Dar viena estų pamoka

Dar viena estų pamoka

Švietimo sistema rūpesčių kelia daugelyje pasaulio šalių, Lietuva – jokia išimtis. Kas trejus metus atliekami Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos PISA testai, vertinantys daugiau nei trečdalio pasaulio valstybių moksleivių matematikos ir gamtos mokslų žinias bei skaitymo gebėjimus, suteikia progą palyginti savo padėtį pasaulio ir – tai dar įdomiau – šalių kaimynių kontekste.

Pastarojo PISA testo rezultatai dar kartą parodė, kad Lietuva yra pasaulio vidutiniokė ir viena Rytų Europos atsilikėlių. Tačiau įdomiausia Estijos padėtis. Ji šiame reitinge yra penkta, aplenkusi ne tik visas mūsų regiono, bet ir ES valstybes, įskaitant už pažangią švietimo sistemą dažnai liaupsinamą Suomiją. Estija PISA reitinguose visuomet geriau pasirodė už Lietuvą, tačiau 2006 m. jos rezultatai, palyginti su

2003-iųjų, akivaizdžiai šoktelėjo aukštyn ir išlieka panašaus lygio, o mūsų šalis krinta.

Priežasčių, kodėl mus vėl aplenkė estai, yra ne viena. Kaip ir daugelyje kitų sričių, kur nusileidžiame mažiesiems šiaurės kaimynams, bent jau viena priežastis yra aiški ir universali – estai išdrįsta ir moka daryti reformas, o mes dažniausiai įstringame arba ginčų ir eksperimentų etape, arba esame paralyžiuojami biurokratinio neveiksnumo. Akivaizdu, kad taip nutiko ir su švietimo sistema.

Antra priežastis – pinigai. Švietimui skiriama BVP dalis kasmet mažėja, per pastaruosius aštuonerius metus po 2008–2009 m. krizės ji smuko trečdaliu, ir Lietuva ES tradiciškai stumdosi paskutinėse vietose kartu su Bulgarija ir Rumunija. Dramatiškai pasikeitus saugumo padėčiai, šalies politinės partijos šiaip ne taip sugebėjo sutarti dėl 2 proc. BVP gynybai skyrimo. Tokio paties sutarimo reikėtų ir dėl švietimo finansavimo, kad būtų pasiekta tarptautinių ekspertų rekomenduojama 6 proc. BVP riba.

Veidmainiška prastą išsilavinimą teikiančias kaimo mokyklas vadinti švietimo ir kultūros židiniais, nes tai tik kolūkinės praeities muziejai.

Tačiau už absoliutų pinigų kiekį ne mažiau svarbu tai, kaip su šiomis lėšomis elgiamasi. Svarbiausias pastarojo dešimtmečio švietimo sistemos tikslas buvo mokyklų pastatų renovacija, o ne mokslo kokybė. Rinkėjams norintys įtikti politikai tebekovoja už tai, kad būtų išsaugota kiekviena kaimo mokykla, ir aiškina, jog taip siekia visiems prieinamų mokslo žinių, nors iš tiesų tik didina socialinę atskirtį. Pasiturintys ir išsilavinę tėvai visuomet ras lėšų ir būdų, kaip atžaloms suteikti geresnį mokymą, o vargingų šeimų vaikai paversti priemone išsaugoti ne pačių geriausių pedagogų darbo vietas.

Trečias, ir tikrai ne mažiausiai reikšmingas aspektas, yra politikų požiūris į švietimą. Geresnę iliustraciją už neseniai kadencijos pabaigos švietimo ministro poste sulaukusią Audronę Pitrėnienę būtų sunku surasti – politikei iš Skuodo pavyko sukurti tokią parodiją, kuri prilygsta nebent Vytautui Šustauskui Kauno mero kėdėje. Apmaudu, bet su šia situacija taikėsi ir buvęs premjeras, ir prezidentūra.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) vedama naujoji Seimo dauguma tvarkyti švietimo reikalus imasi jai vos per kelias savaites valdžioje tapusiu įprastu griovimo ir draudimų metodu – skubama įgyvendinti per rinkimų kampaniją skambėjusi idėja atsisakyti mokinio krepšelio. Tai naudinga prastai dirbančioms mokykloms, kurios negali pritraukti pakankamai mokinių. Valstiečiai žada ypač rūpintis regionais, ir tai savaime nėra blogas tikslas. Tačiau jei bus siekiama išsaugoti akivaizdžiai per didelį mokyklų tinklą, o ne sukurti stiprius šiuolaikiškus švietimo centrus, naudos iš to rūpesčio nebus.

Kol kas per anksti vertinti naująją Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybę, tačiau pačios LVŽS ir jos dvasinio lyderio Ramūno Karbauskio polinkis į archajiškas vertybes perša mintį, kad teigiamų pokyčių tikėtis sunku. Vieną didžiausių verslų šalyje sukūręs R. Karbauskis pareiškė, kad negalima švietimo sistemos vertinti ekonominiais kriterijais ir būtina saugoti vos 50 mokinių turinčias kaimų ir miestelių mokyklas. Trys keturi vaikai klasėje prie rusenančios krosnies, o jei dar aprengti tautiniais kostiumais, – idiliška scena Kalėdų atvirukui. Tačiau tokioje aplinkoje galima išugdyti nebent žemės ūkio juodadarbius, o ne dinamiškai besikeičiančiame pasaulyje gebančias veikti asmenybes.

Nori to ar nenori R. Karbauskis, švietimo sistemą būtina vertinti ekonominiais kriterijais. Veidmainiška prastą išsilavinimą teikiančias kaimo mokyklas vadinti švietimo ir kultūros židiniais, nes tai tik kolūkinės praeities muziejai. Ir ciniška eikvoti pinigus šiems muziejams išlaikyti, nes jų eksponatai – vaikai.

Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ vyriausiasis redaktorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų