Bučinys Kurpių gatvėje

Bučinys Kurpių gatvėje

Šis „Bučinys“ ne toks estetiškas kaip Gustavo Klimto ar romantiškas kaip Robert’o Doisneau. Tačiau savo nestandartiškumu jis ir žavus. Ieva Rekštytė su fotografu Romualdu Požerskiu atseka tikslią vietą, kurioje šis užfiksuotas.

 

Kauno senamiestis mūsų susitikimo dieną toks, kokį R. Požerskis labiausiai mėgsta fotografuoti, – pilnas saulės šviesos ir atsipalaidavusių miestiečių. Laviruodama tarp jų, iš pagrindinės senamiesčio arterijos – Vilniaus gatvės – įsmunku į siaurą A. Mapu gatvelę. Keistas pojūtis, tarsi kas nors staiga būtų pakeitęs garso takelį. Nebegirdėti restoranų indų barškėjimo bei muzikos popuri, tik kažkuriame uždarame kieme įsismarkavę šūkčioja vaikai ir energingai bumbsi kamuolys. Virš R. Požerskio buto įrengtoje erdvioje studijoje, lentynose ir didžiulėse dėžėse sukauptas gausus menininko darbų archyvas, o ant rašomojo stalo padėta mūsų susitikimo priežastis – ciklo „Lietuvos senamiesčiai (1974–1985)“ fotografija „Bučinys“.

„Šios nuotraukos atsiradimo istorija buvo visiškai išsitrynusi iš atminties, – ištaria R. Požerskis. – Susiradau visus kadrus ir pamačiau, kad šiai situacijai jų buvau išnaudojęs net trisdešimt – visą juostelę. Tačiau matyti, kad iš karto apsibraukiau vieną vienintelį.“ Žvelgiant į visus trisdešimt kadrų, lengva atkurti fotografo žvilgsnio ir sumanymų seką. Štai jo objektyvas labiau krypsta į šunį, paskui į jo šeimininkę ir galop, debesims kiek pritemdžius aštrią saulės šviesą, užfiksuoja emocingiausią jųdviejų bendravimo momentą. „Tai buvo tarsi mūsų trijų šokis“, – palygina pašnekovas ir pabrėžia, kad šuns vaidmuo reikšmingas daugelyje kitų jo nuotraukų (tiksliau, fotografavimo situacijų). Bet prie šunų temos dar grįšime.

Įdomus sutapimas, kad beveik toje pačioje vietoje, kur 1981 m. užfiksuotas „Bučinys“, 1974-aisiais menininkas įamžino pirmąjį „Lietuvos senamiesčių“ kadrą – tris iki dantų apsiginklavusius berniūkščius. Šis ciklas, fiksavęs praėjusio amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Kauno (vėliau ir Vilniaus, Klaipėdos) gatvės scenas, yra R. Požerskio profesionalaus fotografavimo preliudas. Jis, beje, paženklintas dramatiškų nutikimų. Trečiame kurse būsimasis fotografijos meistras pateko į disidento Romo Kalantos istorijos epicentrą, buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Teko priverstinai nutraukti mokslus. „Po viso to reikėjo priimti sprendimą, ką iš tiesų noriu gyvenime daryti. Elektriko specialybė manęs nedomino. Tuo laiku sutikau fotografą Virgilijų Šontą ir 1973 m. gruodį surengėme pirmąją savo darbų parodą“, – prisimena R. Požerskis. Paskui viskas vyko žaibo greičiu. Jaunasis fotografas susipažino su kolegomis Romualdu Rakausku, Jonu Kalveliu, Aleksandru Macijausku. Pastarasis 1974 m. pradėjo dirbti Kaune ir čia įkūrė fotografijos skyrių, į pirmąjį jo susirinkimą pateko ir R. Požerskis. „Reikėjo apsispręsti, kokią poziciją fotografijoje užimsime. Pasirinkome tyrinėti žmogų ir aplinką. Tai buvo realaus gyvenimo dokumentavimas, tačiau su konkrečia asmenine laikysena, išraiška ir kokybės reikalavimais“, – apibendrina pašnekovas.

Viena pirmųjų R. Požerskį fotografiškai įkvėpusių vietų buvo Kauno senamiestis. Anuomet tai buvo paslaptinga, baugoka keistų žmonių karalystė, kardinaliai pasikeitusi pradėjus ją restauruoti ir iškeldinti iš čia senuosius gyventojus. Jų vietose įsikūrę partiniai veikėjai, gamyklų direktoriai ir kiti miesto ponai senamiesčio atmosferą pakeitė neatpažįstamai, todėl R. Požerskio įamžintos scenos šiandien atrodo lyg prarastojo pasaulio metraštis. Apie jas poetas Kęstutis Navakas yra sakęs: „Šis Kaunas labai intymus, beveik nepadoriai atviras, nesistengiantis prisidengti atsitiktine draperija. Apšepusios sienos su įvairių laikotarpių plytų atodangom, tarpuvartės, pro kurias buvo einama iš vieno rūko į kitą, surūdiję automobiliai (net šunys nuotraukose atrodo senamadiški, atsitiktiniai, ką tik atrišti nuo būdų) – visas socrealistinis dekadansas, kuriuo tik dabar įmanoma grožėtis.“

R. Požerskis teigia nesantis iš tų fotografų, kuriems po kaklu visuomet kybo kamera. „Negali visą laiką išlaikyti budrumo, būti ir techniškai, ir vidumi pasiruošęs, – sako jis. – Skirtumas tarp mėgėjo ir profesionalo yra tas, kad pirmasis fotografuoja, kai netikėtai pamato ką nors sau gražaus, o antrasis – kai atranda tai, ko ieškojo.“ Būtent dėl šios priežasties kiekvienam seansui menininkas skiria konkretų laiką ir stengiasi maksimaliai jį išnaudoti. Jis prisipažįsta, kad patraukęs į vaizdų „medžioklę“ labiausiai vengia susitikti kolegų: „Jei pamatau kurį, specialiai apsisuku ir einu kitu keliu. Pokalbiai labai blaško, o tu turi būti susitelkęs ir paruošęs žvilgsnį.“ R. Požerskis juokaudamas sako, kad viena akimi fotografuoja, kita seka aplinką, o tomis akimirkomis galvoje dirba „dešimtys visas aplinkybes kalkuliuojančių kompiuterių“. Dėl tokio mąstymo ir juslių įtempimo be atvangos dirbti visą dieną neįmanoma, nuovargis pajuntamas jau po kelių valandų. Menininkas net palygina fotografavimą su dvikova. „Būni gerai pasiruošęs, užtaisęs „šautuvą“, taikaisi… Ir kai pamatai situaciją, kurios ieškojai, ir spėji ją užfiksuoti, tave jau gali išvyti ar sumušti. Nebe tiek svarbu. Tu jau turi kadrą. Laimėjai dvikovą. Apskritai mene turi nuolat galynėtis. Tapyboje su drobe ir spalvomis, literatūroje su žodžiais, – ir apibendrina: – Menas yra energijos akumuliavimas ir nugalėjimo blyksnis lemiamą akimirką.“

Daug energijos ir sumanumo prireikdavo fotografuojant senamiesčių kiemuose, kur tuo laiku buvo susiformavusios tarsi atskiros komunos su nusistovėjusiais įpročiais ir jų gyventojų santykiais. Nesunku nuspėti, kad žmogus su fotoaparatu tokiose uždarose vietose nepageidaujamas. R. Požerskiui tekdavo imtis gudrybių. Greitai jis perprato, kad veiksmingiausias triukas, suminkštinantis potencialių nuotraukų herojų širdį, – tai pagyros, skirtos… jų vaikams ir šunims. Kita kalba, ar tų komplimentų jie buvo verti. „Pasižiūri – vaikas murzinas, atlėpusiomis didelėmis ausimis, bet tu garsiai žaviesi, koks jis simpatiškas“, – juokiasi fotografas. Senamiesčio gatvėse jis įsitikino ir teorijos apie šunų panašumą su jų šeimininkais teisingumu: „Jei šeimininkė liesa ir pikta, tai ir šuo – mažas, aršus, o jei moteriškės šukuosena it šluotos galas, šuo irgi ne mažiau pasišiaušęs.“

Teorija pasitvirtina ir žvelgiant į „Bučinį“. Nesunku numanyti, kad šis supanašėjęs duetas smarkiai neatitiko sovietinės etikos ir estetikos. Tuo metu ši fotografija negalėjo pasirodyti spaudoje. Ji nebuvo įtraukta ir į Lietuvos fotografijos almanachą. „Net Antanas Sutkus buvo pataręs gauti raštišką tos moters sutikimą, kad būtų galima šią nuotrauką siųsti į parodas užsienyje. Bet aš tik numojau ranka. Nemačiau joje nieko įžeidžiamo ar perdėm privataus. Tačiau daug kam ji vis dėlto pasirodydavo „ant ribos“, – prisimena R. Požerskis. Tai, kad ši fotografija sovietmečiu liko plačiai neafišuota, paskatina spėti, jog ir jos herojė veikiausiai nuotraukos nepamatė. „Daugiau jos sutikti neteko“, – priduria fotografas.

Iš studijos išeiname į triukšmingą senamiesčio kaitrą. Žingsniuodami Kurpių gatvės, kurioje įamžinti „Bučinio“ herojai, link porą kartų stabtelėjame, kol R. Požerskis persimeta keliais žodžiais su čia įsikūrusiais menininkais. Galiausiai sustojame pasiekę dviejų gatvelių sankryžą. „Sutapimas, kad šiame name, prie kurio anuomet fotografavau, vėliau gyveno mano mama“, – tarstelėja fotografas. Netrukus imame ieškoti fasado faktūros, stogelių, durų, slenksčių panašumų bei skirtumų nuotraukoje ir realybėje. Nustatome ir tikslų namo įėjimą, prie kurio prieš daugiau nei trisdešimt metų vienas kito draugija džiaugėsi moteris ir jos šuo. R. Požerskis pamini, kad vėl pradėjęs fotografuoti Lietuvos senamiesčius 2010 m. įsitikino, kiek daug pokyčių per tą laiką įvyko. Labiau nei sienos, langai ar automobiliai pasikeitė žmonės. „Jie tapo nepatiklesni, dažnai atremia, kad neturiu teisės jų fotografuoti. Ką jau kalbėti apie vaikus“, – pabrėžia pašnekovas.

Atgaivindamas „Bučinio“ istoriją, jo autorius pastebi, kad fotografijos visuomet turi du pasakojimus: pirmasis – jos sukūrimo, antrasis – savarankiško gyvavimo jau nufotografavus. Būtent antroji „Bučinio“ istorijos dalis, tebesitęsianti iki šiol, verta būti atskirai paminėta. Ši nuotrauka buvo tapusi Suomijos meno bienalės kvietimu, Belgijoje laimėjo apdovanojimą humoristinės fotografijos parodoje, o dar 1989-aisiais Londone su ja išspausdinta daugybė atvirukų, kurie buvo platinti visame pasaulyje. „Mano bičiulis V. Šonta, viešėdamas Los Andžele, atviruką su „Bučiniu“ nusipirko sekso prekių parduotuvėje, – sako nustebęs R. Požerskis. – Galiu tik spėlioti, kaip ji ten pateko.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų