D. Zelčiūtė: „Geriau daug rašančių, negu šaudančių“

D. Zelčiūtė: „Geriau daug rašančių, negu šaudančių“

„Jei teatre nebūtų poezijos, kažin ar jis pats man būtų toks gyvybiškai patrauklus“,  – svarsto poetė Dovilė Zelčiūtė. Su IQ kalbėdama apie savo naujausią eilėraščių rinkinį „Džuljetos suknelė“ ji prasitaria, kad tai turbūt geriausiai jos teatrines emocijas ir ją pačią atskleidžianti knyga.

 

– „Džuljetos suknelė“ yra dešimtasis jūsų eilėraščių rinkinys. Kokia jos vieta jūsų kūryboje, kuo ji ypatinga, svarbi?

– „Džuljetos suknelės“ temų užuomazgų yra jau pirmajame eilėraščių rinkinyje „Akligatvio erdvė“ (1991 m). Tos temos – nestabilumo, nesaugumo, netikrumo jausmo pasaulyje, tikrovės ir nerealybės santykio, meilės, mirties – vystėsi per visas knygas.

Tuo metu, kai rašai knygą, ji atrodo vienintelė, ir tik praėjus laikui matai, kad nereikėjo to ar kito eilėraščio. Vakar kaip tik peržvelgiau „Džuljetos suknelę“ ir šią akimirką ją matau vientisą: nenorėčiau nė vieno eilėraščio atsisakyti.

Ši knyga man dar svarbi tuo, kad viliuosi sugebėjusi tai, kas asmeniška, perkelti į kitą, į poezijos, realybę. Dienoraštiškumas, mano manymu, yra sąlyginis. Kitas svarbus dalykas – teatro kaip nuolat prarandamų namų tema šiame rinkinyje atsiskleidžia ir galbūt mane pačią išsako labiausiai. Teatras pastaruoju metu manyje labai suintensyvino aistrų, nuodėmės, vienišystės, meilės ir mirties temas.

 

– Šiuo metu rengiate knygą, kurioje bus kalbama apie susitikimą su Oskaro Koršunovo teatru (OKT) ir pačiu režisieriumi. „Džuljetos suknelėje“ taip pat atspindimi šio teatro spektakliai, gastrolės, repeticijos… Ar verta ieškoti daugiau šių dviejų knygų sąsajų?

– Šią knygą rašau neskubėdama ir kol kas prietaringai bijau viešai leistis į detales. Reikia pirmiau padaryti. Rašyti apie šį režisierių ir jo teatro magiją – man pačiai didelis išbandymas, esu dėkinga, kad teatras mane įsileido. Tačiau į teatrą atėjau dar būdama motinos įsčiose, nes mamytė ir tėvelis – aktoriai. Visa vaikystė, jaunystė – teatre… Taip, pretekstas ir galimybės atsirasti „Džuljetos suknelei“ man buvo labai palankūs, tačiau joje atsispindi tik žiežirbos, atsiradusios būnant su OKT. Tai yra sąlyginumų: jei būčiau kitame teatre, turėčiau dar kitokių atspirčių. Todėl ir nenorėčiau išvesti kokių nors biografinių sąsajų, nes man viskas teatre yra biografija ir viskas gali ja nebūti.

 

– „Džuljetos suknelėje“ įdėti du lakoniški eilėraščiai: „Tik eilėraščio scenoje / galiu būt iš tikrųjų“ ir „Tik eilėraščio scenoje / galiu būt iš tikrųjų / ne aš“. Ar jumyse vis dėlto nusveria eilėraštis ar scena, t. y. poezija ar teatras?

– Manau, negalima priešpriešinti ar gretinti: teatras yra ta terpė, kurią pažįstu, kurioje esu ir būnu. Jeigu daugiau būčiau kitoje erdvėje, pavyzdžiui, dirbčiau vaikų namuose arba medicinos seserimi ar žurnaliste, atsirastų kitas laukas. Man svarbu, kad eilėraščiai taptų poezija, o ar ten teatras, ar miestas, ar kiemas, ar vaiko auginimas – tai jau antraeiliai dalykai. Nes jei eilėraščiai tėra patirčių ar įspūdžių atpasakojimas, jie nieko verti. Teatras man yra medžiaga, kuri mane purto, jaudina, kurioje aiškiausiai galiu permąstyti pati save. Jis atveria mane pačią ir taip padeda kurti poeziją. Nors jei teatre nebūtų poezijos, kažin ar jis pats man būtų toks gyvybiškai patrauklus…

Ar pasiimtumei į rankas Šventąjį Raštą, ar poezijos knygą, ar eitumei į teatrą – svarbiausia atrasti, pasitikrinti savąjį „aš“, savo vietą bauginančiame pasaulyje. Apčiuopti dvasinę vertikalę. Teatre tu viską gauni aštriausiais, greičiausiais būdais. Esi gyvas įmetamas į aistrų, tragedijų ir išsipildymo katilą. Per porą valandų viską gauni „čia ir dabar“. Ir jei tai tikra, būni panardintas pats į save.

Kūryba yra savigyna nuo dažnai nepakeliamos realybės, priebėga, uostas. Mano gyvenime buvo nemažai situacijų, kai užtekdavo tik įeiti į teatro atmosferą, joje pabūti, išgirsti pirmą skambutį ir aš nujausdavau, žinodavau, kad viskas man gerai. Kad bent tą vakarą būsiu išganyta.

 

–  Ar knygos pavadinimas galėtų būti nuoroda, kad jums artimiausias būtent Džuljetos  „rūbas“?

– Teatre tapatinuosi su veiksmu, ne su herojumi. Tu atpažįsti save, savo griekus, savo silpnumą visuose personažuose. Su spektaklio „Dugne“ Satinu tu nusikryžiuoji, su Aktoriumi eini pasikarti… Jaunystėje buvo kitoks santykis, dažniausiai prilipdavo vienas personažas, bet manau, kad jau iš to išaugau.

 

– Ar dažnai teatre, poezijoje, apskritai kūryboje būna, jus cituojant: „Daug šurmulio, daug nuovargio, daug nieko“?

– To būna visur. Kalbu apie savo vidines būsenas: griebiesi ir to, ir to, ir to, viskas atrodo labai svarbu šią akimirką, o iš tikrųjų yra niekinės vertės. Išorinio šurmulio yra tiek, kiek mes jį priimame, kiek įsileidžiame į save. Visą laiką kovoju su savimi ir tuo vidiniu šurmuliu. Anot Petro Repšio, menas – tai kova su savimi.

Vildamasi būti krikščione, siekiu tokios ramybės, kad manęs nejaudintų, kiek aš esu skaitoma ir girdima. Tačiau nė vienas kuriantis žmogus nėra atsietas nuo tos vadinamosios grąžos laukimo, kai kūrinys atiduodamas pasauliui. Rašančiajam ta grąža gali ateiti labai netikėtais momentais. Ar penki, ar dešimt, ar šimtas žmonių tave išgirsta, ir vis dėlto, ką tas tavo išsikalbėjimas po daugelio metų gali reikšti literatūrai? Gal nieko? Gal tiesiog tu tik tuo metu esi „ant bangos“? Menininkas pats jaučia, kiek jis yra tikras tuo metu, kiek jis kalba iš pirmapradžio impulso, iš aistringo noro dalytis tuo, kas sukurta. Ar vis dėlto šį tą pritempia. O skaitytojas pajunta kūrinio autentiškumą.

Aš pati labai kovoju su tuo pasauliu, kuriame yra daug šurmulio, daug nuovargio, daug nieko. Tikrai daug „nieko“ yra ir manyje pačioje.

 

– Ar jūsų netrikdo vis intensyvėjantis kūrybinis šurmulys, rašančių ir jų kūrinių gausa?

– Žinai, kad yra Marčėnas, Parulskis ar Kajokas, yra ir ateinanti jaunų talentingų rašytojų karta. Jei lyginsiesi, tuoj pat „sėsi“ į dugną ir stumsi save į kompleksus. Pagrindinis rūpestis yra išgirsti patį save. Tu nesi menkesnis savo vidumi. Taip, kitų yra daug, bet galvoti, kad lietuvių poetai yra per mažai verčiami į kitas kalbas, per mažai įvertinami pasaulyje, yra puikybė. Aš norėčiau būti rami, kad man to ir nereikia. Bet jeigu jau nutinka kas nors tokio, kad tu esi dar ir išgirstas, atrandamas ne vien Lietuvoje, tai yra puiku. Tai dovana.

Žinoma, rašančių yra daug, bet jau geriau rašančių, negu šaudančių. Be rašymo, redagavimo, nelabai ką nors kito moku daryti. Susirenkame „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ nepaprastai daug stiprių poetų iš viso pasaulio. Iš tiesų, gali psichika neatlaikyti. Tu matai, kad ir tas talentingas, ir tas… Tačiau visa tai galima apversti ir džiaugtis, kiek daug žmonių skirta kūrėjo dovana.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų