Būti ir jaustis reikalingiems

Būti ir jaustis reikalingiems

Senstanti visuomenė neturėtų būti vertinama kaip prakeiksmas. Tačiau ir iki palaimingos pabaigos dar yra ką nuveikti.

Pasaulis sensta. Vyresnių nei 65 metų žmonių Žemėje daugėja kaip niekada sparčiai. 1950 m. senjorai sudarė vos 5 proc. populiacijos, 2015 m. – 8, o 2050 m., prognozuojama, jų bus daugiau nei 16 proc. Į turtingųjų klubą patenkančių valstybių visuomenės sensta dar greičiau: 2015 m. vyresnių nei 65 metų gyventojų jose buvo 16 proc., o 2050-aisiais, prognozuojama, jau bus ketvirtadalis visos populiacijos. Jungtinių Tautų Organizacija skaičiuoja, kad 2012 m. pasaulyje gyveno 343 tūkst. šimto metų sulaukusių žmonių, ir spėja, jog iki 2050 m. jų padaugės iki 3,2 mln.

Tokiais tempais besikeičianti visuomenės pagal amžių sudėtis kelia nerimą dėl socialinių sistemų tvarumo. Dėl mažėjančio gimstamumo darbingo amžiaus gyventojams teks vis didesnis senjorų skaičius. Prognozuojama, jog jau kitais metais senjorų dalis visame pasaulyje peraugs mažesnių nei penkerių metų vaikų skaičių. Tai gali užkrauti nepakeliamą naštą socialinei politikai, stabdyti ekonomikos plėtrą ir inovacijas. Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad išlaidos pensijoms ir sveikatos apsaugai, jau dabar sudarančioms daugiau kaip 16 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) išsivysčiusiose valstybėse, iki amžiaus pabaigos gali išaugti iki 25 proc.

Darbdaviams neišvengiamai teks pritaikyti darbo sąlygas prie vyresnių darbuotojų poreikių ir specifikos, labiau atsižvelgti į vyresnio amžiaus žmonių motyvavimo specifiką.

Kita vertus, gyventi ilgai ir laimingai – ne tik pasakų princesių, sutikusių svajonių princą ant balto žirgo, privilegija. Kiek įmanoma pratęsti gyvenimą ir atitolinti mirtį žmonės siekė visais laikais, o ilgas ir sveikas gyvenimas buvo vienas svarbiausių žmonijos egzistavimo tikslų. „Tuo, kad gyvenimo trukmė ilgėja, pirmiausia reikėtų pasidžiaugti, o ne liūdėti“, – įsitikinęs banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Šiandien pensinio amžiaus sulaukiantys žmonės yra palyginti geros sveikatos, neretai dar dirbantys arba prižiūrintys gerokai už juos greitesnius anūkus, pratę išlaidauti ne tik būtiniausioms prekėms ar paslaugoms. Senatvėje jie tikisi finansinio saugumo, tačiau gali būti ir labai lankstūs – nesvarbu, ar kalba sukasi apie darbą, ar apie naujausias technologijas. 2017 m. duomenimis, Lietuvoje maždaug trečdalis 65–74 metų žmonių naudojasi kompiuteriu ar internetu, sparčiai auga internetu pirkusių ar paslaugas užsakiusių senjorų skaičius.

Neleis skursti

Jei pensinis amžius nesikeičia, o vyresnių gyventojų dalis auga, valstybė turi būti pasiruošusi ilgiau mokėti socialinio draudimo pensiją. Įvertinti reikėtų ir tai, kad sparčiau ilgėja labiau pasiturinčių – dažniausiai ir daugiau uždirbančių – žmonių gyvenimo trukmė. Jų pensijos tradiciškai yra didesnės, nes jie būna sumokėję daugiau socialinio draudimo įmokų. „Jeigu nekeistume senatvės pensijų draudimo sąlygų, o dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės kistų darbingo ir nedarbingo laiko santykis, iš pensijos žmonės turėtų gyventi ilgiau, tačiau socialinio draudimo įmokas mokėtų tokį pat laiką“, – IQ aiškino „Sodros“ direktorė Julita Varanauskienė. Tai, jos teigimu, kelia grėsmę socialinio draudimo sistemos tvarumui.

Vienas pirmųjų vaistų – pavėlinti senatvės pensijos amžių, siekiant išlaikyti esamą darbingo ir nedarbingo amžiaus žmonių santykį. Šiuo keliu eina daug Europos šalių, susiduriančių su visuomenės senėjimu. Pensinis amžius laipsniškai vėlinamas ir Lietuvoje. „Švedijoje tam, kad įmokų ir pensijų balansas išliktų tvarus, pensinis amžius tiesiogiai susietas su vidutine tikėtina gyvenimo trukme, sulaukus pensinio amžiaus, – sakė J. Varanauskienė. – Kitos šalys taip pat siekia didinti sistemos lankstumą – sudaro sąlygas ir skatina rinktis dalinę pensiją, esant galimybei kuriam laikui „sugrįžti“ iš pensijos, iš esmės diskutuoja apie fiksuotą pensinio amžiaus ribą.“

Kitas visuomenės išlaikymo naštą valstybei mažinantis sprendimas – kaupti realų finansinį turtą pensijai. Tai reiškia, kad patys gyventojai su valstybės ar darbdavių paskatomis darbinguoju laikotarpiu kaupia turtą senatvei profesiniuose ar kitokiuose pensijų fonduose. Ekonomistai pabrėžia, kad vertėtų nustoti save apgaudinėti ir tikėtis, kad išėję į pensiją ateityje žmonės galės džiaugtis jų gyvenimo poreikius ir lūkesčius atitinkančia išmoka. „To nebebus net ir Vakarų valstybėse“, – mano Ž. Mauricas. Jo teigimu, tos šalys, kurios šiandien iš mokesčių mokėtojų pinigų pensijoms skiria daugiausia lėšų – Graikija, Italija, Vokietija, – susiduria su milžiniškais demografiniais iššūkiais. Tad tik laiko klausimas, kada pensijos mažės ir ten. Neigiamo darbingo ir nedarbingo amžiaus žmonių balanso atkurti nepadės nei pastangos didinti gimstamumą, nei migrantai iš trečiųjų šalių ar, Lietuvos atveju, valstybės siekis susigrąžinti emigravusius tautiečius.

Tos šalys, kurios šiandien iš mokesčių mokėtojų pinigų pensijoms skiria daugiausia lėšų – Graikija, Italija, Vokietija, – susiduria su milžiniškais demografiniais iššūkiais.

Tad pagrindinis valstybės uždavinys, pasak Ž. Maurico, užtikrinti, kad pensija apsaugotų gyventojus nuo skurdo. Pernai, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, absoliutaus skurdo riba buvo 245 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui. „Sodra“ ateityje tikrai nebus pajėgi užtikrinti vadinamosios orios pensijos, kaip ir šiandienėje Italijoje susiklosčiusios situacijos, kai vidutinė pensija šalyje didesnė nei dirbančio trisdešimtmečio alga“, – pabrėžė pašnekovas.

Universali darbo rinka

Geriau pasiruošti senėjančios visuomenės iššūkiams galima ne tik sukaupiant daugiau turto, bet ir ilgiau užsitikrinant galimybę gauti kitų pajamų. „Sodra“ skaičiuoja, kad per dešimtmetį kone perpus sumažėjo gyventojų, gaunančių išankstinę pensiją, ir nuosekliai daugėja žmonių, kurie dirba sulaukę pensinio amžiaus ir pradėjo gauti pensiją. Šiuo metu Lietuvoje dar dirba 11,4 proc. vyresnių nei 60 metų žmonių, nuo 60 iki 70 metų tokių, „Sodros“ skaičiavimu, – kas ketvirtas (jų pajamos nedaug atsilieka nuo vidutinio darbo užmokesčio).

Ateityje į pensiją išėję žmonės gyventi gali tikėtis dar tris ar keturis dešimtmečius, didžiąją laiko dalį be rimtų sveikatos sutrikimų. Turint galvoje aibę laisvo laiko ir, tikėtina, nepakankamas pajamas kokybiškai ir aktyviai senatvei, jau dabar svarbu galvoti apie pokyčius darbo rinkoje. Atviresnė vyresnio amžiaus žmonėms ji turės tapti ir dėl to, kad sparčiai ima trūkti jaunesnių darbuotojų.

„Sodra“ ateityje tikrai nebus pajėgi užtikrinti vadinamosios orios pensijos, kaip šiandienėje Italijoje susiklosčiusios situacijos, kai vidutinė pensija šalyje didesnė nei dirbančio trisdešimtmečio alga.

„Siekiant, kad darbo rinkoje žmonės išsilaikytų ilgiau, būtini šalies ekonomikos struktūros pokyčiai“, – IQ sakė Ž. Mauricas. Tai reiškia, kad turi būti didinamas santykis ekonominių veiklų, kurioms reikia mažiau fizinės jėgos ir kuriose daugiau šansų įsidarbinti turi patirtį vienoje ar kitoje srityje sukaupę žmonės. Pavyzdžiui, kur reikia suteikti psichologinę pagalbą ar būtinos konsultacinės žinios, kruopštumas. „Vyresnių žmonių turima išmintis Lietuvoje vis dar nepripažinta“, – kritikavo pašnekovas.

Svarbu ir iš naujo įvertinti galimybes dirbti ne visą darbo dieną ar kelias dienas per savaitę. Darbdaviams neišvengiamai teks pritaikyti darbo sąlygas prie vyresnių darbuotojų poreikių, padėti ugdyti naujus įgūdžius, suderinti darbo trukmę ir darbo aplinkos sąlygas, sveikatos rizikas, vyresnio amžiaus žmonių motyvavimo specifiką.

Teisinė lanksčių darbo sąlygų bazė šalyje yra sukurta, tačiau, Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorės Sarmitės Mikulionienės teigimu, palyginti su kitomis Europos šalimis, tuo mažai naudojamasi. Tai naudinga ne vien vyresnio amžiaus žmonėms, bet ir mažamečių tėvams, neįgaliesiems, studentams. „Tad reikėtų galvoti plačiau – reali lanksčių darbo formų plėtra šalyje patenkintų daugybės įvairių socialiai pažeidžiamų grupių poreikius“, – įsitikinusi S. Mikulionienė.

Pastaruoju metu daug investuojama į miestų infrastruktūrą, kad ji taptų patogi judėjimo ar regos negalią turintiems žmonėms, bet darbo vietos adaptuojamos gerokai rečiau. „Jos dar neretai net neprieinamos asmenims, kurie, turėdami darbui reikiamus įgūdžius ir kvalifikacijas, dėl tam tikrų judėjimo apribojimų negali į jas patekti“, – apgailestavo S. Mikulionienė. Tai sutvarkius laimėtų ne vien vyresnio amžiaus darbuotojai, bet ir neįgalieji, kurių integracija į darbo rinką vis dar yra opi problema. Dabar švaistomas potencialas: daugybė žmonių, kurie galėtų įnešti savo indėlį į šalies ekonominę ir socialinę raidą, dėl šių kliūčių to negali padaryti“, – kalbėjo Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorė.

Kvalifikuoti specialistai ilgiau išlieka darbo rinkoje, tad švietimas neabejotinai yra dar vienas elementas, galintis padėti užtikrinti kokybišką senatvę. Technologinė aplinka sparčiai kinta, keičiasi darbo rinkos poreikiai, vienos, anksčiau buvusios paklausios, profesijos išnyksta, atsiranda kitų. Tai, ką žmogus išmoko būdamas dvidešimties ir dirbo 20–30 metų, vieną dieną gali būti visiškai nebepaklausu. Tad J. Varanauskienė įsitikinusi, kad švietimo sistema turės skatinti mokytis visą gyvenimą – padėti žmonėms įgyti antrą, trečią profesiją, naują išsilavinimą, net kai jiems jau per keturiasdešimt.

Tai, ką žmogus išmoko būdamas dvidešimties ir dirbo 20–30 metų, vieną dieną gali būti visiškai nebepaklausu.

„Darbuotojai turės būti pasirengę mokytis naujų įgūdžių, profesijų, kurių poreikį diktuos darbo rinka. Technologijų kūrėjai turės erdvės kurti darbo įrankius, kurie vyresnio amžiaus žmonėms padėtų dirbti ir išlikti produktyviems“, – sakė „Sodros“ direktorė. Vertėtų pakeisti ir požiūrį į senjorus: jais taps aktyvūs šiandienos darbo rinkos dalyviai, puikiai mokantys anglų ar kitas užsienio kalbas, užaugę kompiuterių, išmaniųjų įrenginių ir interneto eroje.

Švediška pamoka

Nuo to, kokie atsakymai bus rasti į ilgėjančios gyvenimo trukmės keliamus klausimus, priklausys, kokiu keliu valstybė eis. Kaip pavyzdį Ž. Mauricas mini Švediją. Joje aktyviai darbo rinkoje dalyvauja itin didelė vyresnių žmonių dalis (65–74 metų grupėje švedų užimtumo lygis siekia 17,3 proc., Lietuvoje dirba vos daugiau nei 10,2 proc. vyresnių nei 65-erių asmenų). „Europos Komisijos apklausos rodo, kad švedai dirbti nėra priversti: pajamų jiems pakanka, jie gauna valstybinę pensiją, nemenką dalį yra sukaupę pensijų fonduose. Tačiau jie nori realizuoti save“, – sakė ekonomistas. Tai daro milžinišką poveikį viešiesiems finansams, didėja užimtumas, į pensiją išėję gyventojai išlieka aktyvūs mokesčių mokėtojai.

Svarbu ir tinkamai adaptuoti darbo rinką, švietimą, socialinės ir sveikatos apsaugos, kultūros, laisvalaikio ir sveikos gyvensenos, finansų ir santaupų sritis senstančios visuomenės poreikiams. „Ateinančiais dešimtmečiais visi sprendimai dėl gyventojų gerovės, ūkio plėtros ir valstybės konkurencingumo turės būti priimami vertinant visų amžiaus grupių interesus“, – įsitikinusi S. Mikulionienė.

Laimikis verslininkams

Didelė dalis kūdikių bumo kartos atstovų, įkopę į šeštą ar septintą dešimtį, jaučiasi gerokai jaunesni nei jų tėvai, būdami tokio paties amžiaus, yra sveikesni ir turtingesni, taip pat nenori išėję iš darbo užsidaryti tyloje. Jiems reikia bendrauti, keliauti, išbandyti tai, ko dar nespėjo, jie neatsisako ir sveikatos ar kasdienei buičiai palengvinti reikalingų paslaugų, vertina kokybę ir gerą toną.

Vyresni gyventojai jau kurį laiką yra itin aktyvi kelionių agentūrų klientų grupė. Žurnalas „The Economist“ skaičiuoja, kad daugiau kaip 40 proc. JAV nuotykių ieškotojų svečiuose pasaulio kraštuose yra vyresni nei 50 metų, Didžiojoje Britanijoje jie – daugiausia išleidžiantys keliautojai. Gerokai labiau nei patogūs kruizai ir pažintinės kelionės autobusu juos vilioja ekstremalesni nuotykiai: ekspedicijos į Arktį ar kultūrinės kelionės į Aziją.

Lietuvoje ši tendencija taip pat pastebima: kiekvienais metais daugėja keliaujančių senjorų, kelionių agentūros jiems ruošia specialius pasiūlymus. Visgi vyresni lietuviai, Eurostato duomenimis, išlieka vieni mažiausiai keliaujančių ES. To priežastys esą yra su finansinėmis galimybėmis ir sveikata susiję aspektai. Pastebima ir tai, kad verslininkai didelį potencialą ateityje turėsiančios vadinamosios sidabrinės ekonomikos kaip atskiros verslo nišos dar neatrado.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų