Būti progreso dalimi

Būti progreso dalimi

Programavimo mokyklos „42“ studentai mokslus baigia ne tada, kai parašo baigiamąjį darbą, o kai pasiekia aukščiausią lygį tarsi kompiuteriniame žaidime. Jos vadovą ir vieną įkūrėjų Nicolą Sadiracą, kuris skaitys pranešimą „Login“ konferencijoje, kalbina IQ apžvalgininkas Gytis Kapsevičius.

– Kuo Paryžiuje ir JAV Frimonto mieste įsikūrusi mokykla skiriasi nuo kitų programuotojus rengiančių švietimo įstaigų?

– Didžiausias skirtumas – mūsų mokykloje nėra mokytojų. Laikomės nuomonės, kad informacinės technologijos (IT) yra arčiau meno nei mokslo. Kitaip tariant, prisistatome kaip „IT meno mokykla“. Toks požiūris neįprastas. Studentai įgyvendina savo projektus ir padeda kitiems, todėl nemokomi individualiai. Taip pat nėra jokio mokesčio už studijas.

– Jeigu nėra vadovėlių, mokytojų ir griežtų taisyklių, kaip nustatote dalykus, kurių studentai turėtų išmokti? Ar jiems nekeliama užduočių?

– Studijų kryptys nėra griežtai apibrėžtos. Geriausia jas įsivaizduoti kaip vaizdo žaidimą „World of Warcraft“, tik vietoj požemių turi būti IT projektai. Žmogus pats nusprendžia, kuria kryptimi eiti. Tačiau mokykloje, visai kaip kompiuteriniuose žaidimuose, yra lygių sistema. Ji ir gali būti prilyginama numanomai mokymosi krypčiai. Studentas turi pakilti vis į naują lygį, tačiau pats pasirenka, kaip tai padarys. Kiekvienas susidaro tvarkaraštį – gali dirbti naktimis ar nuo projekto atsitraukti dviem mėnesiams.

– Bet ar taip ruošiant profesionalų programuotoją, jo įgytų žinių bagaže neatsiras esminių spragų? Ar išmokus rasti sprendimus savarankiškai, ignoruojant tam tikras taisykles, šie įgūdžiai pravers realiame gyvenime?

– Nemanome, kad studentai būtinai turi išmokti tą ar kitą visiems seniai žinomą dalyką. Mūsų požiūris kitoks – jauni žmonės turi išspręsti problemą tada, kai su ja susiduria, ir ne tą, kurios sprendimas jau žinomas.

– Kodėl mokyklos pavadinimą pasiskolinote iš žymaus fantasto Douglaso Adamso knygos „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ (superkompiuteris, paklaustas, kokia Visatos, gyvenimo ir viso ko prasmė, atsako „42“)?

– Pasirinkome tai, kas būtų gerai žinoma gykų bendruomenėje. Kai ieškojome pavadinimo, nenorėjome mokyklos pavadinti, pavyzdžiui, Didžiąja IT mokykla arba Skaitmenine to ar to mokykla. Nepavadinome jos ir „Mokykla 42“, o tiesiog „42“. Kadangi planavome iš esmės pakeisti mokymo procesą, ieškojome pavadinimo, kuris atspindėtų tokį naujovišką požiūrį. Žinojome šią D. Adamso aprašytą istoriją, tas skaičius yra atsakymas į „viską“, todėl pamanėme – puiku.

– Įstoti į jūsų mokyklas gana sunku: iš pradžių dešimtys tūkstančių kandidatų atlieka testus internetu, vėliau dalies jų įgūdžiai mėnesį bandomi skiriant sudėtingas užduotis. Tačiau galiausiai tapę „42“ studentais, jie patiria mažai spaudimo ir turi daug laisvės, pastatas atviras visą parą. Kodėl pasirinkote tokį modelį?

– Nepasakyčiau, kad mokytis mūsų mokykloje lengva. Taip, studentai daro ką nori, kada nori, tačiau tokia laisvė gali virsti spąstais. Juk taip galima ir nieko nepadaryti. Todėl mums reikia surasti tuos žmones, kurie būtų savarankiški, turėtų motyvacijos ir galėtų dirbti be spaudimo. Būtent todėl atrankos procesas yra gana selektyvus.
Apskritai manome, kad šis studijų modelis tam tikru požiūriu yra tarsi meno mokykla – negalima spausti ir versti žmonių būti kūrybingų, reikia sudaryti jiems sąlygas jaustis patogiai ir dirbti našiai. Besimokantys studentai nepatiria spaudimo, tačiau mes ir ieškome tų, kurie išnaudotų tokią laisvę.

– Kiek asmenų lanko „42“?

– Šiuo metu Paryžiuje mokosi šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. studentų. Studijos trunka trejus metus, kasmet priimame po 1 tūkst. naujokų.

– Mokykloje mokosi ir daug studentų, kurie niekada gyvenime neprogramavo. Kaip jiems sekasi?

– Taip, tik apie 30–35 proc. į „42“ atsirinktų studentų yra programavę anksčiau, o daugumai tai būna pirmoji patirtis. Mūsų mokykla neskirta jau mokantiems programuoti asmenims.

Vyrauja nuomonė, kad programavimas – sunkus ir problemiškas procesas. Iš tiesų programuoti yra lengva, tačiau sunku padaryti ką nors naudingo ir inovatyvaus. Kaip ir su tapyba – tapyti lengva, bet nutapyti šį tą nuostabaus – sudėtinga.

Mūsų mokyklą jau baigė apie 800 asmenų. Apie 30 proc. absolventų įkuria savo verslą, kiti įsidarbina tiek mažose, tiek didelėse įmonėse Prancūzijoje ar kitose šalyse.

– Mokyklas išlaiko milijardierius Xavieras Nielas. Kiek per metus tai kainuoja ir kiek dar laiko jis yra pasirengęs finansuoti šią veiklą?

– „42“ biudžetas per metus siekia 6–7 mln. eurų. Xavieras bent 10 metų garantuoja finansavimą. Iš studentų neimame jokio mokesčio. Jie gali prisidėti dabar ar ateityje, bet primygtinai to neprašome.

Pernai atidarėte antrą mokyklą Frimonte, JAV. Kodėl pasirinkote Silicio slėnį? Atrodytų, kad programuotojų ten tikrai netrūksta.

– O ne, padėtis ne visai tokia. Silicio slėnyje stinga programuotojų, taip pat Prancūzijoje. Be to, norėjome, kad studentai galėtų pakeisti aplinką, pavyzdžiui, vienus metus praleistų Paryžiuje, o antrus – Silicio slėnyje. Ateityje galbūt atsiras galimybė metus mokytis Kinijoje ar kur nors kitur. Taip jauni žmonės galėtų praturtinti savo kultūrą. Manome, kad įvairovė padeda kurti inovacijas, todėl ir pasirinkome tokį kelią.

– Ar toks modelis galėtų būti pritaikomas kitose srityse, pavyzdžiui, rengiant chemikus, fizikus?

– Sunku pasakyti. Manyčiau, kad jį būtų galima pritaikyti daugybėje švietimo sričių, tik galbūt ne 100 procentų.

– Ar nekilo minčių pasiūlyti programavimo kursus internetu? Jie atsieitų pigiau, o pritrauktų kur kas daugiau žmonių?

– Bandėme tokį modelį ne kartą, tačiau jis nepasiteisino. Suprantame, kad taip būtų daug pigiau. Be to, kasmet sulaukiame paraiškų iš 70 tūkst. kandidatų, ir, sakyčiau, apie 15–20 tūkst. jų galėtų pas mus mokytis, bet galime priimti tik 1 tūkst. Šia linkme dirbame toliau, bet tokia praktika kol kas nebuvo sėkminga.

– Ar esate numatę tikslą, kurį įvykdę galėsite sakyti, kad padarėte viską, ką norėjote?

– Didžiausias tikslas, kad dauguma mūsų studentų galėtų steigti įmones, kurios kurtų inovacijas, būtų progreso dalis. Kalbant konkrečiai, mūsų uždavinys Prancūzijoje – išmokyti 10 tūkst. studentų per 10 metų.

– „Login“ konferencijoje skaitysite pranešimą tema „Švietimo ateitis“. Apie ką pasakosite?

– Šiandien vis daugiau darbų atlikti prireikia kūrybiškumo. Kompiuteriai, programinė įranga ir robotai ateityje vykdys paprastas ir pasikartojančias užduotis. Todėl turime rasti būdų, kaip plėtoti žmogaus kūrybiškumą. Tai esminė mano pranešimo mintis. Ir pagrindinė „42“ idėja apskritai.

 

N. Sadiracas

Gimė 1968 m. gegužės 11 d. Čade.

Studijavo Kalifornijos, Stanfordo universitetuose, Kompiuterių mokslo ir pažangiųjų technologijų mokykloje (EPITA), „HEC Paris“ vadybos mokykloje.

Turi 20 metų darbo patirtį kompiuterių saugumo ir kompiuterinių tinklų srityje.

2013 m. su telekomunikacijų magnatu milijardieriumi X. Nielu įkūrė mokyklą „42“, tapo jos direktoriumi.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų