Civilizacija ir ginklai

Civilizacija ir ginklai

Laukiniuose Vakaruose slypi ir ginklu vykdyta kolonizacijos istorija, ir JAV išskirtinumo šaknys.

Kas trečias Jungtinių Valstijų pilietis yra ginkluotas. Civilių gyventojų turimų šaunamųjų ginklų jau priskaičiuojama daugiau kaip 300 mln., o jais įvykdytų žmogžudysčių statistika kelias dešimtis kartų viršija Europos šalių vidurkį. Nors po kiekvienų kruvinų šaudynių suintensyvėja kalbos apie būtinybę griežtinti ginklų kontrolę, nei Demokratų partija, nei prezidentas Barackas Obama jokių esminių permainų nepasiekė. Šioje valstybėje ginklai vis dar laikomi asmeninio saugumo priemone, o ne grėsmės šaltiniu.

Amerikos visuomenė visada buvo ginkluota. Prieš kelis šimtmečius menkai apgyventas ir daugybę pavojų keliantis žemynas kolonizuotas ne vien kariuomenės, bet ir ginkluotų civilių pastangomis. Tai bene geriausiai liudija laukinių Vakarų istorija – ginkluotos kovos už civilizacijos plėtrą pasakojimas. Istorinėmis aplinkybėmis gimęs ginklų kultas gyvas iki šiol.

Pavyzdinė respublika

Amerikos Vakarų istorija pasakoja apie 300 metų trukusią europiečių, o vėliau ir amerikiečių naujakurių kolonizaciją menkai apgyventose teritorijose. Tiksliai nurodyti šio proceso pradžią ir pabaigą sunku, tačiau sutariama, kad kolonizacija prasidėjo su pirmąja išlikusia britų kolonija 1607-aisiais Džeimstaune, Virdžinijoje, o baigėsi XX a. pradžioje, kai 1912 m. valstijų statusą gavo Arizonos ir Naujosios Meksikos teritorijos. XX a. pradžioje sparti modernizacija keitė gyvenimo būdą, o daugelis su „senaisiais Vakarais“ siejamų simbolių – kaubojai, medžiotojai, dvikovos, nekontroliuojamos banditų gaujos, laisvos, ne rezervatuose gyvenančios indėnų gentys, neaptvertos prerijos – nyko realybėje ir kėlėsi į kino ekranus. Šie trys kolonizacijos šimtmečiai ne tik išplėtė šalies teritoriją žemėlapyje, bet ir suformavo kultūrinę bei istorinę amerikiečių savimonę.

Šiandien amerikietiškojo mesianizmo šerdimi dažniausiai laikomas demokratijos ir laisvosios prekybos eksportas.

Tačiau šio reiškinio šaknys glūdi Vakarų „užkariavime“. Nuo pat XVII a. rytinėje pakrantėje įsikūrusių kolonijų politikai ir rašytojai neslėpė ambicijų tapti „miestu ant kalvos“ – pavyzdine respublika visoms pasaulio tautoms ir prieglobsčiu trokštantiems laisvės. Todėl iškovojusių nepriklausomybę JAV plėtra į vakarus atrodė natūralus procesas – laisvės pakrantė turėjo tapti laisvės žemynu. Jau 1787 m. Kongresas priėmė Šiaurės Vakarų teritorijų ordonansą ir nustatė esminius naujų teritorijų tapimo valstijomis principus. Vos 5 tūkst. laisvų pilnamečių vyrų turinti teritorija galėjo pretenduoti į demokratinę savivaldą, o pasiekus 60 tūkst., tapti valstija. Naujosiose teritorijose buvo imituojami Sąjungai priklausančių valstijų įstatymai, todėl demokratinės institucijos greitai išplito visoje valstybėje, kurios plotas per 150 metų padidėjo daugiau nei septynis kartus.

XIX a. viduryje, ypač po Valstijoms pergalingo karo su Meksika, atsivėrė galimybės sparčiau kolonizuoti Vakarų ir Pietvakarių teritorijas. Ėmė populiarėti akivaizdžios lemties (Manifest Destiny) idėja, teigianti, kad JAV lemta tapti žemynine supervalstybe, jungiančia milžinišką teritoriją nuo Atlanto iki Ramiojo vandenynų. Manyta, kad pats Dievas paskyrė amerikiečiams misiją skleisti krikščioniškąsias dorybes ir demokratines institucijas visame žemyne, o gal ir dar toliau. Ši idėja ne tik sustiprino augančios šalies tapatybę, bet ir teisino kolonizaciją, kuri sparčiai vyko paminant vietos indėnų genčių interesus ir eksploatuojant gamtos išteklius: kertant miškus, plečiant žemdirbystės, ganyklų plotus, masiškai medžiojant laukinius gyvūnus, ypač bizonus, nuo kurių priklausė daugelio Didžiųjų Lygumų indėnų genčių gyvenimas. Amerikiečiams prireikė vos kelių šimtų metų pakartoti procesui, kitur vykusiam tūkstantmečiais, – pasitelkus techniką ir įstatymus, pirmykščiam pasauliui paversti žmogų lepinančiu parku.

Paribio chaosas

Akivaizdi lemtis lėmė civilizacijai kelią skinti ginklu. Vienas pagrindinių Amerikos Vakarų istorijos motyvų yra „paribio“ (frontier) sąvoka. Paribys – tai nuolat judanti (nebūtinai tik pirmyn) europiečių ir amerikiečių apgyventų teritorijų juosta, skirianti civilizuotą krikščionišką pasaulį nuo pirmykščių indėnų ir gamtos stichijos. Per pastarąjį pusšimtį metų (galime tai vadinti „posthipių“ epocha) JAV kine, literatūroje ir net istoriografijoje ryškėja tendencijos akcentuoti baltųjų ekspansijos agresyvumą. Tai esą suardė pirmykštę žmogaus ir gamtos harmoniją, kurioje klestėjo kilnios indėnų gentys. Bet istoriniai faktai su retomis išimtimis tokioms iliuzijoms negailestingi. Anoje paribio pusėje žmogaus gyvenimas buvo trumpas ir atšiaurus, indėnų genčių ir klanų tarpusavio vaidai nuolat peraugdavo į karus, kuriais siekta klasta bei jėga nužudyti ir apiplėšti priešą.

Indėnai kėlė realią grėsmę paribio gyventojams nuo pirmųjų kolonijų iki pat XIX a. pabaigos. Nors čiabuviai ne visada buvo priešiški baltaodžiams, neslūgstantis atvykėlių srautas neišvengiamai įplieksdavo konfliktus – krikščioniškosios individualia atsakomybe ir privačia nuosavybe grįstos civilizacijos ekspansija lėmė nesantaiką su bendruomeniniuose medžioklės ar žemdirbystės plotuose gyvenančiomis ir kolektyvine atsakomybe besiremiančiomis indėnų gentimis. Bobų vasara, amerikiečių romantiškai vadinama indėnų vasara (Indian summer), tokį pavadinimą greičiausiai pelnė ne iš gero gyvenimo. Žiema daugeliui indėnų genčių buvo ne karo ir ne medžioklės metas, tad trumpas atšilimas vėlyvą rudenį – puiki proga apsirūpinti ištekliais šaltajam sezonui. Tuomet Amerikos naujakuriai dažniau sulaukdavo nuožmių antpuolių ir lengviau galėjo atsikvėpti tik atšalus orui. Tad literatūros ir kino istorijos apie puikius Amerikos šaulius nėra vien autorių vaizduotės vaisius. Paribyje ginklą privalėjo mokėti valdyti ne tik medžiotojai ir kariai – dažnam paribio vyrui, neretai ir moteriai, tai buvo gyvybiškai svarbus medžioklėje ir kovose su indėnais tobulinamas įgūdis. Paprastų Amerikos gyventojų rankos taiklumą patyrė ir britai JAV nepriklausomybės kare (1775–1883 m.), kai ginkluoti amerikiečių partizanų daliniai varė į neviltį profesionalius britų karius, o medžiuose tupintys snaiperiai tapo šio karo herojais (pavyzdžiui, Timothy Murphy).

Nusikaltėliai ar garbingi žmonės?

Amerikos paribys traukė kriminalinio pasaulio atstovus. Baltuosius ir raudonuosius terorizuojančios banditų gaujos kartais užvaldydavo ištisas gyvenvietes ir net miestelius. Savo paslaugas kilniems ir nusikalstamiems tikslams už pinigus siūlė tiek laisvai samdomi įgudę šauliai ir nusikaltėliai (desperados), tiek šerifai. Būsimasis prezidentas Theodore’as Rooseveltas po vienos savo kelionių Vakaruose 1888 m. rašė: „Blogiukai, profesionalūs šauliai ir žmogžudžiai Vakaruose skiriasi nuo nusikaltėlių kitur – dauguma jų save laiko garbingais žmonėmis; ir nors jie daugumą žmogžudysčių įvykdo paribyje, reikia pripažinti, kad daugelis aukų nusipelno tokio likimo.“ Todėl Amerikos Vakarų istorijoje apstu pasakojimų apie amerikietiškuosius tadus blindas, tokius kaip Jesse’is Jamesas, Vaikis Billy ar Laukinis Billas Hickokas. Tačiau ir šių likimas dažnai priklausė nuo to, kiek patys amerikiečiai buvo linkę toleruoti nusikalstamumą. Garsiajai Daltono gaujai 1892 m. bandant apiplėšti iš karto du bankus Kofivilyje, Kanzase, dviejų vietos ginklų parduotuvių savininkai paskelbė akciją ir nemokamai išdalijo ginklus bei šovinius miestelėnams, o šie netrukus nukovė visus gaujos narius.

Kažin ar rastume dar bent vieną valstybę, kurioje ištisi laikotarpiai būtų tapatinami su konkrečiais ginklų modeliais. Amerikos ilgavamzdis, vadinamas Kentukio ilgavamzdžiu, sukurtas medžioti, tapo svarbiausiu ginklu kovojant su indėnais ir britais XVIII a. Vinčesteris (ypač 1873 m. modelis), dar vadinamas Vakarus laimėjusiu ginklu, buvo populiarus tarp kaubojų, teisėsaugos pareigūnų ir naujakurių (bet ne kariškių). Kolto revolveriai, ypač 1873-iųjų modelis „Taikdarys“ (Peacemaker), tapo laukinių Vakarų simboliu. Šiame kontekste itin amerikietiškai skamba paties Samuelio Colto žodžiai: „Gerieji šio pasaulio žmonės nepatenkinti vieni kitais, todėl mano ginklai yra geriausi taikdariai.“

Taigi stichiškas kolonizacijos procesas kartu su komercine ir žodžio laisve kūrė unikalų Amerikos Vakarų civilizavimo pasakojimą – paprastų žmonių drąsa ir ginklu žemynas virto klestinčiu kraštu. Todėl, net kai sparčiai į vakarus ir pietvakarius judančiame paribyje įsivyravo tvarka, o keršto ir atgrasymo instinktais grįstus teisingumo standartus pakeitė įstatymai, ginklų kultas neišnyko. Ginklas daliai amerikiečių vis dar yra galimybė nepriklausyti nuo valstybės ir savo saugumu rūpintis pačiam. Tuo aiškinamas ir konstitucinės amerikiečių teisės turėti ginklą patvarumas.

Nereikėtų stebėtis, kad didelei daliai amerikiečių visais laikais imponavo politikai, žadantys sutriuškinti ar subombarduoti priešus ir įvesti tvarką. Bent 32 iš 43 JAV prezidentų tarnavo kariuomenėje, o nemažai jų dalyvavo karuose šalyse, kurios valdžiai Vašingtone atrodė necivilizuotos lyg Amerikos paribys XIX a. Demokratija, asmens laisvė ir tvarka – tai civilizuotos visuomenės požymiai, o jų plėtrą pasaulyje amerikiečiai pradėjo Vakaruose.

Daugiau leidinio naujienų