Be namų negerai

Be namų negerai

Vaikus iš užsienio įsivaikina mažiau šeimų

Prieš dešimtmetį Gvatemalos viešbučiuose būriuodavosi šviesaus gymio užsieniečiai su tamsaus gymio mažyliais. Šioje šalyje amerikiečiai įsivaikindavo kone tiek pat vaikų kiek Kinijoje, nors abiejų valstybių gyventojų skaičius skiriasi šimteriopai. 1996–2008 m. užsieniečiai auginti pasiėmė daugiau nei 30 tūkst. vaikų iš Gvatemalos, 2007-aisiais tai sudarė beveik vieną iš 100 kūdikių. Šalies sostinės Gvatemalos viešbučiuose net buvo atskiri aukštai vaikų priežiūrai ir notarų biurams. „Vienos valstybės eksportuoja bananus, – sakė įvaikinimo srityje dirbęs teisininkas Fernando Linaresas Beltranena. – Mes eksportavome kūdikius.“

Įvaikinimo verslas Gvatemaloje įsibėgėjo XX a. 8-ajame dešimtmetyje, kai dėl pilietinio karo šimtai tūkstančių žmonių, įskaitant daugybę vaikų, liko be namų. 1977 m. priėmus įstatymą, leidžiantį notarams supaprastinti įvaikinimo procedūrą, susiformavo nekontroliuojama verslo šaka. 1996 m. pasibaigus karui, įsivaikinančių užsieniečių skaičius šovė aukštyn. Amerikiečiai ir europiečiai graibstė tariamus našlaičius, nežinodami, kad dažnas buvo atplėštas nuo šeimos.

XXI a. pradžioje šalies įvaikinimo „tiekimo grandinėje“ dirbo tūkstančiai žmonių. Nusikaltėliai grobė arba pirko mažylius, prižiūrėtojai maitino juos vaikiškų lovelių prigrūstuose „penėjimo namuose“, notarai ir teisininkai už solidžias sumas tvarkė dokumentus, o skurstančioms moterims buvo mokama, kad jos vis pastotų. „Dauguma kūdikių, kuriuos pasiimdavo užsieniečiai, buvo „gaminami“ siekiant įvaikinti“, – teigė Rudy Zepeda iš Gvatemalos nacionalinės įvaikinimo tarybos. Pranešimai apie pagrobtus kūdikius buvo ignoruojami. „Žmonės tikėjosi, kad valstybė padės, bet ji pati bendrininkavo“, – aiškino istorikė Laura Briggs iš Masačusetso universiteto. 1997-aisiais amerikiečių įsivaikintų kūdikių skaičius nesiekė tūkstančio, o po dešimties metų išaugo penkiskart.

2008-aisiais Gvatemala pagaliau sureagavo į bado streikus, kuriuos rengė pagrobtų kūdikių motinos, ir Jungtinių Tautų bei šalių gavėjų spaudimą ir nebeleido užsieniečiams įsivaikinti. Daugelyje kitų šalių siuntėjų kartojosi tas pats scenarijus: sparčiai išauga įvaikinimo atvejų, pasirodo iš pradžių ignoruojami, bet vėliau pripažįstami pranešimai apie išplitusią prekybą vaikais, stabdomi procesai ir (geriausiais atvejais) iš lėto prasideda reformos. Šalims vienai po kitos griežtinant taisykles (žr. grafiką), užsieniečiai paima auginti mažiau vaikų: skaičius nusmuko nuo 45 tūkst. 2004-aisiais iki 12,5 tūkst. pernai.

2008-aisiais Gvatemala pagaliau sureagavo į bado streikus, kuriuos rengė pagrobtų kūdikių motinos, ir Jungtinių Tautų bei šalių gavėjų spaudimą ir nebeleido užsieniečiams įsivaikinti.

Dėl to poroms iš turtingų valstybių tapo sunkiau įsivaikinti kūdikį iš skurdžios šalies. Taip pat prasidėjo diskusijos apie tarpvalstybinio įsivaikinimo vietą, kalbant apie platesnio masto bandymus padėti skurdžių kraštų vaikams. Šalininkams tai atrodo vienintelis būdas vaikus, kurių nėra kur dėti (vyresnius, turinčius rimtų sveikatos sutrikimų arba brolių ir seserų), ištraukti iš valdiškų įstaigų. Kritikai teigia, jog dalis į kitą kultūrą patekusių vaikų vėliau jaučiasi nelaimingi, kad buvo išvežti iš gimtinės. Kitiems atrodo, kad tarptautinis įvaikinimas tik atitraukia dėmesį nuo kitų būdų mažinti skurdą.

Aktyvistus reikalauti pasaulinių įvaikinimo standartų paskatino įvykiai Rumunijoje, kai 1989-aisiais nuvertus diktatorių Nicolae Ceaușescu užsieniečiai paskubomis, dažnai neteisėtai, įsivaikino tūkstančius vaikų iš tenykščių našlaičių prieglaudų. Dėl to 1993 m. pasirašyta Hagos konvencija, kurioje nurodoma, kad valdžios įstaigos turi patikrinti, iš kur kilę vaikai, taip pat prižiūrėti visus įvaikinimus – šį darbą perimti iš privačių teisininkų. Konvencija taip pat numatė subsidiarumo principą, kad prieš kreipiantis į užsienį pirmiausia įtėvių reikia paieškoti tarp giminaičių ir vietos gyventojų.

Nebėra kur

Šalims vienai po kitos sugriežtinus tvarką, norintys įsivaikinti ir agentūros nusitaikė į kitas valstybes, kol kas neturinčias griežtų taisyklių. XX a. 9-ajame dešimtmetyje 56 proc. tarptautinių įvaikinimų teko tik trims šalims siuntėjoms: Kolumbijai, Indijai ir Pietų Korėjai. 1998-aisiais pirmajame trejetuke buvo Kinija, Rusija ir Vietnamas. Kai kurios vyriausybės šalis, kurios nesiskubino taikyti naujų taisyklių, įtraukė į juodąjį sąrašą. Kanada, Prancūzija, Italija ir Ispanija jau 2002-aisiais nebeleido įsivaikinti iš Gvatemalos, bet JAV tai tęsė iki 2008 m., kai ratifikavo konvenciją. Tada JAV įvaikinimo agentūros susidomėjo Afrika, ypač Etiopija ir Kongo Demokratine Respublika, bet jos jau taip pat pradėjo griežtinti tvarką.

Tarptautinio įvaikinimo priešininkai tvirtina, kad labiausiai pažeidžiamiems vaikams iš skurdžių šalių reikia ne naujos šeimos, o paramos gimtinėje. Antai jie pastebi, jog Gvatemala viešosioms išlaidoms, kurios tiesiogiai padeda vaikams ir paaugliams, skiria mažiau kaip 3,4 proc. BVP, t. y. kukliausiai Centrinėje Amerikoje. „Įvaikinimas rodo, kad visuomenė nesugeba pasirūpinti savo vaikais“, – pridūrė L. Briggs.

Ieškant atsakymų

Tarptautinį įvaikinimą taip pat kritikuoja ne gimdytojų šeimose užaugę žmonės. Jie kalba apie tai, kaip jiems buvo sunku augti mažai žinant apie gimtąją kultūrą ir aplinką. Jeaną Sebastieną Zune’ą, kuris aktyviai dalyvauja europiečių organizacijos „La Voix des Adoptés“ („Įvaikintųjų balsas“) veikloje, 1985 m. iš Gvatemalos pasiėmė belgų pora. 2013-aisiais jis grįžo ieškoti gimdytojų. Pavyko rasti gimimo liudijime nurodytą vyrą ir moterį, bet nė vienas jam ne giminė.

Talkininkaujant valstybiniams tyrėjams J. S. Zune’as išsiaiškino, kad galėjo gimti Meksikos pasienio mieste ir buvo atiduotas Gvatemalos nusikaltėlių tinklui. Jis planuoja paduoti į teismą žmonėmis prekiavusius gvatemaliečius ir Belgijos įvaikinimo agentūrą, kurią kaltina bendrininkavimu sukčiaujant. „Įvaikinimas – tai ne tik dokumentų sutvarkymas ir lėktuvo bilietas, – teigė J. S. Zune’as. – Vaikui užaugus turi sugebėti pasakyti, iš kur jis kilęs.“

Nors, kaip numato Hagos konvencija, kai kurios šalys, tarp jų ir Kinija, sukūrė vietines įvaikinimo programas, netrūksta kitų, kur vietiniai neskuba tapti nebeįvaikinamų nepilnamečių įtėviais. Pasaulyje šimtai tūkstančių vaikų gyvena prieglaudose, nes neturi šeimos, kuri galėtų jais pasirūpinti. Jie turėtų būti kandidatai įsivaikinti, bet daugelį kamuoja sveikatos bėdos, taip pat dažnas yra vyresnis kaip penkerių ir nukentėjęs nuo prastos priežiūros. „Tokia biografija daugelį šeimų atstumia“, – sakė Davidas Smolinas iš Samfordo universiteto Alabamoje.

Problemų padaugėja, kai skiriasi būsimų įtėvių ir įvaikių etninė kilmė. Gvatemaloje naujos šeimos laukia daug iš čiabuvių kilusių nepilnamečių. Pietų Korėjoje ir daugelyje Afrikos šalių pastangas įvaikinti vietoje stabdo kultūriniai prietarai, nes nepriimta šeimoje auginti vaiką, kuris ne giminė. „Yra didžiulė stigma. Žmonėms neramu, kad ne jų kraujo vaikai bus blogi, neišauklėti, netgi nešvarūs“, – tikino evangelikų pastorė Aixa de López, su vyru priėmusi globoti šešiametę ir devynmetę, taip pat vadovaujanti paramos įsivaikinusioms šeimoms grupei.

Pasak socialinio darbuotojo Davido McCormicko, dirbančio netoli Gvatemalos sostinės įsikūrusioje našlaičių prieglaudoje „Casa Bernabé“, ši įstaiga nenumatė, kad dėl naujų taisyklių atsiras daugiau vyresnio amžiaus vaikų, kuriems reikės institucinės globos. Anksčiau pusė iš 15–20 prieglaudoje augusių vaikų, kuriuos kasmet įsivaikindavo (užsieniečiai), buvo vyresni kaip dešimties metų. „Dabar per metus vidutiniškai į šeimas paimami trys vaikai ir visada kūdikiai“, – pasakojo jis. Iš 339 vaikų, kurie Gvatemaloje laukia įtėvių, tik 34 yra kūdikiai ir specialiųjų poreikių neturintys mažyliai. O iš 85 įsivaikinti norinčių gvatemaliečių šeimų reta nori vyresnio įvaikio.

„Pasaulyje pilna vaikų, kurie vargsta prieglaudose, nes Hagos konvencija buvo klaidingai interpretuota ir prastai įgyvendinta“, – mano Peteris Hayesas iš Sanderlando universiteto. Dėl perdėtos kontrolės kartais tik po daug metų patvirtinama, kad vaiką galima įvaikinti. „Vaikai su baime laukia gimtadienių, – pasakojo D. McCormickas. – Jie žino, kad kuo vyresnis esi, tuo mažiau šansų būti įvaikintam.“

Padėti nori JAV evangelikai. Parapijų bendruomenės atkreipė dėmesį į UNICEF pateiktus skaičius, kad pasaulyje yra 140 mln. našlaičių, ir paskelbė „našlaičių krizę“ (įtraukti ir tik vieną iš tėvų praradę vaikai). 2009-aisiais apie 50 tūkst. bažnyčių ir misijų vienijantis tinklas „Southern Baptist Convention“ nurodė visiems nariams pagalvoti apie įvaikinimą. Jau kitais metais įvaikinimo atvejų, kai tarpininkavo didžiausia JAV įvaikinimo agentūra „Bethany Christian Services“, skaičius išaugo 26 proc.

Įkarštį šiek tiek atvėsino keli skandalai, pavyzdžiui, 2010 m. viena baptistų bendruomenė bandė iš Haičio išvežti 33 vaikus, iš kurių dauguma turėjo tėvus. Bet tarp įvaikių užsienyje ieškančių žmonių daug krikščionių, kaip teigė Jeddas Medefindas iš „Christian Alliance for Orphans“. „Reikia labai stiprių motyvų, kad šeima, kuri galėtų auginti biologinį vaiką, verčiau nuspręstų priimti specialiųjų poreikių turintį mažylį iš kitos šalies, – aiškino jis. – Jie kyla iš svarbiausio krikščioniško naratyvo: Dievas susirado mus ir priėmė į savo šeimą, kai buvome atskirti ir vieni.“

Reikia stiprių motyvų, kad šeima, kuri galėtų auginti biologinį vaiką, verčiau nuspręstų priimti specialiųjų poreikių turintį mažylį iš kitos šalies.

Shawnas ir Kathy Morkertai, evangelikų pora iš Misūrio, jau trejus metus bando įsivaikinti specialiųjų poreikių turinčią septynmetę iš Salvadoro, kur po to, kai XX a. 9-ajame dešimtmetyje vykstant pilietiniam karui šimtais grobti kūdikiai, susiformavo lėta ir erzinama įvaikinimo sistema. „Kartais vyriausybės sprendimai atrodo tokie nelogiški, kad kyla klausimas, gal ji laukia, kol pasiūlysime pinigų?“ – stebėjosi Sh. Morkertas. Salvadoro nacionalinės įvaikinimo tarnybos direktorė Rosario de Barillas teigė, jog tiesiog trūksta socialinių darbuotojų ir teisėjų. Teisininkai kritikuoja pernelyg nelanksčią subsidiarumo principo interpretaciją. Pernai šalis išnagrinėjo tik keturias tarptautinio įvaikinimo bylas ir 59 vietines.

Pirmieji žingsniai

Vangumas siutina įsivaikinti norinčius užsieniečius. Bet dažna šalis siuntėja teigia, kad kritikai neįvertina realių sunkumų, kurių kyla kuriant patikimą įvaikinimo sistemą, taip pat klausia, kodėl turtingų šalių gyventojai, jei jiems tikrai rūpi vaikai iš skurdžių kraštų, verčiau nefinansuoja vietos programų, kad šeimos galėtų likti kartu.

Kai kurios JAV labdaros organizacijos pabandė ir virto paramos įstaigomis, padedančiomis skurdžioms šalims. „Bethany“ penkiose valstybėse inicijavo globos programas ir padeda daugiau įvaikinti vietoje. Tačiau kiti panašūs sumanymai įstrigo. 2007-aisiais tapęs apie 140 agentūrų vienijančios Jungtinės tarptautinių paslaugų vaikams tarybos direktoriumi, Tomas DiFilipo bandė finansiškai remti pastangas išsaugoti šeimas. Įvaikinimo šalininkai jį praminė „įvaikinimo nelabuoju“, ir pernai jis pasitraukė iš pareigų.

Protingiems įvaikinimo šalininkams sprendimas atrodo paprastas: skurdžios šalys turi pakoreguoti įvaikinimo sistemas, kad išsekus vietiniams variantams galėtų prisijungti užsieniečiai. „Hagos konvenciją taikyti nėra brangu, – sakė JAV atstovė vaikų klausimais Susan Jacobs. – Šalims tik reikia imtis iniciatyvos.“

Kelios valstybės rodo kelią. Svarstydamas naują įvaikinimo įstatymą, Salvadoras mokosi iš Kolumbijos, kasmet į užsienį išsiunčiančios apie 500 vaikų, iš kurių beveik visi vyresni kaip septynerių arba turi specialiųjų poreikių. Apskritai, šiandien dauguma iš maždaug 12,5 tūkst. nepilnamečių, kuriuos kasmet visame pasaulyje įsivaikina užsieniečiai, turi specialiųjų poreikių arba yra vyresni kaip penkerių. Salvadoras – skurdesnis nei Kolumbija, o jo biurokratinis aparatas dirba prasčiau. Bet jei šalies pastangos patobulinti įvaikinimo sistemą bus sėkmingos, namus gali susirasti daug daugiau vaikų, kuriems to labiausiai reikia.

„Stengiamės kiek galime, – tikino Leticia Abarca iš Šv. Vincento de Paulo vaikų namų, kur gyvena Morkertams parinkta septynmetė. – Bet yra tam tikra tuštuma, kurią gali užpildyti tik šeima.“

Daugiau leidinio naujienų