Dabar arba niekada

Dabar arba niekada

Smūgiai į galvą. Taip naują politikos sezoną pradėjo dvi tradicinės Lietuvos partijos – socialdemokratai bei liberalai. Pasiųstos į nokautą jos dar gali atsigauti, nors išlieka didelė rizika panirti į komą.

Neskubėkime nei džiaugtis, nei gedėti. Nepaisant asmeninių pažiūrų, tiek socialdemokratai, tiek liberalai būtini šios šalies raidai. Nors yra skirtingose ideologijų žemėlapio pusėse, bent jau teoriškai egzistuoja vertybės, pirmiausia pagarba fundamentalioms žmogaus teisėms, kurias vienu frontu turėtų ginti ir vieni, ir kiti. Tenka kalbėti tariamąja nuosaka, nes lig šiol nei liberalai, nei socialdemokratai nebuvo ambicingi savo idėjų ambasadoriai.

Pradėkime nuo to, kodėl džiaugtis liberalų bei socialdemokratų nuopuoliu dabar nei laikas, nei vieta. Lenkija yra šalies, kurioje žlugo socialdemokratų partija ir rinkimuose buvo sutriuškinti liberalai, pavyzdys. Jis užkrečiantis, ir didžiausia Seimo frakcija mielai tai pakartotų, bet, laimė, kol kas trūksta jėgos ir fantazijos. Tačiau ir dabartinis valdymo stilius, švelniai tariant, neguodžia.

Kad būtų lengviau tai suprasti, įsivaizduokite, jog atsidūrėte ten, kur nė už ką nenorėtumėte. Ligoninės operacinėje. Prie jūsų pilvo palinkę chirurgai, pavadinkime juos Sauliumi ir Ramūnu, susiginčija, kuris pirmas įbes skalpelį. Prieš tai asistentas Aurelijus dar paima jūsų kraujo mėginį ir jį suklastoja. Prasidėjus operacijai Ramūnas vis laksto į kabinetą greta operacinės, bet grįžęs prie atverto pilvo bando atimti skalpelį iš Sauliaus, o kai nepavyksta, atsineša savo. Galiausiai, kai pabudęs po narkozės paprašote vandens, slaugytoja Agnė prie lūpų priglaudžia kryžių.

Makabriškas vaizdas, tačiau būtent taip atrodo dabartiniai šalies valdytojai: milžiniškas kompetencijos deficitas, liguistas įtarumas ir ekspertinės nuomonės atmetimas, žaidimas be taisyklių, melas, veidmainystė ir tinginystė.

Taigi, kad tai taptų tik dar ketveriais prarastais metais, o ne ilgalaike šalies būkle, kad ir su kitais veikėjais, nebūtinai Ramūnu ir Sauliumi, mums būtinos stiprios partijos. Liberalų ir socialdemokratų.

Socialdemokratų partijos skyrių surengta tikra rožių revoliucija yra seniai laukta demokratijos šventė.

Pastarųjų padėtis įdomesnė, bet ir daugiau žadanti. Socialdemokratų partijos skyrių surengta tikra rožių revoliucija yra seniai laukta demokratijos šventė. Verdiktą socialdemokratų elitui prieš metus vykusiuose rinkimuose paskelbė jų rinkėjai, tačiau viršūnėlės valdžios troškulys toks nenumalšinamas, kad ne tik sutiko su gėdingomis Ramūno Karbauskio sąlygomis (realiai vienu ministro postu Mindaugui Sinkevičiui), bet ir smogė vos alsuojančiai partinei sistemai į paširdžius, bandydama sukurti „frakcijų koalicijos“ hidrą.

Bet tai dovana Gintautui Paluckui ir gera proga pradėti nuo tuščio popieriaus lapo.

Atsikratyti maištininkais jam dabar lengviausias darbas. Tačiau be jo nepavyks pradėti sunkesnio – atgauti rinkėjų pasitikėjimo. G. Paluckas turėtų nusitaikyti į dvi labai skirtingas, bet finansiškai silpnas grupes – jaunimą ir socialiai pažeidžiamus likusius Lietuvos gyventojus. Nupirkti jų simpatijas įmanoma geresnėmis viešosiomis paslaugomis ir idėjomis, kurios realiai leistų padidinti jų pajamas. Ir liautis svaigti apie progresinius mokesčius. Teisingiau būtų visuotinai apmokestinti turtą ir sumažinti darbo mokesčius.

Liberalų padėtis komplikuotesnė. Baisiausią XX a. tironiją sugriovusioje šalyje tikra laisvė dar nėra labiausiai vertinama valiuta. Liberalų vėliavininkais vis tapdavo veikėjai, kurie vėliau transformuodavosi į fobijų pardavėjus (Vytautas Radžvilas, Rolandas Paksas) ar ledinius pragmatikus (tas pats R. Paksas, Artūras Zuokas, Eugenijus Gentvilas, Eligijus Masiulis).

Bet didžiausia liberalų problema, kad jie niekada nebuvo tikri liberali, nes vis taikosi prisiglausti prie valdžios ar tūnoti šešėlyje. Kartą per metus Gedimino prospektu pavilkti simbolinį mokesčių akmenį nėra liberalo verta kova. Tiek valdant konservatoriams, tiek socialdemokratams, o ypač valstiečiams, liberalai gautų visų scenos prožektorių šviesas, jei kautųsi už savo idėjas ir gintų vertybes. Neslepiamas isteriškas R. Karbauskio priešiškumas tai tik patvirtina.

Žinoma, socialdemokratai ir liberalai patys kalti dėl susiklosčiusios padėties, tačiau tai galima vertinti ir kaip likimo jiems suteiktą dovaną. Iki kitų rinkimų yra pakankamai laiko persigrupuoti, apsivalyti ir iškelti naujus lyderius. Sėkmės receptas gana paprastas – atidžiai kontroliuoti dabartinę valdžią ir naudoti ginklus, kurių ši neturi: empatiją, pagarbą, sveiką protą ir meilę laisvei. Pergalės vaisius tereikės pakelti nuo žemės. Jei jiems nepavyks dabar, nebepavyks niekada.

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų