Be tuščių sienų

Be tuščių sienų

Trys viešnagės valandos pas skulptorių ir tapytoją Aloyzą Smilingį bei jo žmoną Gražiną Viktorijai Vitkauskaitei prabėgo kaip akimirka. Kitaip tikriausiai ir negali būti namuose, kuriuose ir interjero elementus, ir meno kūrinius lydi išskirtinės istorijos.

Prieš įžengdami į Smilingių šeimos namus šiek tiek užtrunkame kieme, kur šnekučiuodamiesi apžiūrime harmoningus A. Smilingio skulptūrų ir preciziškai suformuotų augalų derinius. Žalia veja ir kruopščiai nugenėta spygliuočių siena – geriausias fonas atsiskleisti menininko skulptūroms, tarp kurių – ir 1991 m. sukurta Sąjūdžiui skirta „Tyli slinktis“, anksčiau eksponuota Europos parke. Abu šeimininkai teigia kiemo puoselėjimo nesureikšminantys. „Tačiau yra skirtumas, kur eksponuojami darbai. Netvarkingoje aplinkoje, ten, kur žolė iki kelių, skulptūra atrodytų visai kitaip“, – sako A. Smilingis.

Gyvenamoji ir kūrybinė aplinka menininkui visada buvo svarbi. Dar sovietmečiu A. Smilingis dirbtuves buvo įsirengęs unikalioje vietoje – Molėtų rajone esančioje dvarininkų koplyčioje. Čia jis kūrė ir gyveno beveik tris dešimtmečius, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę išsikėlė. „Atkūrus nuosavybės teises koplyčia buvo grąžinta paveldėtojams. Be to, aš negalėjau dirbti po kryžiumi“, – sako A. Smilingis. Jaunesnės kartos atstovams šis dailininko gyvenimo ir kūrybos etapas girdėtas nebent iš pasakojimų. Pasiklausiusi jų kažkodėl įsivaizdavau ankštą ir tamsią patalpą. Tačiau nuotraukos iš menininko archyvo priverčia aiktelėti. A. Smilingio pastangomis sutvarkyta rotondinė koplyčia, anksčiau sulaukdavusi nepageidaujamo niokotojų dėmesio, atrodė vienodai giliai įkvėpusi ir šventovės, ir meno galerijos oro. Balta dviejų aukštų erdvė kone nuo grindų iki lubų nukabinėta A. Smilingio paveikslais, virš kurių sklendžia kupolo skliautas ir palei visą jo perimetrą įrengti langai: pro juos nuo ryto iki vakaro po koplyčią sklisdavo dienos šviesa.

Iš šios erdvės menininkas persikraustė į Vilniaus senamiestį. Naujais namais tapęs butas, virš kurio mansardoje įsirengė studiją, atrodė, liks visam laikui. „Net ir negalvojome kraustytis kitur – atrodė, kur geriau rasi? Būdavo, iš namų dirbdamas neišeinu ir dvi savaites. Kai jau pagaliau išsiruošdavau ir išeidavau į Pilies ar Didžiąją gatvę, už grindinio kliūdavo kojos“, – juokiasi A. Smilingis.

Tai, kad prieš trylika metų studiją Vilniaus senamiestyje iškeitė į namą už sostinės, menininkas vadina atsitiktinumu. Padėjęs dairytis namo savo seseriai, galiausiai A. Smilingis ir pats pakeitė gyvenamąją vietą. Sužavėjo vietovė – atsiveriantis peizažas su ežeru – ir palankesnės sąlygos kūrybai, nors pats namas, statytas besibaigiant sovietmečiui, iš pradžių Smilingiams ne itin patiko: vos jį apžiūrėjusi pora prisiekė sau niekada čia negyvensianti. Tačiau galiausiai visgi apsigyveno, baltai nusidažė sienas, kad būtų galima kabinti paveikslus, atsikratė tuo metu madingų interjero dekoro elementų. Tiesa, lubas puošiančius gipso lipdinius paliko: juos kūrė meistrai, restauruodavę bažnyčias ir turėję unikalių liejinių formų. O tada pajuto, kad ši vieta tapo namais, netgi pranokusiais jų lūkesčius.

 

KAI KURIE BALDAI į Sudervėje esantį namą atkeliavo dar iš Didžiojoje gatvėje buvusio būsto. Šeimininkai neslepia savo simpatijos antikvariniams baldams, kurie sendami tik gražėja ir tampa vertingesni. Tačiau sovietmečiu taip mąstančiųjų buvo nedaug, ir tai savaip gelbėjo Smilingiams, ieškojusiems įdomių, išskirtinių, toli nuo sovietinės gamybos standartų nužengusių gaminių. „Nei pinigų daug turėjome, nei blato, tad ir nusipirkti tų sovietinių baldų negalėjome. Vėliau aplinkiniai jau sužinojo, kad mus domina senienos, ir kartais pasufleruodavo: toks ir toks žmogus turi tokį baldą“, – prisimena G. Smilingienė.

Taip pavyko įsigyti ir senovinių masyvių kėdžių komplektą. Ankstesnioji jų savininkė labai apsidžiaugė būsimais pirkėjais: esą jeigu nupirksite jai naujas kėdes, senąsias galite vežtis. Didžiulė drožinėta komoda valgomajame anksčiau taip pat nebuvo įvertinta. Kadaise viena Šeduvoje gyvenanti moteris nusipirko ją iš dvasininko už 700 litų – tais laikais milžinišką sumą. Tačiau senatvėje moteris apsigyveno pas giminaičius, kuriems šis baldas neatrodė vertingas. Komoda stovėjo garaže, o joje laikyti įvairūs varžtai ir panašios detalės. Menininkui teko iš peties padirbėti restauruojant baldą: atkurti nuplėštas ar nupjautas drožybos detales, surasti derančias rankenas. „Kai kėlėmės į šiuos namus, svarstėme komodą parduoti, galvojome, kad ji čia netiks. Bet sūnus tada pasakė, kad tokiu atveju teks rimtai susipykti“, – prisiminusi juokiasi G. Smilingienė.

Didelis valgomojo stalas – pavyzdys, kad atkakliausieji ir kantriausieji paprastai būna apdovanoti. Kartą A. Smilingis važiuodamas automobiliu pamatė šį baldą sunkvežimio priekaboje. Stalas menininką taip sužavėjo, kad šis jo vežėją automobiliu sekė nuo Elektrėnų iki Vilniaus. Kai sunkvežimis galiausiai sustojo, A. Smilingis iš karto pasiūlė savininkui stalą parduoti. Jam nesutikus, menininkas padavė užrašytą savo telefono numerį – jei kartais apsigalvotų. Daugiau nei po metų skulptorius sulaukė skambučio su pasiūlymu įsigyti patikusį stalą.

 

„JOKIO INTERJERO SPECIALIAI čia nekūrėme. Jei iš mūsų namų būtų surinkti ir išnešti meno kūriniai, juose apskritai nieko neliktų“, – vienbalsiai sako šeimininkai. A. Smilingio skulptūros ir tapybos darbai eksponuojami visuose namų kampeliuose: nuo svetainės iki miegamojo, nuo vaikų kambarių iki rūsyje įrengtos virtuvės. Menininkas – ne iš tų, kurių namuose nerasi jokio meno kūrinio, nes šiais persisotinama dirbant. „Tuščios sienos man nepatinka, atrodo nejaukiai“, – sako A. Smilingis ir pastebi, kad Lietuvoje labiau įprasta namuose matyti tuščias sienas nei ant jų kabančius tapybos, grafikos, fotografijos darbus.

Jaukus pirmojo aukšto kambarys, kur prisėdame gerti arbatos, kartu yra ir menininko darbo vieta. Vasaromis jis tapo buvusiame ūkiniame pastate įrengtose dirbtuvėse, o atvėsus orams su savo darbais persikrausto į namo vidų. Ir dabar kambario centre – didžiulis paveikslas, greta jo atremta dar kone dešimtis didelio formato tapybos darbų, kuriuos dailininkas trokšta tobulinti. „Man vis norisi dar pridėti,“ – neslepia A. Smilingis ir teigia, kad laisvas menininkas su savo kūriniu turi elgtis laisvai – nebijoti po kelerių metų prie jo grįžti ir keisti. Dirbtuvėse A. Smilingis rodo vieną paveikslą, kurį lydi išskirtinė istorija. Pas menininką svečiavosi skulptorius, paminklo Mindaugui Vilniuje autorius Regimantas Midvikis. Pamatęs vieną iš paveikslų, A. Smilingiui pasakė: „Prie šito kūrinio daugiau nesiliesk.“ Po kelių mėnesių R. Midvikis mirė, o tapytojas tiesiog negalėjo nepaisyti bičiulio priesako.

Tiek skulptūros, tiek tapybos darbai į namus įkomponuoti itin organiškai, be jokio dirbtinės ekspozicijos dvelksmo. Visgi iš dalies namų meninį veidą būtų galima pavadinti A. Smilingio retrospektyva. Pirmajame aukšte daugiau yra naujausių, dar tebetobulinamų menininko kūrinių, o cokoliniame vyrauja ankstyvoji tapyba, kurią sovietmečiu A. Smilingis pasirašinėdavo Elio slapyvardžiu, ir skulptūros. Jų kūrimo etapą menininkas baigė prieš daugiau nei dešimtmetį ir nuo tada atsidavė tik tapybai. „Skulptūra man visada buvo didelis erdvinis kūrinys. Tam reikia didelių mastelių ir didelių galimybių. Paskutinį tašką apsisprendžiant nebekurti skulptūrų padėjo tai, kad buvo uždaryta ir parduota bronzos liejykla, kurią pats įrengiau. Tada išstojau ir iš Lietuvos dailininkų sąjungos“, –  sako menininkas, kurio skulptūros atvaizdas 1988 m. puošė Niujorke vykusio „Guernsey’s“ meno kūrinių aukciono katalogo viršelį. A. Smilingis šypteli, kad ir jo tapybos darbų privačioms kolekcijoms daugiau įsigyta užsienyje nei Lietuvoje. Dailininko parodos pastaruoju metu – retenybė, tačiau tai nereiškia sulėtinto kūrybos tempo. Priešingai: žvelgdamas į naujausius savo darbus, A. Smilingis prasitaria apie pokyčius: „Laukiu naujų užsakytų drobių ir pradėsiu dirbti visai kitaip. Tai bus naujas mano kūrybos etapas.“

Daugiau leidinio naujienų