Carai ir lyderiai: daugeliui savivaldybių liks vadovauti tie patys merai

Carai ir lyderiai: daugeliui savivaldybių liks vadovauti tie patys merai

Prieš ketverius metus pirmą kartą tiesiogiai išrinkti savivaldybių merai 2019-aisiais laikys rinkėjų pasitikėjimo egzaminą, kuriame daugelis neabejotinai vėl dalyvaus. Kai kurių net nekamuos varžybų jaudulys, nes jie įsitikinę savo pergale. Daugelis postuose išsilaikys.

Nors merai tiesiogiai pradėti rinkti tik prieš ketverius metus, daug naujų politikos lyderių, ypač regionuose, ši naujovė neiškėlė. Po praėjusių rinkimų pirmą kartą mero regalijas pasimatavo 22 vietos politikai, tačiau kai kurie jų prieš tai savivaldybėje jau ėjo kitas svarbias pareigas. Trijų merų kadencijos nutrūko dėl mirties (Vidmanto Brazio, Marijampolės r. ), gauto ūkio ministro posto (Mindaugo Sinkevičiaus, Jonavos r.) ir kaltinimų prekyba poveikiu (Juozo Bertašiaus, Šakių r.).

Lietuvoje iš viso renkama 60 merų, o jų valdžioje praleistas vidutinis laikas, skaičiuojant pasibaigus šiai kadencijai, viršys dvi kadencijas ir sieks daugiau nei aštuonerius metus. Su pertraukomis ar be jų dešimt ir daugiau metų savivaldybėms vadovauja 19 merų, o penki – 17–26 metus. Nė vienam iš pastarųjų dar nėra 60 metų, tad, jei tik rinkėjai leis, jie gerins politinio ilgaamžiškumo rekordus.

Ką reiškia toks rinkėjų lojalumas? Galbūt pavyktų rasti išimčių, bet dažniau tai – silpnos pilietinės visuomenės ir vietos žiniasklaidos, aukšto nepotizmo lygio, menkos politinės konkurencijos ir politinės kultūros atspindys. Tačiau polinkis į autokratinį valdymą būdingas ne tik senbuviams, bet ir kai kuriems naujokams. Po 2019-ųjų rinkimų ši tendencija mažai keisis.

Savivaldybių politikams paranku, kad gyventojai socialines problemas sieja su centrine valdžia, o vietinė susirenka nuopelnus už sutvarkytas gatves, aikštes ir renovuotus viešuosius pastatus. Visa tai padėjo įgyvendinti ES biudžeto pinigai, bet jų srautas, ypač skiriamų infrastruktūrai, po 2021-ųjų pastebimai sumažės. Tai gali tapti smūgiu vietos įmonėms ir darbo vietoms, jei savivaldybių vadovai nesugebės tam pasirengti. Daugelis delsė ar jau pavėlavo.

Savivaldybių politikams paranku, kad gyventojai socialines problemas sieja su centrine valdžia.

Kalbant apie regionų atskirtį mėgstama vartoti „dviejų Lietuvų“ terminą, bet iš tiesų turėtume matyti bent tris. Vertinant pagal vienam gyventojui tenkančią BVP dalį, į priekį pastebimai išsiveržusi Vilniaus apskritis – joje šis rodiklis 48 proc. viršija šalies vidurkį. Žinoma, ir čia galima rasti skurdo zonų, nes Statistikos departamentas duomenis pateikia pagal apskritis, o ne pagal atskiras savivaldybes. Kauno ir Klaipėdos apskrityse vienam gyventojui tenkantis BVP yra beveik lygus šalies vidurkiui, o likusiose septyniose – net 26–45 proc. mažesnis (žr. žemėlapį).

Sausus skaičius atspindi realios problemos – dėl emigracijos nukentėjo visi miestai, išskyrus sostinę, o jauniausius ir darbščiausius iš rajonų centrų išviliojo ne tik Anglija ar Norvegija, bet ir Vilnius, Kaunas bei Klaipėda. Demografinė krizė yra ne tik praeities reiškinių padarinys, bet ir ateities problema – regionuose besidairančius investuotojus dažniau nei biurokratinės kliūtys stabdo darbo jėgos stygius.

2019 m. išrinkti ir perrinkti merai išsigelbėjimo receptų turėtų dairytis šalies viduje – sėkmės istorijų galima papasakoti bent apie keletą savivaldybių, tačiau 2018-aisiais dažniausiai skambėjo Tauragės vardas. Lietuvos ir užsienio investuotojų bei vietos valdžios tandemas sėkmingai gaivina vieną skurdžiausių šalies regionų.

Didmiesčių dalybos

O kas po 2019-ųjų vadovaus didžiausiems šalies miestams? Pradėkime nuo to, kas nevadovaus. Alytaus mero posto nusprendė nebesiekti Vytautas Grigaravičius, o Marijampolės – laikinai šias pareigas einanti Irena Lunskienė. Ją pakeisti rengiamas 31-ų socialdemokratas dabartinis vicemeras Povilas Isoda, jei nurungs 64-erių konservatorių Kostą Jankauską.

Panevėžyje galbūt pavyks nutraukti Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) prakeiksmą, ypač jei į mero postą nusitaikys ir jį gaus Seimo narys Povilas Urbšys, praeityje pats vadovavęs Aukštaitijos sostinės STT valdybai.

Šiauliuose Artūrą Visocką mėgins išstumti visas būrys stiprių konkurentų, tad išsilaikyti bus sunku. Klaipėdoje toliau stebėsime liberalų agoniją, kur vienas kitam patekti į antrąjį turą trukdys dabartinis meras Vytautas Grubliauskas ir Seimo narys Simonas Gentvilas. Kaune – jokios intrigos, nes nugalės prezidentinių ambicijų atsisakęs Visvaldas Matijošaitis.

Vilniuje dėl kelio į antrąjį turą atkakli kova vyks tarp Remigijaus Šimašiaus, Artūro Zuoko ir Dainiaus Kreivio. Jei nesuklups pirmajame, antrajame R. Šimašius nugalės nedidele, bet įtikinama persvara.

Ovidijus Lukošius yra IQ ir Alfa.lt vyriausiasis redaktorius, šis straipsnis buvo publikuotas IQ ir „The Economist“ žurnale „Pasaulis 2019“

Komentarai

  • […] Skaitykite: https://naujienos.alfa.lt […]

    • Atsakyti
  • Apskričių žemėlapis nėra tiklsus, ribos ne tos. O Tauragės garsėjo ne investicijomis, o išpirkta reklama nacionalinėje žiniasklaidoje. Per keturis metus į Tauragė neatėjo nė vienas investuotojas. Visi projektai, kuri buvo įgyvendinti, buvo suplanuoti dar senesnės kadencijos. todlė kitos savivaldybės gali pasimokyti tik vieno – kaip nieko neveikiant garsiai šaukti apie savo veiklą.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų