Baletas prieš raketas

Baletas prieš raketas

Jei dviem valstybėms nepavyksta sutarti prekybos ar politikos srityje, išeitimi gali tapti bendras kultūros projektas. Tokiu pavyzdžiu kultūros diplomatijos galią iliustruoja britų baleto legenda, „King’s College London“ universiteto vykdomoji direktorė Deborah Bull. Apie politines kultūros galias su viešnia kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.

– Vilniuje pristatėte „King’s College London“ universiteto paruoštą studiją apie kultūros diplomatijos įtaką formuojant valstybės galias. Kaip šiuo atveju reikėtų suprasti „kultūros diplomatijos“ terminą?

– Rengdami studiją žvelgėme į meno vaidmenį diplomatijoje. Nevertinome tokių kultūrinių plačiąja prasme sričių kaip gastronomija arba kalba. Be abejo, tai – irgi kultūros diplomatijos dalys, bet šiuo atveju koncentravomės būtent į meną. Atliekant studiją apklausta dvidešimt Jungtinių Tautų sekretoriato Ženevoje diplomatų. Siekėme suprasti, kaip jie naudojasi meno teikiamomis galimybėmis.

– Kokie studijos rezultatai jums buvo labiausiai netikėti?

– Mane ypač nustebino tai, kiek daug diplomatų privatūs gyvenimai, jų asmeninės erdvės yra reikšmingi siekiant daryti įtaką ir pritraukti kitų. Sakyčiau, kad atskirti asmeninį gyvenimą nuo viešojo, privačią sferą – nuo profesinės tampa vis sunkiau ne tik diplomatams. Tam turi įtakos nuolatinis savo gyvenimų eksponavimas socialiniuose tinkluose, faktas, kad šalia mūsų visada yra fotokamera. Winstonas Churchillis per Antrąjį pasaulinį karą turėjo tris savaites atostogų. Dabar to net neįmanoma suvokti. Tik įsivaizduokime, kas dėtųsi, jei kilus tokiai krizei kuris nors politikas keliautų sau po kalnus. Juk socialiniai tinklai šį faktą labai greitai iškeltų. Privataus gyvenimo ribos vis traukiasi, ypač jei dirbi viešajame sektoriuje.

– Kai šokote Londono karališkajame baleto teatre, tokių iššūkių nebuvo?

– Ne, iššūkiai tuomet buvo kiti. Žinoma, tokio lygmens menininko karjera itin imli jo laikui. Emociškai būna sunku atskirti, kur prasideda profesinis gyvenimas, o kur – jau asmeninis. Tačiau kalbant apie viešumą tada scenos uždanga buvo labai efektyvus dalykas. Jai pakilus būnu scenoje su makiažu, kostiumu, esu personažas. O už teatro ribų manęs gali net neatpažinti.

Mano karjeros laikotarpis buvo 1981–2001 m., taigi socialinių tinklų išvakarės. Žvelgdama į šiuolaikinius baleto artistus matau, kaip aktyviai jie dalijasi asmeniniu gyvenimu socialiniuose tinkluose, ir jaučiuosi laiminga, kad mano asmeninis gyvenimas galėjo likti tik man.

– Studijos pratarmėje keliate klausimą: jei menas iš tiesų gali tiesti tiltus, galbūt dabar pats metas tai padaryti. Kodėl tai svarbu ypač dabar?

– Gyvename laikais, kai mus vieną nuo kitų skiriantys dalykai sukelia iššūkių. Skirtingos religijos, įsitikinimai, kalbos, kultūros tampa konfrontacijų pagrindu. Tai problema. Kai ši studija jau buvo parengta, įžengėme į naują politinę erą – kalbu apie „Brexit“. Jeigu viskas ir toliau klostysis taip, kaip planuojama, mes nutrauksime ryšius, kuriuos 40 metų laikėme esminiais. Taigi ieškoti jungčių, kultūrinių bendrumų dabar ypač svarbu.

Jeigu viskas ir toliau klostysis taip, kaip planuojama, mes nutrauksime ryšius, kuriuos 40 metų laikėme esminiais.

– Ar prieš referendumą dėl „Brexit“ Jungtinėje Karalystėje buvo ryškesnių meninių judėjimų, palaikančių vieną ar kitą poziciją?

– Dauguma meninių organizacijų savo darbus planuoja ne vienus metus į priekį. Referendumas surengtas labai greitai, tad daliai kultūros sektoriaus į jį sureaguoti net nebuvo laiko. Be abejo, kai kurie menininkai aiškiai palaikė siekį likti ES. Vis dėlto, mano galva, diskusijos apie referendumą pernelyg kliovėsi išankstiniu įsitikinimu, kad jis pasuks kitu keliu, nei nutiko realybėje.

Galbūt žmonės net bijojo kalbėti apie neigiamus pasitraukimo iš ES padarinius. Bandyta akcentuoti teigiamas buvimo Bendrijoje puses, bet tai akivaizdžiai nesuveikė. Dabar kultūros sektoriuje daug kas savęs klausia, kaip tai nutiko. Prieš balsavimą buvo atlikta kultūros įstaigų ir menininkų apklausa: net 92 proc. jų palaikė siekį likti ES ir manė, kad Jungtinė Karalystė nepasitrauks. Šis atotrūkis nuo realybės dabar kelia daug esminių klausimų.

– Priešingai nei „Brexit“, pabėgėlių krizė mene jau ne pirmus metus smarkiai eksploatuojama įvairiomis formomis nuo garsaus kinų disidento Ai Weiwei instaliacijų iki lokalių projektų. Ar visa tai gali turėti kokios nors įtakos, tarkime, keičiant žmonių požiūrį į pabėgėlius?

– Esama menininkų, kurie sukuria tikrai ryškių komentarų šia tema – Ai Weiwei būtų vienas jų. Meno įtaka gali provokuoti žmones imti mąstyti kitaip. Bet gali ir sustiprinti jau egzistuojančias jų baimes, įtarumą, o tai kelia nerimą. Menas gali tapti platforma, suvedančia skirtingus požiūrius. Tapti imigrantų ir vietos žmonių tiltu, akcentuojant ne kultūrinius skirtumus, bet bendražmogiškus panašumus. Manau, kad didesnis meno poveikis yra tada, kai jis atlieka ir veikėjo, o ne tik stebėtojo vaidmenį.

– Vis dėlto studijos rezultatai rodo, kad kultūra gali tapti ne tik vienijančia platforma, bet ir sukurti esmines konfrontacijas?

– Man atrodo, tai ypač įdomu Ženevoje, kur vienos tautos kuriamas naratyvas apie konkretų istorinį įvykį skiriasi nuo to, kaip jį mato kita tauta. Kas vienai šaliai yra tiesiog meno kūrinys, kitoje gali sukelti tikrą sprogimą. Pavyzdys galėtų būti įvairių religinių figūrų naudojimas mene. Bet studija rodo, kad, jei šalys randa būdų bendradarbiauti kultūros sferoje, tai tampa papildomomis priemonėmis perkeliant jų ryšius ir į vadinamąją kietąją sritį. Paprastai tariant, jei dvi valstybės nesugeba kartu surengti koncerto, vargu ar joms seksis įgyvendinti prekybos susitarimą. Bet jei jos pradės nuo bendro meno renginio, gal tai bus žingsniai į tolesnį bendradarbiavimą ir kitose srityse.

– Ar balerinos karjeros metais jums yra tekę patirti nesusipratimų dėl kultūrinių skirtumų?

– Šokti Kinijoje 1993 m. buvo labai neįprasta patirtis. Mes esame pratę prie tyliai sėdinčių žiūrovų. Ten tokios tradicijos nėra – jie nenutraukia savo pokalbių. Man tai buvo šioks toks kultūrinis šokas.

Įvairių nesusipratimų, nejaukių situacijų kartais kyla dėl balerinų kaip laisvesnio elgesio moterų traktavimo. Man to neteko patirti – šokau klasikinį baletą, o didieji operos teatrai gerai atlikdavo apsaugininko funkciją. Tačiau ši problema tebėra aktuali. Pažvelkime, kas šiuo metu vyksta JAV – turiu omeny įtakingo Holivudo prodiuserio Harwey Weinsteino seksualinį priekabiavimą prie aktorių, kurių kūnai irgi yra jų profesijos įrankis. Taip pat būdavo stereotipų apie tariamą šokėjų kvailumą. Pavyzdžiui, posakiai „tavo smegenys juk puantuose, ne galvoje“ ir panašiai. Mano nuostabai, tokių stereotipų vis dar egzistuoja.

– Vadinasi, su tuo galima susidurti ir įprastoje aplinkoje – tam nebūtinos egzotiškos šalys ir svetimos kultūros?

– Taip, absoliučiai. Juolab kad ir kiekvienoje valstybėje įprastai sąveikauja bent kelios skirtingos kultūros.

– Kaip manote, ar pasaulis, neišskiriant Europos, pakankamai įvertina kultūros įtaką ir jos minkštąsias galias?

– Atsakymas skiriasi priklausomai nuo valstybės. Kalbant apie kultūros įtaką ir kultūros diplomatiją, yra daug retorikos. Daug gražių kalbų, bet trūksta tikros analitikos, kaip iš tiesų ta kultūra veikia. Todėl ir parengėme studiją, norėdami paskatinti į šią sritį pažvelgti atidžiau. Iš diplomatų pokalbių Ženevoje buvo akivaizdu, kad jie kultūros diplomatiją interpretuoja įvairiai.

– Kultūros diplomatija tokiose valstybėse kaip Rusija neretai suvokiama kaip tiesioginė propagandos priemonė, net kaip švelnesnis jos pavadinimas. Ar tokioms šalims stiprinant savo kultūros diplomatiją nėra pavojaus, kad pasaulis sulauks ne daugiau kultūros, o daugiau propagandos?

– Sakyčiau, geriau tegu jie įžiebia baleto žvaigždes nei raketas (juokiasi). Tai sudėtingas klausimas, bet nemanau, kad žmonės tokie naivūs. 1956 m. Maskvos Didžiojo teatro baleto trupės viešnagė Londone buvo klasikinis Šaltojo karo ir propagandos pavyzdys. Bet ar tai pakeitė Londono požiūrį į Sovietų Sąjungą? Ne.

Tačiau išties pakeitė požiūrį į sovietų baleto šokėjus. Žmonės suvokė, kas už to slypi. Be to, menininkai daug subtilesni ir turi daugiau asmenybės pusių, nei galbūt norėtų jų valdžios atstovai. Rusijoje baletas išaugo po revoliucijos, išgyveno daugybę politinių pokyčių. Vadinasi, menininkai išmoko prisitaikyti ir panaudoti sistemą savo reikmėms. Tokiais atvejais dažnai žaidžiami dvigubi žaidimai. Valstybė gali turėti savų ketinimų, kaip parodyti kūrinį, bet nepajėgia sukontroliuoti, kaip jį priims auditorija. Londonas 1956-aisiais irgi nepradėjo mąstyti: o, kokie puikūs baleto šokėjai iš Sovietų Sąjungos, matyt, tai puiki valstybė. Žmonės nekvaili.

– Kokios kultūros diplomatijos formos efektyviausios?

– Tikriausiai daugiau sužinome apie neefektyvias formas nei apie tas, kurios veikia. Ten, kur valdžios ranka virš kultūros srities yra per didelė ar per griežta, žmonės tai pajunta. Manau, geriausias būdas yra valstybei išlaikyti distanciją, bet paremti tikrai kokybišką meną ir rodyti jį pasauliui. Žinoma, tam vyriausybėms reikia pasitikėti savimi, nes toks elgesys kiek rizikingas.

– Studija atskleidžia, kad kultūros diplomatijos efektyvumo beveik neįmanoma išmatuoti. Ar tai nėra trūkumas, pavyzdžiui, siekiant iš valstybės gauti daugiau lėšų šiai sričiai?

– Išties kultūros srityje tokie matavimai sudėtingi, nes ji laikoma subjektyvia, ginčytina. Mano nuomone, ekspertų vaidmuo kultūros sektoriuje taip pat yra pažeistas. Juk yra politikų, kurie dar prieš savaitę rūpinosi žemės ūkiu, o dabar atsakingi už kultūrą, maža to, jų nuomonė svarbiausia. Nors man prireikė 35 metų, kad pradėčiau šį tą nutuokti apie kultūros sektorių.

Juk yra politikų, kurie dar prieš savaitę rūpinosi žemės ūkiu, o dabar atsakingi už kultūrą, maža to, jų nuomonė svarbiausia.

Visgi jei nuo pat pradžių apsibrėžtume, ką norime pasiekti, matuoti priemonių efektyvumą būtų paprasčiau. Jei norite gerinti šalies įvaizdį, populiarinti geriausius menininkus už valstybės ribų – apsibrėžkite tai iš karto. Mano manymu, iki šiol į kultūros diplomatiją žvelgta pernelyg atlaidžiai: regis, tai geras dalykas, tad skirkime jam šiek tiek lėšų. Bet trūksta aiškumo kalbant apie pirminį tikslą. Nuo pradinės formuluotės „regis, tai geras dalykas“ turėtume pereiti prie aiškesnės – kas tas geras dalykas, kuo jis geras, ką juo norime pasiekti?

– Lietuva buvo viena iš šioje studijoje dalyvavusių valstybių. Ko patartumėte imtis mums, kad kultūros diplomatija būtų efektyvesnė?

– Pirmiausia reikėtų aiškiai žinoti savo ketinimus ir tai, kokį naratyvą norite pasirinkti. Taip pat užtikrinti kiek įmanoma glaudesnį skirtingų valstybės institucijų bendradarbiavimą. Nežinau, ar taip yra ir Lietuvoje, bet daugybėje šalių nukenčiama dėl paprasčiausio institucijų nesusikalbėjimo. Ministerija ar kita įstaiga sugalvoja naratyvą, kurį nori pasakoti, ir imasi tai daryti. Bet jeigu ji pasitartų ir su Kultūros ministerija, ši taip pat pateiktų gerų idėjų ar patarimų. Tad aiškiai žinokite, ką būtent norite papasakoti ir ką norite pasiekti.

D. Bull

Gimė 1963 m. Jungtinėje Karalystėje.
1981–2001 m. šoko „The Royal Ballet“.
1999 m. apdovanota Britų imperijos komandoro ordinu.
2002–2012 m. dirbo kūrybos direktore Karališkajame operos teatre Londone.
Nuo 2012 m. – „King’s College London“ universiteto vykdomoji direktorė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų