Daugiau drąsos

Daugiau drąsos

Turėtume drąsiau projektuoti savo ateitį ir bandyti prisivyti ne Estiją, o siekti patekti į pasaulio ekonomikos branduolį, kaip teigia sociologas prof. Zenonas Norkus. Savo tyrimuose jis lygina tarpukario ir modernios Lietuvos ekonomikos, politikos ir socialinio gyvenimo pasiekimus. Nors pagal trukmę jau pralenkėme tarpukario valstybės gyvavimą, pažanga ne visose srityse tokia sparti kaip anuomet. Su Z. Norkumi kalbėjosi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.

Atkurtoji Lietuva mini 25-metį. Ar pokomunistinė šalis pagal savo pažangą ir įtaką visuomenės gerovei jau pralenkė tarpukario Lietuvos socialinių ir ekonominių reformų svarbą?

– Ir tapusi nepriklausoma, ir atkūrusi nepriklausomybę Lietuva susidūrė su panašiu iššūkiu – kaip integruotis į pasaulio ekonomiką. Juk Rusija iki Pirmojo pasaulinio karo buvo neką mažiau uždaras ūkis, palyginti su jos įpėdine Sovietų Sąjunga. Pirmajai Lietuvos Respublikai reikėjo atsigauti po Pirmojo pasaulinio karo ir Nepriklausomybės kovų, o atkurti nepriklausomybę 1990-aisiais pavyko taikiai. Atsižvelgiant į šį svarbų skirtumą, tarpukario Lietuvos ūkio pažanga – įspūdinga. Istorikai sutaria, kad apie 1924 m. šalis pasiekė 1913 m. lygį, o iki 1938-ųjų bendros nacionalinės pajamos padvigubėjo. Iki Pirmojo pasaulinio karo pinigų Lietuvos ūkininkai prasimanydavo daugiausia iš linų. Jų eksportu valstybė vertėsi ir pirmaisiais nepriklausomybės metais. Taip pat buvo gabenama neapdirbta mediena, o į kaimynę Vokietiją vežami gyvi gyvuliai ir paukščiai. Papjauti jų vietoje ir išdoroti taip, kad mėsa atitiktų ir tais laikais turtingų šalių rinkas budriai saugojusių sanitarijos inspekcijų reikalavimus, lietuviai dar negebėjo. Tačiau tarpukario nepriklausomybės pabaigoje Lietuvą jau sėte nusėjo pieno supirkimo punktų tinklas, buvo sukurta moderni maisto pramonė ir gamino tarptautinėse rinkose konkurencingą produkciją, – sviestą ir bekoną, kurie įsitvirtino labai reiklioje Anglijoje.

Kita vertus, pokomunistinės Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui 1990 m. lygį pasiekė tik 2003–2004 m. Pasaulio banko duomenimis, 2013-aisiais šalies BVP vienam gyventojui vidutiniškai buvo 57 proc. didesnis už 1990 m. rodiklį. Tik reikia pridurti, kad per tą laiką Lietuvos žmonių skaičius apie 18 proc. sumažėjo, vadinasi, per beveik ketvirtį amžiaus bendra BVP apimtis išaugo vos apie 27 proc.

Tarpukario Lietuva nuo 4 iki 7 proc. nacionalinių pajamų išleisdavo gynybai, ji negaudavo ir ES subsidijų. Tad su tarpukario Lietuva lygindamiesi ūkio pažangos tempais, negalėtume kuo nors ypač didžiuotis. Taip, atkurtos nepriklausomybės metais pinigų turinčių asmenų gyvenimas tapo patogesnis: atidaryta itin modernių prekybos tinklų, aplink didžiuosius miestus išaugo įspūdingų individualių namų kvartalų. Paslaugų, vartojimo, gyvenimo kokybės sferos pažanga – didžiulė. Kebliau ją teigti kalbant apie gamybą, naujų „firminių“ lietuviškų produktų sukūrimą ir įsitvirtinimą užsienio rinkose.

Tarpukario Lietuvos ekonominę sistemą įvardijate kaip valstybinį kooperacinį kapitalizmą, o šiuolaikinį ūkį – kaip neoliberalią kapitalizmo formą. Kuo šie režimai skiriasi ir kurį laikytumėte efektyvesniu?

– Tarpukario Lietuva buvo tipiška besivystanti šalis – agrarinė, kaimiška ir dar ne visai raštinga. Dvi jos didžiausios, tarpusavyje susijusios ūkio raidos problemos buvo didžiulis paslėptas nedarbas ir kapitalo stygius. Todėl kooperacijos plėtra ir valstybės investicijos į eksportui gaminančios pramonės sukūrimą buvo geriausia politika ir vargu ar turėjo kitų alternatyvų. Būdama labai atsilikusi nuo technologiškai pažangesnių valstybių, Lietuva galėjo rinktis tik „kopijuojančios“ raidos kelią. Buvo net konkreti šalis, kurios sėkminga patirtis imituota iki smulk­menų, – tai Danija. Kalbant teoriškai, anuo metu pagrindinė problema buvo rinkos nesėkmės, su kuriomis ir kovojo kooperacijos sąjūdis, o valstybės kluptelėjimų rizika išliko menka.

Šiuolaikinė Lietuva tokių vadinamųjų atsilikimo pranašumų nebeturi, todėl dabar tarpukario receptai tikriausiai nebeveiktų. Neoliberalios ekonomikos požiūriu proveržį gali paskatinti tik inovatyvios privačiojo verslo iniciatyvos, nors šią doktriną ir ne visai atitinka garsiųjų Rytų Azijos tigrų sėkmės istorijos.

Daug dėmesio skiriate žemės reformoms tarpukaryje ir žlugus sovietų režimui. Teigiate, kad tarpukariu vykdyta tokia pertvarka visuomenę suvienijo, o pokomunistinė – suskaldė. Kodėl taip atsitiko?

– Iš tikrųjų, Pirmosios Lietuvos Respublikos istorija prasidėjo nuo revoliucinio nuosavybės santykių pertvarkymo, kuris savo mastu ir padariniais lyginamas su privatizacija ir dekolektyvizacija atkūrus nepriklausomybę. Nepamirškime, kad žemė anuo metu buvo pagrindinis tautos turtas, o iki 80 proc. gyveno iš žemės ūkio pajamų. Kita vertus, daugiau kaip 25 proc. visos žemės valdė tik kokie 2 tūkst. žemvaldžių. Absoliuti jų dauguma buvo arba lenkų mažumos atstovai, arba sulenkėję lietuviai, kaip jie vadinti to meto lietuviškoje spaudoje. Jie vaizduoti ir kaip Lenkijos, atėmusios iš Lietuvos istorinę sostinę Vilnių, „penktoji kolona“, lenkintojai ir pan. Tad žemės reforma tapo tautą vienijančia kova su vidaus ir išoriniu priešu, kerštu už „tautos išdavystę“, nutautėjimą. Likvidavus stambiąją žemės nuosavybę sumažėjo turto ir pajamų pasiskirstymo nelygybė, šalies visuomenė tapo tvirčiau integruota. Didieji žemvaldžiai nukentėjo, užtat iki 40 tūkst. naujakurių įsteigė ūkius, iki 30 tūkst. mažažemių pasididino valdas. Tad pralaimėtojų buvo palyginti nedaug, o ir tie prarado ne viską – jų nuosavybėje liko dvarų centrai, inventorius ir 80 ha žemės.

Pokomunistinėje Lietuvoje nominaliais agrarinės reformos laimėtojais gali būti laikomi buvę žemės savininkai ir jų palikuonys. Tačiau didžioji dalis jų 1992 m. buvo jau pensininkai, o dauguma paveldėtojų gyveno miestuose ir nesiruošė grįžti į kaimą ūkininkauti. Iš darbingo amžiaus kolūkiečių liko nedaug galinčių pasijusti tikrais laimėtojais. Tik mažuma turėjo išteklių gyvybingiems šeimos ūkiams sukurti, tad žmonių pajamos susitraukė.

Su tarpukario Lietuva lygindamiesi ūkio pažangos tempais, negalėtume kuo nors ypač didžiuotis.

Mažiausiai 100 tūkst. buvusių kolūkiečių tapo bedarbiais, turinčiais kaip nors pramisti iš sodybinių sklypų, pašalpų ir sezoninių darbų. Jie laikomi pokomunistinės reformos pralaimėtojais. Be to, pertvarka suskaldė kaimo socialines viršūnes: kolūkių pirmininkai ir jų „partinis-ūkinis aktyvas“ paskelbti Maskvos „penktąja kolona“, nepriklausomybės priešais. Tačiau, skirtingai nei daugelis 1922 m. žemės reformos „aukų“, jie tokie iš tikrųjų nebuvo. Gal todėl kaime ir dabar kairiosios bei populistinės politinės jėgos yra įtakingesnės už agrarinę reformą projektavusias dešiniąsias.

Daugelis pokomunistinių šalių subyrėjus Sovietų Sąjungai griebėsi gana radikalios laukinio kapitalizmo versijos. Ar Lietuva po Kovo 11-osios galėjo turėti kitokį pasirinkimą? Ką įvardytumėte kaip didžiausias laukinio kapitalizmo bėdas pirmaisiais atkurtos valstybės metais?

– Kaip rodo Kinijos rinkos reformų patirtis, palaipsnis perėjimas iš centralizuotos planinės į rinkos ekonomiką, išvengiant laukinio kapitalizmo, nėra neįmanomas. Tačiau Lietuva, griūvant Sovietų Sąjungai, tokio pasirinkimo neturėjo. Transformacinis ūkio nuosmukis buvo neišvengiamas. Galbūt jis būtų buvęs mažesnis, o Lietuvos ekonomika per keletą metų būtų pradėjusi lipti iš duobės, rinkos reformas – liberalizaciją, stabilizaciją ir privatizaciją – vykdant kitokia eilės tvarka. Lietuvoje viskas pradėta privatizacija ir baigta stabilizacija, kurios imtasi tik 1993 m. įvedus litą. Su infliacija užsitęsė laikotarpis, kai kovota dėl privatizuojamo turto dalybų ir perskirstymo. Paankstinus makroekonominę stabilizaciją ir tik tuomet privatizavus stambias įmones, suradus joms užsienio investuotojų (kaip darė estai), „nekūrybiško griovimo“ veikiausiai būtų buvę mažiau.

Pokomunistinę Lietuvą laikote pusiau periferinio kapitalizmo valstybe ir atkreipiate dėmesį, kad technologinės pažangos atžvilgiu esame tolokai nuo Vakarų. Ar tai svarbiausia priežastis, kodėl daugeliu aspektų taip ir likome estams už nugarų?

– Centrinę (ar branduolio), pusiau branduolio, pusiau periferinę ar tik periferinę konkrečios šalies padėtį pasaulio ekonomikoje lemia jos vieta tarptautiniame hierarchiniame darbo pasidalijime. Tai keturios šiuolaikinio pasaulio valstybių klasės, arba lygos. Centro, pirmosios lygos, šalys nekonkuruoja tarpusavyje, kas pigiau pagamins tekstilės gaminių ar išlydys plieną. Šiuos paprasčiau importuoti iš trečiosios lygos (pusiau periferijos) kraštų, kuriems turimi ištekliai ir pigi darbo jėga leidžia būti konkurencingiems gaminant paprastą produkciją, pradedant tekstile ir baigiant metalais ar trąšomis. Centre nebeapsimoka gaminti net sudėtingos produkcijos: elektronikos, vaistų ar mašinų. Tai daro antroji pasaulio ekonomikos lyga, kurioje konkuruoja pusiau branduolio šalys. Centrui priklauso kapitalo pertekusios valstybės – jose įkurtos tarptautinių korporacijų būstinės, iš kurių valdomos per daugybę šalių nusidriekusios gamybos grandinės. Svarbiausia, čia kuriamos ne tik lokaliai, bet ir globaliai naujos technologijos: atrandama ir išmokstama daryti tai, ko dar niekas niekur pasaulyje nebandė. Dėl to jos vadinamos priešakinio technologijų krašto šalimis. Yra ir periferija, kurios atstovės verčiasi žaliavų ir darbo jėgos eksportu (sumoka už importą iš emigrantų pervedamų pinigų), taip pat užribis, kuriam priklauso žlugusios valstybės, „eksportuojančios“ terorą ir pabėgėlius.

Tik branduolio šalys yra tikros, o ne popierinės žinių ekonomikos. Iki šiol nė viena pokomunistinė valstybė nesugebėjo tokia tapti. Arčiausiai šio taško buvo Slovėnija, bet ir ji, atrodo, patyrė nesėkmę. Estijos pranašumas yra Suomijos, kuri laikoma viena priešakinio krašto šalių, kaimynystė. Ankstyva makroekonominė stabilizacija, labiau apgalvota privatizacijos politika, sumaniai kuriamas tarptautinis valstybės įvaizdis leido Estijai tapti vienai pokomunistinio pasaulio lyderių, pritraukti tiesioginių užsienio investicijų ir modernizuoti dalį sudėtingą produkciją gaminančios pramonės. Lietuvoje ji beveik visa žlugo per pirmą pokomunistinį dešimtmetį. Tačiau Estijos atotrūkis nuo Lietuvos nedidelis. Apie mūsų atsilikimą nuo šios kaimynės be jokių išlygų galima kalbėti tik pirmuoju pokomunistiniu dešimtmečiu. Jeigu palygintume BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą, tos prarajos pastaraisiais metais visai neliko. Gana vangus ir Lietuvos, ir Estijos ekonomikos prieaugis po 2008–2010 m., ko gero, rodo, kad „kopijuojančios“ raidos potencialas jau išsemtas ir abi šalys gali būti patekusios į vadinamuosius vidutinių pajamų spąstus. Norint iš jų ištrūkti, mažų mažiausiai reikėtų įgyti bent tiek pat drąsos, kiek turėjo mūsų seneliai. Juk tarpukario Lietuva savo socialinėje vaizduotėje vijosi ne kaimynę Latviją, nuo kurios buvo atsilikusi kur kas labiau negu šiuolaikinė Lietuva atsilieka nuo Estijos, o Daniją. O ši nuo tuometės Lietuvos buvo dar labiau atitrūkusi, negu dabartinė Lietuva atsilieka nuo šiuolaikinės Danijos. Apskritai Estijos pavyzdys rodo, kad ir didelės tiesioginės užsienio investicijos nėra panacėja. Proveržis į branduolį, nors tokie atvejai reti, neįmanomas negebant kurti originalių aukštųjų technologijų produktų ir paslaugų. Kaip tokį gebėjimą išsiugdyti, yra daugybė patarimų ir knygų, bet daugeliui jų autorių norisi užduoti amerikietišką klausimą: jeigu tu toks protingas, tai kodėl dar nesi milijonierius?

 Vienas esminių tarpukario ir Kovo 11-osios Lietuvos skirtumų – demokratijos įtvirtinimas. Ar po 1990-ųjų demokratijai sustiprėti buvo lengviau nei tarpukariu? Juk kitoms sovietinėms respublikoms, išskyrus Baltijos šalis, to taip ir nepavyko pasiekti.

– Baltijos šalys – vienintelės buvusios sovietinės respublikos, kurioms Vakarai netrukus po SSRS griūties pateikė rea­lią artimos narystės ES ir NATO perspektyvą. Šis svarbiausias veiksnys paskatino greitą demokratijos konsolidaciją. Bent jau minimalia („šumpėteriška“) prasme, t. y. turi vykti periodiška aukščiausių valstybės pareigūnų kaita organizuojant palyginti laisvus ir sąžiningus rinkimus.

Matyt, susirūpinimas dėl Vakarų reakcijos lėmė, kad 1992 m. rudenį rinkimus ekskomunistams pralaimėjęs Sąjūdis Lietuvoje nesukėlė pirmos buvusiose pokomunistinėse šalyse spalvotosios revoliucijos, o 1993 m. rudenį, per Kauno savanorių maištą, dešinieji nepasinaudojo proga nuversti Algirdą Brazauską. Tarpukariu tokio tarptautinio spaudimo išsaugoti demokratiją nebuvo. Naujos Rytų Europos valstybės Vakarus domino tik kaip sanitarinio kordono komunizmui Rusijoje sulaikyti grandys. Pamatę, kad Vakarų valstybės toleruoja Józefo Piłsudskio 1926 m. gegužę kaimynėje Lenkijoje įvykdytą perversmą, tautininkai galutinai ryžosi tokiam žingsniui Lietuvoje.

Tik branduolio šalys yra tikros, o ne popierinės žinių ekonomikos. Iki šiol nė viena pokomunistinė valstybė nesugebėjo tokia tapti.

Reikia pabrėžti, kad tarpukario Lietuvą netikslu tapatinti su smetonine. Tokia ji tapo tik po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Steigiamajame 1920–1922 m. Seime pagrindinių politinių jėgų sutarimo dėl pamatinių valstybės kūrimo klausimų buvo net daugiau negu 1990–1992 m. Atkuriamajame Seime. Svarbiausi sprendimai, kuriais pakloti tarpukario Lietuvos pamatai, priimti vyraujant konsensuso demokratijos dvasiai. 1991–1992 m. daugybė lemtingų šalies raidai Vyriausybės potvarkių faktiškai buvo vienasmeniški premjero Gedimino Vagnoriaus sprendimai. Jei norite aiškiau suprasti, kodėl skyrėsi abiejų Lietuvos respublikų ūkio raida, galite internete surasti ir palyginti G. Vagnoriaus ir 1919–1924 m. mūsų valstybės ekonomikos kūrėjo Ernesto Galvanausko biografijas.

 Ką laikytumėte didžiausiais pasiekimais per 25 metus, o ką – svarbiausiomis klaidomis ar nesėkmėmis?

– Didžiausiais pasiekimais galime laikyti narystę ES ir NATO. Tiesa, tai labiau lėmė geopolitiniai didžiųjų pasaulio lošėjų (visų pirma, JAV) sprendimai. Gana sunku įsivaizduoti, ką Lietuvos valdžia turėjo pridaryti, kad tie pasiekimai būtų išslydę iš rankų. Ar mūsų nebūtų priėmę į ES, jeigu būtume atsisakę uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kurios dalis gyventojų dabar taip pasigenda? Matyt, ir tokiu atveju įstojimas į ES tik būtų buvęs keleriems metams atidėtas – būtume į ją priimti su Bulgarija ir Rumunija.

Kalbant apie užsienio politiką, Lietuva kitas naująsias ES ir NATO nares pranoksta karingumu Rusijos atžvilgiu, šalis niekada nepraleidžia progos imtis antirusiškų iniciatyvų. Lietuva kol kas vienintelė priėmė įstatymą, įpareigojantį Maskvą atlyginti sovietinės okupacijos žalą. Negalima atmesti, kad ši politika kada nors atsipirks. Net drąsiausios svajonės išsipildo, atsitinka ir tai, ko niekas nė nesapnavo. Tačiau labai rizikinga politiką grįsti svajonėmis, t. y. optimistiškiausiais scenarijais. Šiems neišsipildžius, Lietuvos politiką Rusijos atžvilgiu tektų pripažinti klaida, nes dėl jos nuolat tenka patirti nemenkų ekonominių nuostolių, gali prireikti ir dar didesnių aukų.

Akivaizdu, kad kilus Rusijos ir NATO karui Lietuva dėl Kaliningrado srities kaimynystės taptų bene intensyviausių karo veiksmų lauku. Ar tikrai norime savo šalį sudeginti ant karo aukuro dėl Ukrainos teritorinio vientisumo ir Rusijos demokratizavimo, kaip tai vyko Vokietijoje ir Japonijoje po 1945 m.? Politikai šiuo klausimu turėtų atsiklausti rinkėjų.

Kalbant ne apie tokius apokaliptinius dalykus, labai abejoju, ar Lietuva, save pristatydama kaip agresyviausiai antirusišką pokomunistinę šalį, daro save bent kiek patrauklesne tiesioginių užsienio kapitalo investicijų vieta.

Per didelė įtampa su Rusija tik trukdo šioje šalyje stiprėti Vakarų įtakos agentams ir demokratinei „penktajai kolonai“, kuri yra tikroji radikalaus Rusijos klausimo sprendimo viltis. Šaltojo karo metais irgi netrūko karštuolių, kurie kilus įprastai JAV santykių su Sovietų Sąjunga krizei ragindavo kuo greičiau ir skaudžiau smogti sovietams. Pagaliau Vakarų pergalę Šaltajame kare lėmė pranašesnė Vakarų „minkštoji“, kultūrinė ir ideologinė galia – Sovietų Sąjunga sugriauta iš vidaus. Vargu ar galima tikėtis istoriją pasikartosiant, mėginant spartinti jos eigą smurtinėmis revoliucijomis. Eksportuojant Vakarų demokratiją į Rusiją, Lietuva kur kas labiau pasitarnautų ne karinga retorika, o padėdama tiesti tiltus ir griauti nepasitikėjimo barjerus, trukdančius demokratijos ir liberalizmo idėjų sklaidai į Rytus.

Kalbant apie vidaus politiką, daugiausia klaidų galima įžvelgti revoliuciniu „nepaprastosios politikos“ laikotarpiu 1991–1992 m., kai buvo nulemta Lietuvos ūkinė, socialinė ir politinė trajektorija, kuri išlaikyta iki šiol.

 

Z. Norkus

Gimė 1958 m.

1976–1981 m. studijavo filosofiją Leningrado universiteto Filosofijos fakultete.

1984 m. apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją.

2002 m. suteiktas habilituoto mokslų daktaro laipsnis.

Nuo 2004 m. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorius.

2010 m. apdovanotas Lietuvos mokslo premija.

Svarbiausios pastarųjų metų monografijos: „Kokia demokratija, koks kapitalizmas?“ (2008 m.), „Nepasiskelbusioji imperija“
(2009 m.), „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“ (2014 m.).

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų