Blaškoma talentė

Blaškoma talentė

Perspektyvios sportininkės likimas painiojamas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) ir Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos (LGČA) ginčų ir ambicijų tinkle

LTOK jau kelerius metus vadovaujanti Daina Gudzinevičiūtė kartais užmiršta, kad jau nebėra aštriais ir tiesiais pareiškimais garsėjanti sportininkė. Olimpiečių šeimos vadovė vis dar nori reikšti tvirtas pozicijas, bet kartu, įgijusi valdžios ir pinigų srautų svertus, siekia priversti šioms nuomonėms paklusti aplinkinius. Net tuos, kuriems pagal esamą jurisdikciją tarsi negali nei vadovauti, nei apskritai turėti įtakos.

IQ į rankas prieš kurį laiką pateko įrašas posėdžio, kuriame po Sočio žiemos žaidynių dalyvavo LTOK ir LGČA atstovai. Tuomet kalbos sukosi apie perspektyvios greitojo čiuožimo sportininkės Agnės Sereikaitės praeitį, dabartį ir ateitį.

D. Gudzinevičiūtės balsas skamba griežčiausiai, o kai kurios išsakytos frazės – visiškai netikėtos, žinant, kokios yra 2000-ųjų olimpinės čempionės dabartinės pareigos. „Jei bus <A. Sereikaitės> prašymas pakeisti pilietybę… jei bus toks kreipimasis, ar leisti jai dalyvauti olimpinėse žaidynėse <atstovaujant kitai valstybei>, aš asmeniškai sakau, kad toks leidimas bus duotas. O ne taip, kaip buvo Donatos Rimšaitės atveju“, – girdėti skambus LTOK vadovės pareiškimas.

Ar pagrindinė šio komiteto pa­reiga nėra sudaryti geriausias sąlygas visiems didelio meistriškumo sportininkams, pretenduojantiems į olimpines žaidynes? Ar LTOK vadovė neturėtų iš visų jėgų stengtis, kad sportininkams nė nekiltų minčių keisti pasą?

Pasiklausius D. Gudzinevičiūtės žodžių, atrodo priešingai. Tiesa, jau praėjus pusmečiui nuo minėto posėdžio LTOK vadovė per pokalbį su IQ bandė koreguoti savo žodžius. Ir suversti kaltę A. Sereikaitę esą spaudžiančiai ir persekiojančiai LGČA: „Sakiau: jei truks toks priešiškumas, Agnė gali gauti pasiūlymą <iš kitos valstybės>. Ir mes nieko negalėsim padaryti.“

A. Sereikaitės naujo sezono rezultatai taip pat kol kas ne itin džiugina. Po trijų pasaulio taurės varžybų etapų savo mėgstamiausios 500 metrų rungties įskaitoje ji žengia 14-a.

LTOK ir LGČA konfliktas užvirė per Sočio olimpines žaidynes ir iškart po jų. Nors A. Sereikaitė jose pasiekė aukščiausią Lietuvos delegacijoje 16 vietą, anot LGČA, rezultatai galėjo būti daug geresni. Lietuvė tarp jaunimo buvo viena perspektyviausių sportininkių, tačiau perėjusi į suaugusiųjų grupę tobulėja lėčiau nei pagrindinės varžovės. Asociacija teigia, kad taip įvyko dėl to, jog A.Sereikaitė nusprendė treniruotes tęsti Čekijos Respublikoje, kur nėra nei greitojo čiuožimo grupės, nei trenerio licenciją turinčių specialistų.

LGČA keliuose spaudos leidiniuose išdėstyti argumentai LTOK buvo įvertinti kaip „problemos dėl etikos“. Kaip jas spręsti? D. Gudzinevičiūtė tuomet skambino LGČA generalinei sekretorei ir čiuožimo trenerei Virginijai Vilčinskaitei-Ogulevičienei, kad „iš jos bus atima trenerės licencija“. D. Gudzinevičiūtė per pokalbį su IQ neigė skambučių ir grasinimų faktus, tačiau neatmetė, kad norėtų atimti trenerio licenciją vienai asociacijos vadovių: „Neturiu tokių galių atimti trenerio licenciją… Bet jei tai priklausytų nuo manęs, abejočiau, ar taip besielgiantis žmogus gali būti treneriu.“

LTOK prezidentė sakė, kad organizaciją yra pasiekę keli laiškai iš V. Vilčinskaitės-Ogulevičienės ir A. Sereikaitės susirašinėjimo, kurie iliustruoja tą blogą elgesį. Tiesa, kai pati LGČA generalinė sekretorė bandė sužinoti, kokie tai laiškai, LTOK jų archyve surasti nebesugebėjo.

Rezultatai svarbiausia?

D. Gudzinevičiūtė iki šiol įsitikinusi, kad LGČA yra viena iš retų Lietuvos sporto organizacijų, kuriai būdingas neetiškas elgesys.

Tačiau šioje istorijoje svarbiausia išsiaiškinti, ko siekia abi konflikto dalyvės? LGČA treneriai A. Sereikaitę pastebėjo nuo mažų dienų, tačiau jau būdama paauglė ji iškeliavo treniruotis į užsienį. Rezultatai buvo stulbinantys – nuolatiniai medaliai Europos ir pasaulio jaunimo čempionatuose. Viskas klostėsi normaliai, kol lietuvė nusprendė keltis į Čekijos Respubliką. LGČA niekada nesutiko dėl tokio žingsnio, o savo geriausiai sportininkei rasdavo ir siūlydavo geresnių variantų: Nyderlandus, Kanadą, Kazachstaną.

„Matėme, kad ten Agnė netobulės. Tiesą sakant, taip ir įvyko. Jos progresas sustojo, kai bendraamžės šovė į lyderes ir suaugusiųjų varžybose. Mums kilo klausimų ir dėl treniruočių sąlygų, ir dėl metodikos. Vienas elementarus pavyzdys – Agnės treneris čekas net neatsiųsdavo treniruočių plano, todėl pati sėdėdavau ir kurdavau juos iš vaizduotės, nes mes turime pateikti ataskaitas Lietuvos olimpiniam sporto centrui (LOSC). Kitaip Agnė prarastų finansavimą. Tokių ir panašių dalykų buvo daug, bet labiausiai liūdino negerėjantys Agnės rezultatai“, – pasakojo V. Vilčinskaitė-Ogulevičienė.

Ji atmetė D. Gudzinevičiūtės priekaištus, kad asociacija bandė per prievartą A. Sereikaitės treneriu paskirti Antaną Vilčinską, LGČA prezidentą. Būtent šį aspektą ne kartą minėjo LTOK vadovė. Ji teigė, kad LGČA su sportininke nori elgtis kaip su savo nuosavybe. „Nieko panašaus nebuvo. Mes tik siūlėme variantus, kur Agnei treniruotis būtų geriau. Tai buvo rekomendacijos, bet visos atmestos. Mums tapo pernelyg skaudu stebėti, kaip talentinga sportininkė stovi vietoje“, – aiškino V. Vilčinskaitė-Ogulevičienė.

D. Gudzinevičiūtei šie argumentai nepasirodė įtikinami: „A. Sereikaitė yra suaugęs žmogus ir prieš ją negalima taikyti prievartos. Ji nepriklauso federacijai. Tikslas nepateisina priemonių, ypač kalbant apie etiką.“

O kaip rezultatai? Tai, kas svarbu kiekvienai federacijai ir kas iš esmės yra pagrindinis siekis investuojant lėšas į didelio meistriškumo sportininkus? Rezultatai LTOK vadovei nėra svarbiausia. Reikšmingiau fizinis ir dvasinis komfortas, o tai, kad sporto biudžeto pinigai pervedami trenerio licencijos neturintiems specialistams, neesminė detalė. Kol tai atitinka LOSC kriterijus. „Daryti reikia bet kaip, svarbu, kad atitiktum kriterijus“, – po pavasarį vykusio susitikimo su LTOK nusivylęs ir pyktelėjęs ištarė A. Vilčinskas.

Niekas nesikeičia

Kodėl apie šią jau kiek senstelėjusią istoriją verta rašyti dabar? Pirma, ji turi tęsinį. A. Sereikaitė jau gyvena ir treniruojasi Dresdene. Pati sportininkė viešai pripažino, kad sąlygos Vokietijoje – daug geresnės. Paprastai tariant, ji patvirtino, ką jau ilgą laiką kalbėjo LGČA.

Tačiau ir Vokietija nėra idealiausias variantas. „Mes nuolat kalbame su kitomis federacijomis, ir tikrai daugelis Agnę priimtų išskėstomis rankomis. Bet kam praverstų tokia perspektyvi sportininkė, nes tobulėti įmanoma tik tada, kai varžaisi su stipresniais už save. Deja, Agnė dabar sportuoja su mažesnio meistriškumo čiuožėjais“, – sakė LGČA viena vadovių V. Vilčinskaitė-Ogulevičienė.

A. Sereikaitės naujo sezono rezultatai taip pat kol kas ne itin džiugina. Po trijų pasaulio taurės varžybų etapų savo mėgstamiausios 500 metrų rungties įskaitoje ji žengia 14-a.

Antras aspektas, kodėl verta prisiminti šią istoriją, – LTOK bendravimo manieros. Nors prieš kelerius metus pasikeitė organizacijos vadovė, svarbiausius postus išlaiko ten keliolika ir daugiau metų dirbantys asmenys. Iš daugelio sporto žmonių girdima, kad „LTOK geriau neprieštarauti“, kad ne visada aiškūs olimpinės organizacijos pinigų paskirstymo ir atsiskaitymo už lėšas modeliai. D. Gudzinevičiūtė tvirtino, kad visa informacija atvira bet kuriam kritikui. Tačiau bent jau ši istorija palieka erdvės abejonėms.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų