Be meilės iš Rusijos

Be meilės iš Rusijos

Užgrūdintas Lietuvos verslas sėkmingai atremia prekybos draudimų ir ekonominių sankcijų smūgius. Kur kas skaudžiau trinktels byranti didžiosios kaimynės ekonomika.

Užsivėrus antrai svarbiausiai Lietuvos eksporto rinkai šalies gamintojai išlaikė šaltus nervus. Pieno produktai, daržovės ar mėsa sandėliuose ilgai neužsibuvo. Vartais į Maskvos prekybos centrus tapusi Baltarusija ir pakoreguota prekių kilmė leido išvengti pragaištingų nuostolių. Tačiau žemyn patraukusi naftos kaina paskui save nutempė ir rublį. Rusai tegalėjo stebėti, kaip per mažiau nei du mėnesius vietos valiuta prarado 80 proc. vertės. Draudžiamos europietiškos prekės daugeliui tapo neįperkamos.

Sausio pabaigoje suaktyvėjus Ru­­sijos karinių dalinių veiksmams Ukrainoje, ES išlaiko griežtą toną dėl sankcijų Maskvai. Bet gerokai didesnę grėsmę eksportuotojams kelia prastėjanti Rusijos ūkio būklė ir prasidedanti recesija.

Statistika šoko neatspindi

Šalies ekonomistų vertinimu, atsakomieji Rusijos veiksmai didesnės įtakos pernai mūsų ūkiui neturėjo. „Sankcijos pritaikytos iš esmės vienam sektoriui – maisto pramonei. Tai nelabai didelis Lietuvos sektorius, – teigė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. – Ir dėl šios priežasties makroekonominiai rodikliai neatskleidė didelio šoko.“

Statistikos departamento duomenimis, trečią praėjusių metų ketvirtį Lietuvos eks­portas į Rusiją įkopė į rekordines aukštumas. Įsigaliojus Maskvos sankcijoms prekių srautas į šią valstybę pasiekė 1,4 mlrd. eurų vertę. 2014 m. sausį–lapkritį, palyginti su atitinkamu 2013-ųjų laikotarpiu, jis išaugo 6,5 proc. Tačiau ekonomistas teigia, kad meilė didžiajai kaimynei skaudžiai atsirūgs šiemet. Reikia ruoštis, kad Rusijos ekonomikos ir gyventojų perkamoji galia mažės. „Prognozuojamas nominalaus Rusijos bendrojo vidaus produkto nuosmukis eurais gali siekti apie 23 proc.“, – teigė N. Mačiulis.

Padėtis pasikeičia vertinant lietuviškos kilmės prekių eksportą. Per tris 2014 m. ketvirčius, palyginti su analogišku 2013-ųjų laikotarpiu, produkcijos į Rusiją išvežta 70 mln. eurų mažiau. Nors Lietuvos įmonės jaučia gretimos rinkos poveikį, atsižvelgiama ir į pasaulines tendencijas. Bendrovės „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa sakė, kad grėsmingiausią žalą verslui daro ne embargas: „Pasaulinė pieno produktų krizė turi daugiau įtakos dabartinei situacijai nei padėtis dėl Rusijos. Gerokai daugiau.“

Pieno produktų eksportuotojams reikšmingiausias šalies kaimynės pranašumas – didesnis pajamingumas ir lietuviškų prekių žinomumas. „Prekiaudami su Rusija buvome pranašesni prieš kitas šalis, ir tai leido gauti daugiau pelno, aukštesnę kainą mokėti žaliavos tiekėjams“, – kalbėjo D. Trumpa. „Rokiškio sūris“ dėl geopolitinių priežasčių smarkiai nenukraujuos – pardavimas Rusijoje sudarė 10 proc. visos produkcijos.

Konkurencijos ringas

Kremliaus sprendimas apriboti žemės ūkio produkciją nebuvo atsitiktinis. Maistas iš Vakarų palyginti nesunkiai pakeičiamas. To paties negalima pasakyti apie tikslines prekių rinkas. Suirzę gamintojai gali rinktis arba sumažinti kainas, arba produkciją utilizuoti.

„Iš esmės patiriame dvigubą nuostolį – užverta Rusijos rinka, todėl negalime realizuoti dalies produkcijos. Tačiau durys uždarytos ir lenkams, tad jaučiamas daržovių perteklius, ir tai atspindi kainos“, – padėtį apibūdino Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos pirmininkas Mar­tynas Laukaitis.

Būtent sumažėjęs prekių pajamingumas kelia didžiausią galvos skausmą. Daugiau nei metus be šios rinkos gyvenantys kiaulių augintojai pasakoja tokių žemų mėsos kainų neregėję – dabar kilogramo kiaulienos didmeninė kaina ES yra vidutiniškai 1,35 euro, o 2013-aisiais buvo pasiekusi 1,95 euro. „Įprasta, kad kaina žiemą nebūna didelė, tačiau šiuo metu ji ypač žema“, – aiškino Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (LKAA) direktorius Algis Baravykas. Pernai ES rinka papildyta 800 tūkst. tonų Rusijai skirtos kiaulienos – pasiūlos perviršis kainas tempia žemyn.

Dar liūdnesnė krovinių vežėjų situacija. Lietuvos gamintojams patraukus į kitas rinkas, o Europos prekėms stojant Rusijos pasienyje, vežėjų paslaugų poreikis tirpsta 20 tūkst. mažiau reisų į kaimynę per pusmetį greičiu. Tokie pokyčiai didina vidaus konkurenciją.

„TIR knygelių naudojimo statistika rodo milžinišką tarptautinių reisų sumažėjimą. Negana to, vežimo kainos nukrito labiau nei katastrofiškai“, – susirūpinimo neslėpė asociacijos „Linava“ viceprezidentas Julius Misiūnas. Tenka varžytis su užsakymų bado kankinamais krovininių šaldytuvų savininkais, nes jie ėmėsi vežti ir įprastus krovinius. „Kai šaldytuvininkai pradėjo perimti mūsų užsakymus, atsirado per didelė konkurencija. Visi nori valgyti, tačiau visi liekame alkani“, – teigė J. Misiūnas.

Eldorado paieškos

Nestabili, bet didesnį pelningumą garantuojanti Rusija ne pirmą kartą priverčia Lietuvos gamintojus ieškoti alternatyvų. Tačiau nepastovų ilgametį prekybos partnerį pakeisti ne taip paprasta. Viską tenka pradėti iš naujo.

Persiorientuoti nelengva, nes vartotojų poreikiai specifiniai. Pavyzdžiui, ES šalyse mėgstamos mažesnės bulvės, o Rusijoje – didesnės. „Ir nors prisitaikyti įmanoma, tai neįvyksta iškart“, – aiškino daržovių augintojų atstovas M. Laukaitis.

LKAA direktorius A. Baravykas pasakojo, jog mėsos trūkumo ES nejaučia, o kitose rinkose nėra konkurencingų kainų: „Visi džiaugsmai, kad atverta JAV rinka, – tušti. Iš JAV į Europą atplukdyta mėsa kainuoja 15 euro centų pigiau, nei užauginta vietoje. Kitaip tariant, į Kuveitą naftos juk niekas neeksportuoja.“

Didžiausi praradimai fiksuojami regionuose, kur nedarbas aukštesnis už šalies vidurkį.

Dažnai minimą Kiniją truk­do užkariauti pajėgumų stoka. A. Baravyko teigimu, Lietuvos gamintojai per maži, kad surinktų reikiamą mėsos kiekį didžiausiai pasaulio rinkai: „Vidutinė Danijos skerdykla per dieną paskerdžia 20 tūkst. kiaulių, didžiausia skerdykla Lietuvoje – 7 tūkst. per savaitę. Kinai mėgsta pigesnes gyvulių dalis, o mes negalime paskersti tiek kiaulių, kad pakrautume pilną laivą mėsos.“

Didžiausią nuostolį dėl Rusijos embargo patiriantys pieno perdirbėjai pastebi, kad keičiant rinką tenka peržiūrėti ir produkcijos asortimentą. „Didžiąją dalį eksporto į Rusiją sudarė kasdieniai pieno produktai. ES šalys 90–95 proc. savo gaminių suvartoja vidaus rinkoje, Lietuvoje – 45 proc.“, – pasakojo Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ kokybės ekspertas Egidijus Simonis. Jis pridūrė, kad aktualus ir transportavimo laikas. Be to, nepakanka surasti šalį ir suderinti veterinarinius sertifikatus – naujus vartotojus reikia supažindinti su produktu.

Išdžiūvus krovinių į Rusiją upei, kitos ieškantys Lietuvos vežėjai susiduria ne tik su išaugusia konkurencija, bet ir su protekcionizmo daigais. „Lįsti į Skandinavijos rinką negalime, nes neturime jiems tinkamų vilkikų, o ir profesionalumo lygis skiriasi. Rytų ir Vidurio Europa persotinta – gauti krovinį antroje metų pusėje buvo beveik neįmanoma“, – apgailestavo J. Misiūnas. Lietuvos vežėjus stabdo ir specialios patikros Rusijos muitinėse. Maža to, Vokietija ir Belgija siūlo tranzitinių krovininių automobilių vairuotojams įteisinti nacionalinį minimalaus užmokesčio lygį. „Bandoma saugoti savo rinką, tačiau tai akivaizdžiai pažeidžia pamatines ES laisves“, – teigė pašnekovas.

Neleis augti

Šiemet nemažai iššūkių patirs ir įmonės, į Rusiją vežančios į draudžiamų prekių sąrašą nepatenkančią produkciją. „Swedbank“ skaičiavimais, bendras eksportas į šią šalį sumažės dešimtadaliu. Tai stiprus smūgis, nes Lietuvos eksporto atsigavimas pokriziniu laikotarpiu buvo didele dalimi nulemtas aktyvėjančios prekybos su Rytų kaimyne.

„Dėl nuvertėjusio rublio tiek Lietuvos gamintojai, tiek ir reeksportuotojai praras nemenką rinkos dalį, ir tai turės kur kas didesnę įtaką nei sankcijos, – tvirtino N. Mačiulis. – Be mažėjančio eksporto, Rusijos ekonomikos bėdos Lietuvai kainuos 1 proc. bendrojo vidaus produkto.“

„Daug mažų, silpnesnių ūkių nutraukė veiklą po finansų krizės – dabar esame kur kas geriau pasiruošę iššūkiams. Prognozuoti ateities nesiryžčiau, bet šiuo metu padėtis ypač sunki. Tikimės geresnių naujienų pavasarį“, – viltimis dalijosi A. Baravykas.

„Rokiškio sūrio“ vadovas taip pat netryško optimizmu – pagerėjimo artimiausią pusmetį nelaukiama. D. Trumpos teigimu, net atsivėrus Rusijos rinkai padėtis liktų įtempta: „Tai nebūtų gelbėjimo ratas, tačiau pasaulinės pieno krizės fone bent jau turėtume vieną pelningą rinką.“

Daržovių augintojų atstovas M. Laukaitis sakė, kad kaimynės paskelbtas embargas ne visus paveikė vienodai: „Didžiausią nuostolį patiria intensyviai su rusais prekiaujantys ūkiai, tačiau tokių ne itin daug. Jie nestovi vietoje ir ieško alternatyvų.“
Pesimistiškai nusiteikęs ir J. Misiūnas, nors vežėjai esą kur kas geriau pasiruošę nei prieš 2008-ųjų krizę. Tą patį galima pasakyti ir apie supratingesnes finansų institucijas, tačiau dirbti nuostolingai galima ribotą laiką.

„Dėl krovinių teks aršiai konkuruoti. Išlikus prekybos draudimams ir sumenkus rublio perkamajai galiai, manau, po pusmečio matysime dar didesnį kainų ir darbo jėgos paklausos krytį“, – prognozavo „Linavos“ atstovas.

Skirtinga įtaka

Politinės ir ekonominės Rusijos problemos nevienodai paveikė Lietuvos eksportuotojus ir skirtingas šalies apskritis. Palyginome trijų praėjusių metų ketvirčių eksporto duomenis su analogiškais 2013 m. rodikliais.

Dėmesį skyrėme lietuviškos kilmės prekėms – susitraukęs jų srautas skaudžiausiai atsiliepia darbo vietoms ir įmonių pajamoms. Būtent Lietuvoje gaminamos ir vėliau eksportuojamos prekės daro teigiamą įtaką šalies augimo rodikliams.

Išnagrinėjus duomenis paaiškėjo, kad, kaip ir buvo tikėtasi, didžiausią prekybos nuosmukį išgyvena pieno perdirbėjai (žr. 1 grafiką). Šios produkcijos eksportas į Rusiją per tris ketvirčius sumažėjo beveik 47 mln. eurų. Antri nuskriaustųjų sąraše rikiuojasi mėsos produktų gamintojai – jiems teko atsisveikinti su 10 mln. eurų. Atitinkamai apie 8 mln. ir 7 mln. eurų prekybos nuosmukį patyrė geležinkelių ir jų dalių bei antžeminio transporto srities atstovai. Po 4 mln. eurų prarado maisto produktų, konditerijos ir medienos gaminių eksportuotojai.

Mažėjant prekybai nedidelėms į­mo­nėms bus sunku į susitraukiančią pajamų eilutę įsprausti darbuotojų atlygį. Negana to, reikšminga dalis praradimų – socialiai jautriuose Lietuvos regionuose (žr. 2 grafiką). Daugiausia per tris ketvirčius neteko Panevėžio apskritis – po 159 eurus vienam gyventojui. Čia įsikūrusios dvi stambiausios pieno perdirbimo bendrovės. Per pirmą 2014-ųjų pusmetį „Pieno žvaigždės“ Rusijai buvo atriekusios trečdalį savo gaminių, o „Rokiškio sūris“ – apie 15 proc.

Antroje vietoje Tauragės apskritis (beveik 108 eurai gyventojui) – čia įsikūrusi Vilkyškių pieninė Rusijoje parduodavo ketvirtadalį produkcijos. Treti liko po 83 eurus nesulaukę uteniškiai. Beveik visus apskrities praradimus sudaro mėsos gaminiai. 55 eurus gyventojui siekiančias Telšių netektis nulėmė penktadalį produkcijos į Rytus išsiųsdavusi bendrovė „Žemaitijos pienas“.

Didžiausi praradimai fiksuojami regionuose, kur nedarbas didesnis už šalies vidurkį. Smunkantis eksportas leidžia nuspėti, kuriose apskrityse gali pagausėti bedarbių. Tačiau situa­cija keisis. Ir ne į gera. Sumenkusi perkamoji Rusijos galia ir paguodos neteikiančios naftos kainos prognozės piešia tamsų prekybos peizažą. Dabar puikus metas įrodyti, kurie Lietuvos verslo sektoriai pasiruošę radikaliems pokyčiams kovojant dėl naujų rinkų. Ir nors Rusija kada nors atgaus buvusias pozicijas, miegotume kur kas ramiau žinodami, kad mūsų gerovė nepriklauso nuo impulsyvių buvusių KGB agentų sprendimų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų