpa būtų tokia: „Blanchots“ laikytinas kaimietiškiausiu – paprastu ir nuoširdžiu. Jį statyčiau po „Les Grenouilles“, kuris yra aukštesnio lygio. Esu tikras, kad „Blanchots“ karūnuotas „Grand Cru“ tik dėl to, kad guli šalia kitų kilmingųjų. „Les Clos“ yra aromatingas, bet nervingiausias, ilgai „grojantis“ vynas. „Vaudésir“ – „apvaliausias“ ir turtingiausias, bet kartais per daug tiesmukas ir sunkus. „Les Preuses“ panašus, tik mažiau stilingas. „Bougras“ yra minkštas, su saldumo, šokolado natomis. „Valmur“ – moteriškas vynas, elegantiškiausias ir gilus.“ Taip savo patirtimi dalijasi šabli mėgėjai.

„Grand Cru“ vynuogynų dirvožemis yra unikalus. Tai galima suprasti ragaujant ir gretinant šabli su kitomis vyno rūšimis, pagamintomis iš „Chardonnay“ kituose kraštuose.

Pasak garsios vyno žinovės Jancis Robinson, keturių pakopų šabli klasifikacija yra viena suprantamiausių vartotojams. Paprasčiausias yra „Petit Chablis“, toliau rikiuojasi „Chablis“, „Premier Cru Chablis“, o ant aukščiausio laiptelio stovi „Grand Cru Chablis“. Pastarąjį rekomenduojama laikyti 10 metų, per kuriuos jis tinkamai subręsta, tačiau yra gamintojų, kurių šabli didingi tampa po 20–40 metų. Bet tokių nedaug.

Tarp šabli gamintojų seniai verda diskusijos, ar gėrimas turi būti fermentuojamas arba brandinamas ąžuolo statinėse, suteikiančiose papildomų skonių ir aromatų, keičiančiose vyno tekstūrą. Vieni, tarp kurių yra garsieji gamintojai Danielis Dampt’as, „Domaine des Malandes“, Louis Michelis, Jeanas Moreau, „Maison Régnard“, visiškai nenaudoja ąžuolo. Jų vynas visą laiką praleidžia nerūdijančio plieno arba stiklo taroje.

Pagal juos šabli neturi mėgdžioti Burgundijos „Côte de Beaune“ dalies, kur taip pat auginamos „Chardonnay“ vynuogės ir gaminama viena iš geidžiamiausių baltojo vyno rūšių. Šabli prialo išlikti kuo natūralesnis, subtilus, švelnių aromatų, su titnago nata, kuri yra dirvožemio atspindys, ir plienine, tiesiog subtiliai skrodžiančia rūgštimi, nepaveikta ąžuolo per fermentavimą ar brandinimą.

Tačiau yra garbingų vyndarių, prie kurių pris­kiriami Jeanas Marie Raveneau, Vincentas Dauvissat, naudojančių ąžuolą, bet dažniausiai seną, nesuteikiantį vynui skrudinimo natų.

Vertinantys išraiškingą, sodrų, tirštą, gausų aromatų „Chardonnay“ dažniausiai yra baltojo Burgundijos vyno mėgėjai. Jie ieško vyno iš jau minėto „Côte de Beaune“, pavyzdžiui, „Puligny-Montrachet“, „Chassagne-Montrachet“ arba „Pouilly-Fuissé“ iš labiau į pietus nutolusios Burgundijos dalies Makono. Burgundijos vynui pažinti greičiausiai neužtektų viso gyvenimo, be to, ir lėšų tam reikia gana didelių.

Kadangi šio regiono vyno populiarumas siekia kosmines aukštumas, viso pasaulio vyndariai iš „Chardonnay“ stengiasi daryti šabli arba Burgundijos stiliaus vyną. Originaliausieji tiesiog ieško išskirtinių žemės plotelių ir bando kuo mažiau kištis į tai, ką sukūrė pati gamta. „Chardonnay“ vynuogės yra lengvai auginamos, puikiai prisitaiko prie įvairių sąlygų ir anksti sunoksta. Žodžiu, paranki žaliava vyndariams.

Pasauliniu fenomenu šios vynuogės tapo apie 1980 m., kai buvo pradėtos masiškai sodinti Kalifornijos vynuogynuose.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų