(15min.lt nuotr.)

Dar vienas politinio kapanojimosi sezonas

Dar vienas politinio kapanojimosi sezonas

Baigiasi Seimo pavasario sesija, o nuo naujosios valdančiosios koalicijos veiklos pradžios praėjo daugiau nei 200 dienų. Pakankamai, kad galėtume vertinti, kaip jai sekasi vykdyti rinkiminius pažadus, organizuoti Vyriausybės ir Seimo narių bendradarbiavimą, dirbti su opozicija bei prezidente.

Vertinant rinkiminių pažadų vykdymą ir nekartojant to, kas jau viešai sakyta apie prieštaringą Darbo kodekso priėmimo istoriją, reikia pastebėti, kad kai kuriose srityse Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) yra nuosekli ir ėmėsi to, ką kalbėjo rinkimų kampanijos metu. Tai pirmiausia pasakytina apie priemones alkoholio prieinamumui mažinti.

Dėmesys švietimo ir aukštojo mokslo, mokesčių politikos, valstybės valdomų įmonių veiklos efektyvumo klausimams irgi nėra netikėtas. Tęsiama užsienio bei krašto apsaugos politika, kurias valdantieji tyliai paliko prezidentei, tiksliau, priėmė jau anksčiau nusistovėjusį tarpinstitucinį galių balansą.

Reikia konstatuoti, kad vienas svarbus LVŽS rinkiminės programos pažadas lieka neįgyvendintas.

Kita vertus, reikia konstatuoti, kad vienas svarbus LVŽS rinkiminės programos pažadas lieka neįgyvendintas. Tai – nuostata vertinti rengiamų įstatymų, nutarimų ir kitų sprendimų poveikį, kuri akcentuota keliose rinkiminės programos vietose. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugai skirtoje dalyje tai vadinta įrodymais grindžiama politika, rašant apie viešąsias investicijas – „kaštų ir naudos analize“ (pastaroji yra vienas iš poveikio vertinimo metodų).

Tiesa, LVŽS yra ne pirmoji partija Lietuvoje, kuri žadėjo teisėkūroje taikyti poveikio vertinimą. Tačiau būtent LVŽS skyrė šiai nuostatai ypač didelį dėmesį. Be to, ji atitiko ir kitus jos programos akcentus – valstybės tarnybos profesionalumą, depolitizaciją, skaidrumą ir konsultacijas su visuomene, perteklinio reguliavimo ir biurokratizmo mažinimą, strateginę lyderystę.

Deja, kol kas jokių rimtesnių mėginimų imtis svarbiausių valdančiosios daugumos siūlymų, rengiamų Vyriausybėje bei (ypač!) registruojamų Seime, poveikio vertinimo nematyti. Kaip ir anksčiau, nauji pasiūlymai argumentuojami selektyviai atlikta analize, kuria siekiama tik pagrįsti siūlomą sprendimą, o ne išsamiai įvertinti jo tinkamumą lyginant su galimom kitom konkrečios problemos sprendimo alternatyvom. Atrodo, kad būtent taip buvo paruoštas siūlymas dėl urėdijų reformos ar kol kas atsisakyta kai kurių rinkiminių pažadų (perkelti porą ministerijų į Kauną ar apjungti gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčius).

Žinoma, tai nereiškia, kad pasirinkti sprendimai yra neteisingi – minėti pavyzdžiai daug kam intuityviai atrodo pagrįsti ir gali būti, jog alternatyvų nagrinėjimas nepasiūlytų tinkamesnių. Ir apskritai, išsamus siūlomų reformų poveikio vertinimas politikams skamba pernelyg akademiškai, kaip perdėtai sudėtinga ir laikui imli procedūra, kuri dar ir apriboja polėkį realizuoti rinkėjams patrauklias iniciatyvas. Tuo labiau jog rinkėjams visiškai nesvarbu, kaip buvo pasirinktas konkretus sprendimas, jiems svarbu, kad jis būtų naudingas.

Tuo labiau jog rinkėjams visiškai nesvarbu, kaip buvo pasirinktas konkretus sprendimas, jiems svarbu, kad jis būtų naudingas.

Tačiau kaip tik šiuo požiūriu ir svarbus tinkamas naujų įstatymų ir kitų sprendimų poveikio vertinimas, nes priimant kažkam naudingus sprendimus paprastai už juos sumoka kitos visuomenės grupės – mokesčių mokėtojai, vartotojai, konkurentai ar kiti. Poveikio vertinimo ignoravimas sukelia daugybę problemų, ties kuriomis jau klupinėja ir ši valdančioji dauguma. Pavyzdžiui, ar tinkamai atlikus poveikio įvertinimą nebūtų paaiškėję, kad dalis neseniai priimtų alkoholio prieinamumą mažinančių priemonių yra neproporcingos, t.y. sukelia pernelyg daug neigiamų šalutinių pasekmių lyginant su gaunama nauda ir nukreiptos ne į tas visuomenės grupes, kurioms alkoholizmo problema yra aktualiausia?

Proporcingumo principas svarbus ne tik vertinant konkrečių reguliavimo ar mokestinių priemonių poveikį visuomenei ir atskiroms jos grupėms, bet ir galvojant apie reformų prioritetus. Jis turėtų padėti atsirinkti, kurios reformos valdančiųjų požiūriu yra svarbiausios ir strategiškai paskirstyti politinį dėmesį bei ribotą laiką – nepasiduoti administracinei rutinai ir diskusijoms apie smulkmenas, kurios tik suerzina visuomenę, nesiimti per daug pertvarkų, nes tada kyla rizika sukelti tokį pasipriešinimą, kad būsi atstatydintas, o koncentruotis į svarbiausių Lietuvos problemų sprendimą.

Dar vienas svarbus poveikio vertinimo privalumas – jį atliekant būtina bendrauti su visuomene ir suinteresuotomis grupėmis. Be tokio bendravimo ne tik liks nepastebėti kažkam svarbūs dalykai, nesurinkta pakankamai informacijos apie galimas problemos sprendimo alternatyvas, bet ir tos visuomenės grupės, kurias palies vykdoma reforma, jausis neišklausytos ir dėl to pagrįstai kritikuos teikiamus siūlymus.

Ir tai tiesa – bet kokios pertvarkos sukelia nepasitenkinimą, nes dauguma sistemos dalyvių yra prisitaikę gyventi pagal esamas taisykles.

Urėdijos reforma yra geriausia to iliustracija. Žinoma, jos iniciatoriai teigia, kad jie susitinka ir bendrauja su visom suinteresuotom grupėm, ir kad bet kokios reformos kažkam sukelia neigiamų pasekmių, tad pasipriešinimas yra neišvengiamas. Ir tai tiesa – bet kokios pertvarkos sukelia nepasitenkinimą, nes dauguma sistemos dalyvių yra prisitaikę gyventi pagal esamas taisykles. Jei nebūtų pasipriešinimo, reforma veikiausiai neatneštų ir naudos. Tačiau didelė klaida pasipriešinimą laikyti signalu, kad einama teisingu keliu, o dažnai reformatoriai galvoja būtent taip.

Tad nenuostabu, jog urėdijų reformos vilkinimui jos priešininkai Seime panaudojo papildomos ekspertizės procedūrą. Aišku, nėra garantijų, kad jei Vyriausybė būtų tinkamai atlikusi urėdijų pertvarkos poveikio vertinimą, Seime jos priešininkai vis tiek nebandytų jos vilkinti. Tačiau tikėtina, kad tam priemonių ir paskatų būtų mažiau.

O pereinant prie šio Seimo ir valdančios daugumos santykių su vyriausybe, pirmiausia reikia konstatuoti, kad pasitvirtino prognozės, jog Seimo daugumos, ypač LVŽS frakcijos santykiai su jų suformuota Vyriausybe bus sudėtingi. Apie šiuos santykius jau daug kalbėta – apie skirtingas LVŽS frakcijos narių nuostatas ir vertybes, apie jų poreikį mokytis teisėkūros ir politikos apskritai, apie patogumo koaliciją tarp LVŽS vadovo bei premjero, kuri gali iširti, keičiantis situacijai ir politiniam kalendoriui.

Norint įgyvendinti Vyriausybės programoje numatytas pertvarkas reikės aktyviau dirbti su Seimo dauguma bei opozicija, nes neužteks formaliai parengtų dalykinių argumentų tam, kad būtų įtikinti Seimo nariai.

Galima apsiriboti vienu pastebėjimu – norint įgyvendinti Vyriausybės programoje numatytas pertvarkas reikės aktyviau dirbti su Seimo dauguma bei opozicija, nes neužteks formaliai parengtų dalykinių argumentų tam, kad būtų įtikinti Seimo nariai. Tai gerai iliustruoja diskusijų apie aukštojo mokslo reformą eiga, kurios metu Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas bei kiti poveikio vertinimais savęs nevarginantys nariai jau ėmėsi iniciatyvų, signalizuojančių, kad reforma gali pavirsti galimos Seimo sprendimų žalos suvaldymo procesu, o ne judėjimu link deklaruojamų pertvarkos tikslų.

Beje, kritikuojantiems „krepšelių“ sistemą dėl to, jog potencialūs studentai susiduria su informacijos asimetrijomis ir gali būti suklaidinti universitetų reklamos, vertėtų pagalvoti apie tai, su kokiomis asimetrijomis ir atsakomybės problemomis susiduria neapgalvotus ir dažnai tik atskiroms interesų grupėms naudingus sprendimus priimantys Seimo nariai. Jei procesas Seime bus chaotiškas, yra ankstesnių Vyriausybių išmėginta taktika imtis pertvarkų, kurioms nereikia įstatymų pakeitimų. Ji gali būti veiksminga, tačiau taip pokyčiai vyksta lėčiau ir didėja rizika atsilikti sparčiai keičiantis ekonominei, socialinei ir technologinei situacijai pasaulyje.

Nenuostabu, kad esant tokiai valdančiajai daugumai Seime, vyriausybė ir jos vadovas ieško paramos tarp opozicinių frakcijų. Čia jo pasiekimai yra riboti. Vyriausybei paskelbus siūlymus dėl urėdijų reformos, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovas kalbėjo apie galimą paramą jiems. Tačiau pastaruoju metu jo kritika Vyriausybės atžvilgiu yra paaštrėjusi tiek, kad nebeaišku, ar tai vis dar viešųjų ryšių žaidimas, tikintis didesnio matomumo ir augančių reitingų, ar apsižodžiavimų procesas jau tapo savitiksliu.

Padriki konservatorių vadovo komentarai apie aukštojo mokslo reformą ar pamokymai premjerui apie lyderystę, nors neaišku, ar jam pačiam pavyks sutelkti TS-LKD frakcijos narius paremti urėdijų reformą, tikriausiai rodo nepasitikėjimą savo kaip didžiausios opozicinės partijos vadovo statusu. Jei taip, premjero galimybės susitarti dėl konservatorių paramos Vyriausybės teikiamiems pasiūlymams tampa menkesnės. Ne geresnės galimybės pasikliauti ir Liberalų sąjūdžio frakcijos nariais, iš kurių maždaug pusė, atrodo, savo apygardų interesų grupių reikalavimus laiko svarbesniais už Lietuvos mokesčių mokėtojų interesus.

Net ir po Seimo pavasario sesijos pratęsimo, lieka neaišku, ar iki šios sesijos pabaigos bus priimti sprendimai dėl urėdijų reformos, kaip yra paskelbę LVŽS vadovai.

Tad sudėtinga prognozuoti, kaip baigsis šios valdančiosios daugumos pradėtos reformos. Net ir po Seimo pavasario sesijos pratęsimo, lieka neaišku, ar iki šios sesijos pabaigos bus priimti sprendimai dėl urėdijų reformos, kaip yra paskelbę LVŽS vadovai. Ši valdančioji dauguma jau parodė, kad nėra linkusi besąlygiškai pritarti prezidentės siūlymams dėl valstybės įmonių ir viešojo sektoriaus institucijų depolitizavimo, nes taip apribotų savo karjeros galimybes ar atsilyginimą už paramą partijos bičiuliams. Neatsitiktinai ir valstybės valdomų įmonių veiklos išskaidrinimo srityje ši Vyriausybė daugiausia pokyčių jau įgyvendino tose srityse, kur nereikėjo Seimo pritarimo (pvz. pertvarkant „Lietuvos geležinkelių“ valdymą).

Nemažai kritikos valdančiųjų atžvilgiu metiniame pranešime išsakė prezidentė, nors ir neįvardindama, kam konkrečiai – Vyriausybei ar Seimo frakcijoms – ji skirta. Kritikos adresatų neįvardinimas ir atotrūkis tarp tono griežtumo („neleisti, uždrausti, atimti, aptverti, apmokestinti – tai primityvus ir paprastas kelias, tačiau jis veda tik į šešėlį ir pogrindį“) bei po jos išsakymo kitą dieną pasirašyto „į šešėlį ir pogrindį“ vedančio įstatymo rodo, kad prezidentė laviruoja tarp poreikio reaguoti į viešas diskusijas ir mėginimo palaikyti jos nuomone reikalingas reformas.

Griežtas prezidentės vertinimas, kokį Vyriausybės atžvilgiu ji vėl išsakė pastarosiomis dienomis, dar nereiškia, kad ji pasiruošusi imtis iniciatyvos kviesti Seimą formuoti naują valdančiąją daugumą

Nuolatinis rūpinimasis savo reitingais užprogramuotas Lietuvos Konstitucijoje, nes tik visuomenės pasitikėjimas suteikia galią ir politinį svorį prezidentei, neturinčiai atramos valdančioje daugumoje. Tad griežtas prezidentės vertinimas, kokį Vyriausybės atžvilgiu ji vėl išsakė pastarosiomis dienomis, dar nereiškia, kad ji pasiruošusi imtis iniciatyvos kviesti Seimą formuoti naują valdančiąją daugumą.

Verta prisiminti jos sudėtingus santykius su ankstesnės Vyriausybės vadovu, kurį ji dar griežčiau kritikavo, bet jis dirbo iki pat Seimo kadencijos pabaigos. Kol nebus aišku, kad yra reali alternatyva dabartinei valdančiai daugumai, tol girdėsime viešą kritiką, o tuo pačiu neviešai vyks prezidentės ir jos patarėjų darbas su atskiromis ministerijomis ir Seimo nariais dėl konkrečių sprendimų.

Toks kapanojimasis kelia daug neapibrėžtumo visuomenėje ir versle, bet kol kas ši padėtis atspindi nusistovėjusią politinę pusiausvyrą. Jai pakeisti reikia arba išorės šoko, arba kažkurio iš svarbiausių sistemos veikėjų noro surizikuoti ir imtis tos dažnai minimos, bet retai praktikuojamos politinės lyderystės.

Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.

 

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų