Dar viena apsivalymo patirtis

Dar viena apsivalymo patirtis

Latvijoje įsismarkavo skandalas dėl valstybės centrinio banko vadovo Ilmaro Rimševičiaus galimo kyšininkavimo ir neformalaus bendravimo su Rusijos pareigūnais.

Situacija tiek sudėtinga, kad į krizę įsitraukė bemaž visos Latvijos valdžios institucijos – nuo parlamento, kuris skiria centrinio banko vadovą, bet negali jo atleisti, iki Gynybos ministerijos, kuri užsiminė, kad gali vykti didelė Latvijos kompromitavimo kampanija.

Visų skandalo aspektų greičiausiai niekas dabar negali aprėpti, tačiau jo centre atsidūrė visa Latvijos finansų reguliavimo sistema.

Pastaroji jau seniai kėlė didelį susirūpinimą ne vienai tarptautinei institucijai, nes Latvijos bankai nuolat įsiveldavo į nešvarias pinigų plovimo istorijas. Daugiausia tie pinigai tekėdavo, žinoma, iš Rusijos, bet buvo įtarimų ir dėl to, kad per Latvijoje registruotus bankus išplautas ir Moldovoje pavogtas milijardas JAV dolerių ar net tai, kad Šiaurės Korėja sugebėjo apeiti jai nustatytas sankcijas per neaiškias schemas, į kurias pateko vėlgi Latvijos bankai. Galiausiai tas pats rusų verslininkas Grigorijus Guselnikovas, kuris pirmasis ir pateikė kaltinimų, jog I. Rimševičius esą reikalavo 100 tūkst. eurų kyšio, dar prieš kelerius metus buvo siejamas su pinigų plovimo machinacijomis.

Kitaip tariant, dar iki skandalo niekam nebuvo didelė paslaptis, kad Latvijos bankų sektorius yra skylėtas ir galbūt korumpuotas. Galbūt dėl to ne šios šalies, o jau tarptautinės institucijos imasi radikalių priemonių prieš Latvijos bankus. Štai JAV Iždo departamento Finansinių nusikaltimų tyrimo tinklo ataskaitoje nurodyta, kad Latvijos bankas ABLV galėjo būti susijęs su kyšininkavimu ir pinigų plovimu.

Netrukus Europos centrinis bankas įšaldė šio banko mokėjimus. O juk tai ne koks nors atsitiktinis žaidėjas, o trečiasis didžiausias bankas šalyje. Tai rimčiausias ženklas, kad nacionalinė Latvijos finansų sistema šiuo metu yra neveiksni ir ją netiesiogiai prižiūrėti perima ES centrinis bankas.

Apie Latvijos pažeidžiamumą dėl korupcijos ir Rusijos įtakos seniai sklandė daug gandų. Didžiąją dalį tokių kalbų ar įtarimų skatino itin didelė rusiškų pinigų koncentracija strateginiuose Latvijos sektoriuose – nuo energetikos iki transporto ar nekilnojamojo turto. O, žinia, ten, kur dideli ir, tikėtina, nešvarūs pinigai, ten ir didesnės pagundos piktnaudžiauti ir imtis politinės korupcijos. Tai ne vien Latvijos reputacijos klausimas ar jos vidinės tvarkos reikalas. Lėti ir klampūs šios šalies bandymai tolti nuo Rusijos stabdė ir kitų Baltijos valstybių progresą.

Lėti ir klampūs Latvijos bandymai tolti nuo Rusijos stabdė ir kitų Baltijos šalių progresą.

Štai neseniai pasirodžiusioje buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro ir ambasadoriaus Latvijoje Antano Valionio knygoje teigiama, kad lietuviai išdavė latvius nusprendę savarankiškai statyti suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Tačiau toks sprendimas priimtas iš esmės neapsikentus Latvijos trypčiojimo ir nenoro atsikratyti „Gazpromo“ dominavimo Latvijos dujų sektoriuje. Latvija vienintelė iš trijų Baltijos šalių prašė Europos Komisijos išimčių netaikyti III energetikos paketo nuostatų, reikalaujančių liberalizuoti dujų rinką ir išskaidyti dujų tiekėjų, dujotiekių kontrolės bei paskirstymo įmones. Dėl to iki pat 2017 m. balandžio Latvijoje nebuvo laisvos dujų rinkos, o „Gazprom“ per „Latvijas gaze“ galėjo blokuoti bet kokius dujų pardavimus kitiems vartotojams. Tad koks galėjo būti SGD terminalas Latvijoje, jei Lietuva ir Estija nebūtų galėjusios laisvai gauti dujų iš jo? Todėl ir dabar mes turime terminalą, kuris per didelis Lietuvos poreikiams, bet buvo neišvengiamas norint pagaliau atsikratyti „Gazpromo“ šantažo.

Tačiau kaimynų bėdos nereiškia, kad pas mus kur kas geriau. Beveik tuo pat metu, kaip ir Latvijoje, Lietuvoje buvo pareikšti įtarimai kyšininkavimu Santaros klinikų vadovui. Tai tikriausiai panašaus rezonanso įvykis, nors ir kitoje valstybės funkcionavimo srityje. Lietuvos sveikatos sistema irgi nuo seno laikoma viena neskaidriausių ir sunkiausiai reformuojamų sričių. Smulkiąją korupciją, kai daktarėliui į kišenę įdedamas pinigas, iš esmės pavyko sumažinti surengus bendrą viešumo kampaniją, o stambioji ir verslo interesais paremta korupcija niekur nedingo. Ji tik buvo paslėpta po painiais viešųjų pirkimų reikalavimais, neskaidriais sandoriais ar ES paramos skirstymu.

Šioje sistemoje irgi reikėjo ir reikia sukrėtimų, kad būtų galima ne tik formaliai, bet ir psichologiškai pereiti į kitą, skaidrumo, etapą.

Žinoma, galima manyti, kad sulig kiekvienu nauju korupcijos skandalu po truputį vis labiau apsivalome. Vis dėlto žvelgiant į vieną po kito kylančius naujus ir mūsų, ir kaimynų skandalus taip ir norisi paklausti: Dieve, na kada pagaliau turėsime ne dar vieną skaudžią, bet prasmingą patirtį, o ramų ir skaidrų viešąjį sektorių?

Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų