Adolfas Eichmannas

Blogio banalumas

Blogio banalumas

Nuo Adolfo Eichmanno iki Vladimiro Putino: kodėl vidutinybės padaro šiurpiausius nusikaltimus?

Gyvename sekuliariame pasaulyje, tačiau su sunkiai paaiškinamu blogio slėpiniu susiduriame kasdien. V. Putino pradėtas karas Ukrainoje, nesuskaičiuojami teroro išpuoliai Vakaruose ir Artimuosiuose Rytuose, smurtiniai papročiai Saudo Arabijoje, Irane, Šiaurės Korėjoje, Islamo valstybės brutalumas, periodiškai vykdomi etniniai valymai ir genocidai – visi šie reiškiniai verčia kelti blogio prigimties klausimą, kuris tradiciškai nagrinėjamas teologiniuose ginčuose.

Religijos ir teologijos nuosmukis nesumažino blogio problemos aktualumo. Kodėl žmonės nusprendžia vieni kitus žudyti ar prievartauti? Įvairiais aspektais šį klausimą toliau svarsto filosofai, teologai, sociologai, menininkai. Apie mūsų visuomenėse pasitaikančias blogio apraiškas intensyviai diskutuojama viešojoje erdvėje ir „pokalbiuose virtuvėse“, net kai pati „blogio“ sąvoka ir neminima.

1963 m. žydų kilmės vokiečių ir amerikiečių mąstytoja Hannah Arendt išleido kontroversišką knygą „Eichmannas Jeruzalėje: ataskaita apie blogio banalumą“, kurioje išdėstė daug ginčų sukėlusią blogio banalumo sampratą. Autorė pateikė savitą vieno masinio žydų žudymo organizatorių Adolfo Eichmanno (nuotr.) 1961–1962 m. vykusio teismo interpretaciją. Vykdama į teismą Jeruzalėje H. Arendt tikėjosi išvysti piktąjį genijų, demonišką monstrą, nes esame įpratę manyti, kad neįsivaizduojamai didelius nusikaltimus gali padaryti tik itin piktavališki, blogų ketinimų kupini žmonės. H. Arendt buvo šokiruota pamačiusi ne monstrą, o niekuo neišsiskiriantį ir net kiek komiškai atrodantį žmogų. Stebėdama A. Eichmanno elgseną ir klausydama jo žodžių, mąstytoja atsekė daugybę prieštaravimų, taip pat pastebėjo, kad jis kalba nacistiniais šūkiais ir negali ištarti nė vieno autentiško sakinio. Nenuoseklumas ir nesibaigianti klišių vartosena leido H. Arendt prieiti išvadą, kad blogio banalumą apibrėžia gebėjimo mąstyti stoka.

Kaip atskirti aklą vykdytoją?

H. Arendt mąstymą supranta kaip asmens pokalbį su savo vidiniu „aš“. Nesibaigiantis dialogas su šiuo pašnekovu kelia moralinių dilemų – matydami politines katastrofas mąstantys žmonės linkę nepaklusti valdžios arba daugumos spaudimui ir atsisako dalyvauti nusikaltimuose. Juos atgraso mintis, kad visą likusį gyvenimą tektų praleisti su žudiku. Ir atvirkščiai – vidinio pašnekovo neturintis žmogus gali padaryti viską, ką jam įsakys valdžia. Gindamasis A. Eichmannas nuolat kartojo, kad jis tebuvo paprastas funkcionierius, didelės biurokratinės mašinos sraigtelis, klusniai atlikęs savo pareigą. H. Arendt akimis, vidinio pašnekovo nebuvimas leido A. Eichmannui visiškai aklai vykdyti fiurerio valią ir nematyti aukų kančių. Jų nematyti leido ir modernioji nusikaltimų mašinerijos naujovė – į Aušvicą siunčiamų žydų sąrašus sudarančiam biurokratui nereikia savo kailiu patirti, kaip kankinami, sušaudomi ar į dujų kameras suvaromi konkretūs žmonės. Kai asmenys tampa skaičiais, biurokratas nejaučia sąžinės skrupulų ir šaltai užsiima „formalumais“.

Blogio banalumo sampratos prasmė neretai iškraipoma. Nemažai komentatorių įsitikinę, kad H. Arendt pačias žydų žūtis vadina banaliomis. Tai stebėtinai klaidinga žydų filosofės samprotavimų interpretacija. Banaliais H. Arendt laiko ne nusikaltimus, o juos paskatinusias intencijas, kurios nebuvo nei itin piktavališkos, nei labai antisemitinės. A. Eichmanną, o tikriausiai ir nemažai kitų Holokaustą organizavusių nacių biurokratų, motyvavo noras tapti režimo dalimi, socialinio reikšmingumo stoka, asmeninės sėkmės troškimas, siekis kilti aukštyn karjeros laiptais ir daryti tai kuo pavyzdingiau susitvarkant su vyresnybės pavedamomis užduotimis. Patys savaime šie tikslai yra įprasti, kasdieniški – jie sutampa su didžiosios dalies šiuolaikinių žmonių siekiais. Tačiau paaiškėjo, kad išskirtinėmis aplinkybėmis jie gali būti pajungiami tarnauti sunkiai įsivaizduojamam blogiui. Būtent faktas, kad trivialios, niekuo neypatingos intencijos gali sukelti monstrišką, vaizduotę peržengiantį siaubą, taip šokiravo H. Arendt. Jos koncepcijos originalumą žymi išvada, kad kraštutinį blogį gali nulemti visiškai įprasti, kasdieniai motyvai.

Ši blogio samprata kertasi su priimta nuostata, esą kraštutinį blogį gali sukelti tik įspūdingos, ypatingos, neeilinės asmenybės. H. Arendt kritikuoja šį įsivaizdavimą kaip blogio romantizavimą ir estetizavimą. Ji nori sugriauti Vakarų kultūrinėje savivokoje įsitvirtinusį blogio didingumo vaizdinį: „Rašant „Eichmanną Jeruzalėje“ vienas pagrindinių mano tikslų buvo sugriauti blogio didybės legendą, demoniškos jėgos didingumą, atimti iš žmonių susižavėjimą, kurį jie jaučia tokiems piktadariams kaip Ričardas III.“ Banalus blogis nėra didingas, jis neturi gelmės, yra stebėtinai paviršutiniškas, ir būtent todėl toks šiurpiai pavojingas – banalių intencijų motyvuojamiems nemąstantiems biurokratams daug paprasčiau nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisus žmonių sluoksnius. Kaip skaičiai vertinami žmonės jiems nesiskiria nuo nepastebimai mindomų vabalų.

Banalių intencijų motyvuojamiems nemąstantiems biurokratams daug paprasčiau nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisus žmonių sluoksnius.

H. Arendt užčiuoptas fenomenas būdingas toli gražu ne vien nacių biurokratų sluoksniams. Šios mąstytojos pėdomis sekęs socialinės psichologijos atstovas Stanley Milgramas savo garsiuoju „paklusnumo autoritetui“ eksperimentu atskleidė, kad net ir liberaliose demokratijose gyvenantys „paprasti“ piliečiai tam tikromis sąlygomis gali nesunkiai tapti amoralių veiksmų bendraautoriais. Garsūs kino režisieriai taip pat patvirtina centrinę H. Arendt tezę. Joshua Oppenheimeris, sukūręs du originalius filmus apie septintajame dešimtmetyje Indonezijoje įvykdytą genocidą („Žudymo aktas“, „Tylos žvilgsnis“), blogio banalumo fenomeną perteikia net dar įtikinamiau nei H. Arendt A. Eichmanno atveju. Beveik neabejotina, kad panaši nusikaltimų įgyvendinimo struktūra būdinga ne tik Indonezijos, bet ir Ruandos bei Darfūro genocidams. Michaelis Haneke savo filmuose „Benio videojuosta“ ir „Smagūs žaidimėliai“ parodo Vakarų visuomenėse įsišaknijusias šio fenomeno prielaidas. Matteo Garrone’s juosta „Gommorah“ preciziškai demaskuoja mafijos pasaulio nykumą ir banalumą – taip sutriuškina „Krikštatėvio“ ir „Sopranų“ suformuotą glamūrinį mafijos vaizdinį. Andrejus Zviagincevas ir Sergejus Loznica savo kūriniuose pasakoja apie Rusijoje ir apskritai posovietinėje erdvėje susiformavusius blogio banalumo daigus.

Būdas suprasti Rusiją

Banalaus blogio apraiškos Rusijoje vertos akylesnio dėmesio, nes ši šalis Lietuvai kelia didžiulę egzistencinę grėsmę – būtina kuo tiksliau perprasti, su kuo turime reikalą. Esame pripratę girdėti teiginius apie kaimynės didybę ir neišmatuojamą rusiškos dvasios gelmę. Suprask, jei nori suvokti Rusiją, skaityk Fiodorą Dostojevskį, Aleksandrą Puškiną, Levą Tolstojų. Yra tiesos. Vis dėlto nederėtų ignoruoti ir kito, nepalyginamai nykesnio ir pilkesnio Rusijos politikos ir kultūros sluoksnio. Čia vertėtų atsigręžti ne tik į S. Loznicos „Mano laimę“ ar A. Zviagincevo „Leviataną“, bet ir į rusų kilmės britų žurnalisto Peterio Pomerancevo knygą „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma: nuotykiai naujojoje Rusijoje“. Šie autoriai fiksuoja posovietinės tapatybės neapibrėžtumą ir suvešėjusį vertybinį nihilizmą. Korupcija, alkoholizmas, materializmas, valdžios visagalybė, vado kultas, sovietinė nostalgija, kalėjimo papročių ir žargono įsitvirtinimas – visi šie ypatumai užnuodijo žmonių tarpusavio santykius, pasėjo visuotinio nepasitikėjimo valstybės įstaigomis bacilą ir stipriai pažeidė žmonių moralinius kompasus.

Neatsitiktinai Nobelio premijos laureatė, sovietmečio ir posovietinės tikrovės traumas tirianti Svetlana Aleksijevič teigia, kad H. Arendt blogio banalumo koncepcija šiandien kaip niekada aktuali. Sovietinio ar posovietinio biurokrato vaizdinyje nesunku aptikti eichmaniškų motyvų ir charakteristikų. Vargu ar daug žmonių šiandien viduje kalbasi su savo moraliniu „aš“, ar daugelis mąsto apie moralinius savo kasdienės veiklos padarinius. H. Arendt nesiekė įrodyti, kad, kaip išskaitė kai kurie komentatoriai, „Eichmannas slypi kiekviename iš mūsų“. Bet jei iš tiesų taip yra? H. Arendt mums užduoda pačius nepatogiausius klausimus, į kuriuos atsakymų turime ieškoti patys.

Hannah Arendt, „Eichmannas Jeruzalėje: ataskaita apie blogio banalumą“, vertė Vilius Bartninkas, „Aidai“, 2015 m.

Daugiau leidinio naujienų