Edwardas Lucasas (Scanpix nuotr.)

Britanija turėtų duoti griežtą atkirtį Kremliui

Britanija turėtų duoti griežtą atkirtį Kremliui

Reikia pasitikrinti sąžinę, sako Borisas Johnsonas, besirengiantis ledus pralaužti turinčiam vizitui į Maskvą. Didžiulės viltys, dėtos paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, žlugo. Kaltos abi pusės, sako jis.

Užsienio reikalų sekretorius yra teisus, bet to priežastys gali jį nustebinti. Britaniją iš tiesų galima iš dalies kaltinti dėl smarkiai atšalusių santykių su Rusija, bet ne todėl, kad buvome pernelyg griežti, kaip kad užsiminė B. Johnsonas. Priešingai: buvome silpni ir godūs.

Užburti prekybos ir investicijų galimybių sistemiškai ignoravome Rusijos viduje klestinčią didžiulę korupciją ir piktnaudžiavimą valdžia bei šantažą ir piktadarystes užsienyje. Piktybiškai nesivadovavome savo pačių patirtimi. Ne kartą vengėme paprieštarauti Kremliui. Į Londoną ir prabangaus nekilnojamojo turto rinką įsileidome milžiniškus pinigus, pavogtus iš Rusijos žmonių.
Perkračius sąžinę atsiskleistų dvi didelės nuodėmės. Pirmiausiai – kad ignoravome daugybę perspėjimų. Dešimto dešimtmečio pradžioje mūsų draugai iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos bei kitų šalių mums sakė, kad Rusija eina netinkama kryptimi. Jie aiškiai galėjo matyti, kad KGB buvo tik pervadinta kitu vardu, o ne panaikinta. Tebebuvo įsigalėjęs Maskvos imperialistinis kaimyninių šalių vertinimas. Net ir tada Rusija plėtė savo ginkluotę: tankus keitė bankus, o vamzdžiais tekėjo ne tik dujos, bet ir korupcija.

Antra, už mūsų atsainų požiūrį skaudžiai sumokėjo kiti žmonės. Dėl mūsų nenuoseklios politikos rytinių Europos Sąjungos kaimynių atžvilgiu žuvo daug ukrainiečių. Turėjome tiesiai pasakyti Rusijai, kad šios šalys yra suverenios valstybės, ir jei jos nuspręs įsivesti mūsų politinę ir ekonominę sistemą, padarysime viską, ką galime, kad jas paskatintume.

Užuot taip pasielgę, dvejojome nuošalyje, kol Rusijos remiamas Ukrainos kleptokratas Viktoras Janukovyčius liejo savo įniršį ant prodemokratiškai nusiteikusių protestuotojų. Vėliau dar leidome Rusijai okupuoti Krymą ir pradėti kruviną karą Rytų Ukrainoje.

Dabar fronto linija jau pasislinko į vakarus – į senųjų Vakarų šalis, tokias kaip Jungtinės Valstijos ar Vokietija. Be to, Rusijos taktika vystosi didžiuliu greičiu. Kitaip nei mūsų užkietėjusios biurokratinės įstaigos, Kremlius yra pasirengęs judėti greitai ir oportunistiškai, rizikuoti bei laužyti taisykles.

Jo įrankiai yra mums žinomi: pinigai, propaganda, ardomoji veikla, kibernetinės atakos ir piktnaudžiavimas teisine sistema. Taip pat aiškus ir tikslas: žaisti „skaldyk ir valdyk“ stiliaus žaidimus tarp Vakarų valstybių ir jų viduje. Rusija išnaudoja etninius, politinius, regioninius, religinius, socialinius ir kitus motyvus, tikėdamasi padidinti susiskaldymą ir susilpninti mūsų politinę valią.

Iš pirmo žvilgsnio, su šia grėsme turėtų būti nesunku susidoroti. Kitaip nei buvo Sovietų Sąjunga, Rusija nėra supervalstybė. Jos ekonomika yra panašaus dydžio kaip Kalifornijos. Šimtai milijardų dolerių papildomų pajamų, kurias Vladimiro Putino režimas gavo už naftą ir dujas, jau yra iššvaistytos. Užuot modernizavęs šalies infrastruktūrą ir institucijas, režimas juos skyrė parodomiesiems projektams keliuose miestuose ir smarkiai papildė savo kišenes. Rusija gali pritraukti įvairiausių antivakarietiškų fanatikų, tačiau jai nepakanka tvirto tikėjimo komunizmo idėja.

Vis dėlto mūsų sistema nepasiruošusi susidoroti su slidžia ir nuolat besimainančia grėsme, keliama V. Putino režimo. Teisingai didžiuojamės savo etiškomis, teisiškomis ir profesionaliomis ribomis. Mūsų teismai veikia nepriklausomai. Mūsų žvalgybos agentūros dirba laikydamosi griežtų teisinių gairių. Mūsų žurnalistai nevykdo Dauningo gatvės įsakymų. Mūsų Bažnyčios lyderiai nesėdi valstybės kišenėje. Mūsų didžiosios kompanijos uždirba pinigus savo akcininkams, o ne tam, kad eksportuotų Britanijos įtaką.

Kita vertus, šiuos požymius, dėl kurių mūsų sistemą yra verta ginti, lengvai išnaudoja priešai, nepaisantys tokių suvaržymų. Rusijos valdžios aukštumose nėra aiškaus skirtumo tarp bankininkų, žvalgybininkų, policijos vadų, žiniasklaidos žvaigždžių, magnatų, nusikaltėlių vadeivų, dvasininkų ir politikų. Tie patys žmonės turi po kelis vaidmenis. Galiausiai, visi priklauso tai pačiai komandai.

Rusijos valdžios aukštumose nėra aiškaus skirtumo tarp bankininkų, žvalgybininkų, policijos vadų, žiniasklaidos žvaigždžių, magnatų, nusikaltėlių vadeivų, dvasininkų ir politikų. Tie patys žmonės turi po kelis vaidmenis. Galiausiai, visi priklauso tai pačiai komandai.

Mūsų pačių susikurtos silpnybės didina Rusijos įtakos tyrimo ir kovos su ja kainą. Jos kelias Amerikoje greitai atveda iki Donaldo Trumpo verslo imperijos, rinkimų kampanijos ir Baltųjų rūmų. Tuo tarpu Britanijoje kyla klausimų dėl „Brexit“ kampanijos finansavimo.

Tačiau turime pasipriešinti putinizmui neįsileisdami jo į savo visuomenę. Iš dalies tai galima padaryti atkūrus saugumo kultūrą, kokią turėjome Šaltojo karo metais. Mums reikia rasti būdų, kad vyriausybė, verslas, žiniasklaida ir ne pelno organizacijos tarpusavyje galėtų dalintis informacija ir patarimais. Turime daug išmokti iš savo sąjungininkų rytų Europoje, o ypač – iš Čekijos, kur veikia inovatyvi, aukšto lygio vyriausybinė institucija, kuri vertina vadinamąsias „hibridines grėsmes“ ir su jomis kovoja.

Taip pat turime pergalvoti ir išplėsti rezervininkų vaidmenį; reikia, kad jie padėtų ginkluotosioms pajėgoms, policijai ir žvalgybos tarnyboms. Nacionalinis saugumas nėra vien valstybinių struktūrų rūpestis; jis turėtų įtraukti visus.

Jau darome pažangą kibernetinio saugumo srityje, privataus sektoriaus patirtį panaudojame vyriausybėje ir kovoje su nusikalstamumu; remdamiesi elektroninės žvalgybos tarnybos GCHQ įžvalgomis, perspėjame visus apie pažeidžiamas vietas ir atakas. Turėtume daryti tą patį ir su grėsme iš Rusijos (ir, beje, Kinijos).

Didžiausia mūsų galimybė – panaudoti Kremliaus režimo Achilo kulną: jo ofšorinius turtus. Šią savaitę didžiulis tiriamosios žurnalistikos projektas atskleidė, kad artimai V. Putino aplinkai priklauso 18 mlrd. svarų neišaiškintų turtų; didžioji dalis jų laikoma Vakaruose. Mūsų žvalgybos agentūros apie tai žino daug daugiau, ir galbūt jos panorės pasidalinti tomis žiniomis.

B. Johnsonas verčiau turėtų palikti savo žavesį kitiems pašnekovams. Ir jo žinutė Kremliui turėtų būti aiški: „Žinome, ką norite padaryti. Mums tai nepatinka. Turime jūsų pinigus, tad jei norite juos vėl pamatyti – atsitraukite.“

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų