(Pauliaus Peleckio nuotr.)

Daugelyje šalių mažėja darbingo amžiaus gyventojų

Daugelyje šalių mažėja darbingo amžiaus gyventojų

Pavojų galima sušvelninti įvairiais būdais

Daugelyje išsivysčiusių šalių yra antiimigracinių partijų, šiurpinančių Europos senbuves, ir kartais jos patenka į valdžią. Lietuva išsiskiria su emigracija kovojančia partija. Ši nedidelė Baltijos šalis, turinti 2,8 mln. gyventojų (kurių skaičius toliau mažėja), 2016 m. gausiai balsavo už Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, pažadėjusią ką nors daryti, kad žmonės nebeplūstų iš šalies. Kaip kartais nutinka su kitur skambančiais pažadais mažinti imigraciją, rezultato ir čia nelabai matyti.

„Lietuviai – čigonai, kaip olandai“, – sakė Andrius Francas iš Vilniuje veikiančios personalo atrankos įmonės „Alliance for Recruitment“. Darbo žmonės iš šalies pajudėjo beveik iškart, kai Lietuva 1990-aisiais paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Atėjus naujam amžiui, lietuviams gavus teisę dirbti ES valstybėse, emigracija išaugo dar labiau. Daugeliui pažadėtoji žemė – Jungtinė Karalystė. Vilniuje, dešiniajame Neries krante, esančiame knygyne „Pegasas“ anglų kalbos mokymo priemonės užima net keturias lentynas. Jokiai kitai kalbai, net vokiečių ar rusų, neskirta daugiau kaip viena.

1990-aisiais 2,5 mln. siekęs 15–64 metų amžiaus lietuvių skaičius 2015 m. sumažėjo iki 2 mln. ‒ daugiausia dėl emigracijos. Šalį ištiko ir kita bėda. Kadangi XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje buvo staigiai smukęs gimstamumas, į darbo rinką įsilieja mažai naujokų. Nuo 2011 m. aštuoniolikmečių skaičius sumažėjo 33 proc. Jei Jungtinės Tautos neapsirinka, 2030 m. Lietuvoje liks tik 1,6 mln. darbingo amžiaus žmonių – kaip 1950-aisiais.

Lietuva viena pirmųjų įsiliejo į šią srovę. Šiandien darbingo (t. y. 15–64 metų) amžiaus žmonių skaičius mažėja 40-yje šalių, kai baigiantis XX a. 9-ajam dešimtmečiui tokių buvo tik devynios. Neseniai prie jų prisijungė Kinija, Rusija ir Ispanija, netrukus prisidės Tailandas ir Šri Lanka. Dabar gali nuvažiuoti nuo Vilniaus iki Lisabonos (arba, jei praleis pasieniečiai, į rytus iki Pekino) kirsdamas tik tas šalis, kuriose darbingo amžiaus žmonių skaičius mažėja.

Prarasti produktyviausio amžiaus žmones nebūtinai visuomet pražūtinga šaliai. Bet tai vis tiek kelia rūpesčių. Kad ūkis augtų, mažiau dirbančiųjų turinti šalis privalo dar labiau didinti našumą. Joje gali būti sudėtinga rasti lėšų viešosioms gėrybėms, pavyzdžiui, gynybai. Mažiau pečių turės pakelti valstybės skolą. Trūks žmonių, galinčių sugalvoti puikių idėjų, kurios praturtintų tautą.

Įmonės nelabai noriai tokiose šalyse investuoja. Japonijoje, kur sparčiai mažėja darbingo amžiaus žmonių, net vietinėms bendrovėms įdomesnės užsienio rinkos.

Senstančiai visuomenei reikės išlaikyti daugiau senolių. Vyresnių kaip 65 metų ir darbingo amžiaus žmonių santykis (senėjimo indeksas) gali pavojingai pakisti net tose šalyse, kur darbingo amžiaus žmonių daugėja – pakanka žvilgtelėti į Australiją ar Jungtinę Karalystę. Bet ten, kur galinčiųjų dirbti gretos retėja, padėtis veikiausiai blogės sparčiau. Demografai prognozuoja, kad Japonijoje, kur jaunimo maža, o gyvenimo trukmė ilga, 2020 m. šimtui darbingo amžiaus žmonių teks 48 per 65 metų slenkstį perkopę asmenys, kai 1990-aisiais teko tik 17.

Vienose šalyse nuosmukis nėra labai didelis, kitos atsidūrė ties bedugnės riba. Darbingo amžiaus žmonių vis mažėja ir Kinijoje, ir Prancūzijoje. Bet Prancūzijoje jų skaičius turėtų po truputį smukti keletą ateinančių dešimtmečių, o Kinijoje netrukus staigiai kris – iš dalies dėl vieno vaiko politikos. Numatoma, kad 2014 m. milijardą perkopęs ir piką pasiekęs 15–64 metų kinų skaičius 2015–2025 m. sumažės 19 mln., per dešimt kitų metų ‒ dar 68 mln., o dar po dešimtmečio ‒ net 76 mln. (žr. 1 grafiką).

Pasak Europos Komisijoje dirbančio ekonomisto Jörgo Peschnerio, daugelio šalių laukia demografiniai suvaržymai, kurių jos negali arba nenori matyti. Jis girdi daug diskusijų, kaip padalyti ekonominį pyragą (ar pensijoms atpjauti dosniau, ar ne taip dosniai?), bet retai išgirsta kalbant, ką daryti, kad pyragas nesumažėtų. Juk nėra taip, kad šalys nieko negali. Net jei atmesime mįslingąjį tų, kurie jau dirba, našumo didinimą, trys politikos kryptys gali gerokai sušvelninti poveikį, kurį kelia mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius.

Nesibaigiantis darbas

Pirma, reikia skatinti daugiau moterų dirbti mokamą darbą. Beveik visose ES šalyse, JAV ir Pietų Korėjoje (tarp jaunimo) aukštąjį mokslą baigusios darbingo amžiaus moterys skaičiumi lenkia vyrus. Bet pasaulyje yra tik trys šalys, kur moterys pagal dalyvavimą darbo rinkoje neatsilieka nuo vyrų. Turtingų šalių grupėje atotrūkis ypač didelis Graikijoje, Italijoje ir Japonijoje, taip pat Pietų Korėjoje, kur dirba 59 proc. darbingo amžiaus moterų, palyginti su 79 proc. vyrų.

Vyriausybės gali padėti suteikdamos ilgas vaiko priežiūros atostogas (dalį jų skiriant tėčiams), kad gimus vaikui moterys neiškristų iš darbo rinkos. O valstybinė senolių globa padeda darbo rinkoje išlikti šeštąją dešimtį skaičiuojančioms moterims, kai jų tėvams paprastai reikia daugiau dėmesio. Vis tik neseniai paskelbtoje Tarptautinio valiutos fondo ataskaitoje teigiama, jog daugiausia moterų į mokamą darbą pritraukiama ir išlaikoma valstybei finansuojant ikimokyklinį ugdymą ir vaikų priežiūrą.

Darbdaviai irgi gali labiau pasistengti. Akivaizdžiausias būdas – sukurti lanksčias darbo sąlygas, pavyzdžiui, leisti dirbti nuotoliniu būdu ar neįprastu laiku ir padaryti karjeroje pertrauką.

Tėčiams reikia suteikti tokias pat galimybes rinktis lankstų darbą kaip ir mamoms. Kartais moterys neįsilieja į darbo rinką dėl diskriminacijos. Ji gali būti atvira. Pasaulio banko duomenimis, 104 šalyse moterims iki šiol draudžiama rinktis kai kurias profesijas. Pavyzdžiui, Rusijoje moterys nepriimamos į laivus vairininkėmis (neva saugant jų reprodukcinę sveikatą). Bet dažniau diskriminacija būna paslėpta arba kyla iš neįsisąmoninto šališkumo.

Benas Franklinas iš idėjų kalvės ILC UK teigia, kad įprastas pensinis amžius – 65 metai – tėra atsitiktinai parinktas taškas baigti darbingą gyvenimą.

Kitas šaltinis – vyresnio amžiaus dirbantieji. Benas Franklinas iš idėjų kalvės ILC UK teigia, kad įprastas pensinis amžius – 65 metai – tėra atsitiktinai parinktas taškas baigti darbingą gyvenimą. Tačiau daugelyje šalių sunku pasiekti, kad žmonės dirbtų bent iki tokio amžiaus. Kinijoje į pensiją paprastai išeinama 50–60 metų, o juk numatoma, kad jau 2050-aisiais 60 metų ir vyresni bus apie 35 proc. šalies gyventojų. Taikant dosnią ankstyvos pensijos politiką, tik 41 proc. 60–64 metų europiečių dirba mokamą darbą. O tarp 65–74 metų amžiaus žmonių ši dalis nesiekia nė dešimties procentų. Kroatijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje tokių yra mažiau kaip vienas iš 20.

Vyriausybėms prieinamos svirtys gerai žinomos – galima mažinti finansines paskatas rinktis ankstyvą pensiją (per mokesčius ar išmokas) ir didinti tas, kurios skatina dirbti toliau. Beveik visur būtina ilginti valstybinį pensinį amžių. Andrew Masonas iš Havajų universiteto ir Ronaldas Lee iš Kalifornijos universiteto Berklyje nustatė, kad 2010–2050 m. vidutinį pensinį amžių kas dešimt metų padidinant 2–2,5 metų, jau būtų galima atsverti senstančiose šalyse, tokiose kaip Vokietija ir Japonija, vykstančias demografines permainas.

Darbdaviams taip pat teks keisti požiūrį į vyresnius darbuotojus. Japonijoje ir Pietų Korėjoje, kur darbo rankų trūksta labiausiai, šešiasdešimties sulaukę žmonės paprastai išstumiami iš darbo rinkos (vidutinė gyvenimo trukmė, atitinkamai, siekia 84 ir 82 metus). Pratęsiant darbingą gyvenimą reikėtų investuoti į kvalifikacijos tobulinimą, lanksčius darbo susitarimus (pavyzdžiui, leisti į pensiją išeiti pamažu) ir geresnes darbo sąlygas, ypač fizinės jėgos reikalaujančiame darbe. 2007 m. Vokietijos automobilių gamintoja BMW, kuriai gresia netekti patyrusių darbuotojų, įrengė eksperimentinę konvejerio liniją vyresniems darbininkams. Patobulinus ergonomiką, t. y. sudėjus medines grindis, parinkus geresnę avalynę ir įvedus darbuotojų rotaciją pareigose, jų darbo našumas išaugo 7 proc. ir susilygino su jaunesnių kolegų. Darbas būdavo praleidžiamas rečiau nei gamyklos vidurkis. Šie nedideli pakeitimai davė naudos visiems darbuotojams, todėl pradėti taikyti visoje įmonėje.

Paskutinė išeitis – pritraukti daugiau migrantų pačiame jėgų žydėjime. Darbingo amžiaus gyventojų skaičius turėtų ne vieną dešimtmetį augti tokiose šalyse kaip Australija, Kanada ir Naujoji Zelandija, kurios atvirai vilioja kvalifikuotus migrantus. Kitur galima bandyti pritraukti studentų iš užsienio ir tikėtis, kad jie pasiliks. Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas mano, kad gali prikviesti gerokai daugiau studentų iš užsienio – dabar jų tėra 700 iš 19,2 tūkst. visų studijuojančiųjų. Jį ypač domina Izraelis, didžiausio gimstamumo šalis turtingajame pasaulyje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno didelė žydų bendruomenė, iš čia kilę daug žymių žydų. Iš dalies rodydamas akademinių sluoksnių atvirumą, Vilniaus universitetas kai kuriems nacių nurodymu išmestiems žydų studentams pradėjo teikti „atminimo diplomus“, daugiausia po mirties.

Bėda ta, kad šalys, kurios demografinis trūkumas didžiausias, dažnai yra priešiškiausios imigracijai.

Bėda ta, kad šalys, kurios demografinis trūkumas didžiausias, dažnai yra priešiškiausios imigracijai. Europos socialinio tyrimo duomenimis, negatyviu požiūriu į imigrantus Čekijos ir Vengrijos gyventojai lenkia visus kitus europiečius. 2015–2020 m. darbingo amžiaus gyventojų jose, atitinkamai, turėtų sumažėti 4 ir 5 proc. Su masine imigracija pastaraisiais laikais nesusidūrusiose šalyse gali būti mažiau pritariančiųjų, kad reikia plačiau atverti duris. Net jei jos nebūtų nusiteikusios prieš naujus gyventojus, šių gali tekti ieškoti tolimuose kraštuose. Šalių, kuriose mažėja darbingo amžiaus gyventojų, kaimynes dažnai kankina ta pati problema.

„Kinija niekada nebuvo imigrantų šalis“, – aiškina Fei Wangas iš Renmino universiteto Pekine. Vargu ar ji tokia taps, bet dabar šalis bando parsivilioti emigrantus ir pritraukti žmonių iš etninių kinų diasporos. Nuo vasario „kinų kilmės užsieniečiams“ vyriausybė taiko švelnesnius vizų įstatymus. Šanchajuje, o netrukus turbūt ir kituose miestuose gyvenantiems kitų šalių piliečiams leidžiama įsivežti tarnaites iš tokių šalių kaip Filipinai. Tai mažas žingsnis tinkama linkme.

Kadangi skiriasi šalims kylančių demografinių iššūkių mastas, taisant šią padėtį taikomos priemonės vienoms šalims gali padėti labiau, kitoms ‒ mažiau. Pavyzdys galėtų būti Italija ir Vokietija. Abiejose šalyse darbingo amžiaus gyventojų vis mažėja ir toliau mažės veikiausiai panašiu tempu. Bet Italija turi daugiau priemonių tai spręsti. Šioje šalyje moterų užimtumas gerokai atsilieka nuo vyrų, taigi, aktyvių šalies gyventojų skaičius šautų aukštyn, jei atotrūkio staiga neliktų – ir jei visi dirbtų ilgiau bei įgytų geresnį išsilavinimą (žr. 2 grafiką). Vokietijai sunkiau rasti sprendimo būdų, nekalbant apie Lietuvą.

Teoriškai kiekviena turtinga šalis gali ištrūkti iš demografinių spąstų. Vyriausybės galėtų pradėti mažindamos kliūtis imigrantams ir didindamos pensinį amžių. Į darbo rinką reikėtų pritraukti daugiau moterų. Galima didinti gimstamumą remiant vaikų priežiūrą ir po poros dešimtmečių, kitoms reformoms išsikvepiant, sulaukti naujų darbuotojų bangos. Bet mažėjant gyventojų daug kas pradeda atrodyti sunkiau. Metų pradžioje Lenkijoje susikaupė šūsnys neperžiūrėtų imigracijos, daugiausia ukrainiečių, paraiškų. Paaiškėjo, jog įdarbinimo agentūroms smarkiai trūko žmonių, tad jos nepajėgė laiku sutvarkyti dokumentų. Jos bandė ieškoti papildomų darbuotojų, bet nesėkmingai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų