Biurokratija versus demokratija

Biurokratija versus demokratija

Dabarties politikos permainos Vakaruose sukėlė dideles vėtras, kurių pabaigos nematyti.

Net demokratijos ir stabilumo tvirtovėje, Donaldą Trumpą išrinkus Baltųjų rūmų šeimininku, sujudo tokie gausūs piliečių būriai, kad spėlioti apie padarinius darosi slidus dalykas. Priešingai, Emmanuelio Macrono pergalė prancūziškuose rinkimuose lyg ir nuramino dešiniųjų radikalų žygio į valdžią išgąsdintus Europos demokratus, kuriems tolesnė integracija atrodo vienintelis ateities europiečių vertas kelias.

Tačiau yra vienas bendras bruožas, kuris sieja blogąją ir gerąją Vakarų pasaulio politikos naujieną. Tai abiejų išrinktųjų santykis su sukietėjusiu valstybių biurokratijos ir partijų viršūnių betonu. D. Trumpas laimėjo dideles amerikiečių simpatijas tuomet, kai nukreipė savo kritikos strėles į tas valstybės administracijos, arba mūsiškai – valdininkijos elgsenas, kurios jau kurį laiką ėmė rodytis kaip tradicinių amerikietiškų laisvių ir individualizmo priešininkės.

Greičiausiai Steve’o Bannono aplinkoje atsiradusi svarbiausia išrinktojo prezidento triumfo kliūties versija – deep state (pažodžiui – gilioji valstybė). Amerikoje tai gali būti suvokiama kaip laisvos visuomenės ir individo raiškai prieštaraujantis reiškinys.

„Brexit“ propagandoje valstybės, žemyninės valdžios perteklius ir tikri bei pramanyti Briuselio administravimo polinkiai buvo paversti veiksniais viešųjų komunikatorių, dirbusių išėjimo iš ES šalininkų stovyklai, ginklu. Savo ruožtu, pokomunistiniuose ES Rytuose valstybės perteklius ir jos kontorų fetišavimas visus beveik tris dešimtmečius po Berlyno sienos griūties buvo toks stiprus, kad čia individo, žmogaus – atskiro, silpno ir nereikšmingo – beveik nebuvo matyti. Tad naujųjų pokomunistinių valstybių gelmė, persunkta perteklinio biurokratinio kasdienio gyvenimo administravimo, liko kaip ir natūrali, savaime aiški, o visuomenės kritikų nebuvo atpažinta kaip esminė kliūtis, keičianti mūsų bendrabūvį taip, kad nuo jo nesinorėtų emigruoti.

E. Macrono pergalė tarsi nesietina su biurokratijos kritika, o prancūzų tradicija kažkaip unikaliai suderina Paryžiaus centralizmą su laisvos bei savaip maištingos pilietinės visuomenės papročiais. Tačiau naujojo prezidento rinkimų kampanija sudrebino senųjų partijų pozicijas, nukainavo sukalkėjusį partinį elitą. Dabar visi laukia, kas nutiks ir kokie nauji pavojai užgrius Prancūziją po atskubančių parlamento rinkimų.

D. Trumpas laimėjo kritikuodamas deep state sąmokslus prieš laisvus piliečius, bet žengė, kad ir kerėpliškai, savo labui pasikinkytų respublikonų gretose. E. Macronas pats atėjo iš valdžios viršūnių ir atsinešė didžiojo finansinio kapitalo vadybos patirtį. Tad čia ir bandau aiškinti, jog panašumų būta, o partinės-politinės tradicijos atžvilgiu yra iškilusi rimta grėsmė, kurios efektas sunkiai numatomas.

Tai, kas nutiko pasaulio didiesiems, galioja ir mums. Paradokso labui pradėsiu nuo Seimo smulkmenos ir pasitelkdamas ją bandysiu surišti sudėtingą mazgą. Štai gegužės viduryje pradėjus svarstyti valstybės valdomų akcinių bendrovių vadovų kadencijų klausimą, kai kurių šios srities teisinį reguliavimą kritikavusių sveiko proto konservatorių balsai pabrėžė: jei tai akcinė bendrovė, kodėl negana akcininkų paskirtos valdybos kompetencijos. Negaliu nesutikti su tokia pozicija. Valstybės administravimo logika čia susipriešina su laisvosios rinkos ir visuomenės savivalda.

Viešpataujančios valstiečių daugumos vardu veikiantis premjeras populiarumo laurus skynė demonstruodamas, kad jis politikos neskiria nuo administravimo.

Nuo šios įžvalgos darytina kita logiška prielaida. Po pastarųjų Seimo rinkimų bent kiek į tradicines partijas panašios jėgos Lietuvoje patyrė skaudų pralaimėjimą. Kita vertus, viešpataujančios valstiečių daugumos vardu veikiantis premjeras populiarumo laurus skynė demonstruodamas, kad jis politikos neskiria nuo administravimo. Savo tiesmukais valdymo geismais jis puikiausiai atstovauja biurokratinio (net nelabai gilaus) elgesio polinkiams, nesėkmingai bandydamas prisidengti nepartinių profesionalų Vyriausybės iškaba. Kad ši Vyriausybė su partine politika yra išsiskyrusi, buvo aišku nuo pat pradžių. Tačiau, kad su profesionalumu šis biurokratinio anonimo lūkesčius aptarnaujantis ministrų būrys turi mažai ką bendro, darosi akivaizdu dabar.

Vien Švietimo ir mokslo ministerijos skaičiuotojai apsireiškė kaip nepranokstami savamoksliai diletantai. Kur ir koks čia profesionalumas? Tad debesys virš demokratijos ir laisvės tikrai ne vien iš Rusijos pučia. Kartu su nešvariu ideologijos vandeniu jau pilamos lauk ir pačios kilniausios idėjos. O pats didžiausias pavojus, kuris ir mažoje Lietuvoje atidengia plačiausias žemynines tendencijas, – tai tradicinių valdininkų ir privačiojo kapitalo vadybininkų aljansas siekiant dar gilesnės valdžios. Tik laisvos visuomenės valiai priklauso, kiek ir kokio lietaus bus iš šitokio didelio debesies.

Egidijus Aleksandravičius yra istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų